Dėl grynųjų pinigų

Lietuvos privatūs komerciniai bankai nori „pritraukti“ indėlių išteklius pasitelkę LR Vyriausybės administracines priemones. „Grynųjų pinigų“ vajaus dydis yra 11,5 mlrd. Lt.

Tai bankų pigiausias išteklių „pritraukimo“ būdas: nėra rinkodaros išlaidų ir kitų su tuo susijusių sąnaudų. Reikia tik įtikinti saujelę politikų.

SALDAINIUKAS BANKAMS, SUVARŽYMAS VERSLUI IR GYVENTOJAMS

Pradžioje skaičiai. Lietuvos banko banknotų (taip vadinamų „grynųjų pinigų“) yra 11,507 mlrd. Lt (2013 m. kovo mėn), o 2009 m. buvo 7,921 mlrd.Lt.

Bankų indėliai 2009 m. sudarė 39,335 mlrd.Lt, o 2013 m. kovo mėn jų jau buvo 45,837 mlrd.Lt

Per paskutinius keletą metų „grynųjų pinigų“ priaugo, o bankų indėlių padidėjo santykiu 2:1, t.y. kasmet po 2 mlrd.Lt padedama į privačius komercinius bankus, o 1 mlrd. gyventojai ir įmonės pasilieka „grynaisiais pinigais“.

Privatūs komerciniai bankai, su LR Vyriausybės pagalba, siekia savo indėlių išteklius pasididinti papildomais 20%.

Šešėlinės ekonomikos argumentas. „Grynųjų pinigų“ santykis su Lietuvos metinėmis pajamomis (taip vadinamu BVP) yra tik 10%. Jeigu tai atspindėtų tikrą šešėlinės ekonomikos dydį, tai turėtume pripažinti – kad ji yra labai maža.

Šešėlinėje ekonomikoje cirkuliuoja ir eurai, ir JAV doleriai. Tuo labiau, kad su 500 EUR banknotais lengviau „suspausti“ fizinį banknotų kiekį į mažą tūrį (lengviau saugoti ir transportuoti), nei su 100 Lt ar 100 USD banknotais. Vienas 500 EUR banknotas prilygsta septyniolikai šimto litų banknotų. (JAV pareigūnai prieš įvedant eurus, perspėjo ES Vyriausybės, kad didelės nominacijos banknotai yra patogūs kriminaliniams nusikaltėliams). Kiekvienas gali pasiskaityti kriminalinės policijos ataskaitas ir sužinoti, kokių valstybių banknotais nusikaltėliai laiko pinigus.

Kertant „šešėlinius“ litus, būtų gerai, kad nenukirstume smulkaus ir vidutinio verslo įmonių. Šiuo metu, nėra jokio argumentuoto pagrindimo – kiek reikia grynųjų pinigų mažoms įmonėms.

Gyventojai kaip investuotojai. Į Lietuvos banko banknotą galima žiūrėti kaip į neterminuotą LB obligaciją su nulinėmis palūkanomis. Privačių bankų einamieji indėliai – taip pat turi nulines palūkanas minus banko einamosios sąskaitos aptarnavimo mokesčiai. Tiek „grynuosius pinigus“, tiek komercinių bankų indėlius infliacija „griaužia“ vienodai. Be to, privačių bankų grasinimai apmokestinti einamuosius indėlius, tik padidina „grynųjų pinigų“ populiarumą.

Kai privatūs komerciniai bankai bankrutuoja, tai žmonės meta „privačius pinigus“ (atsiima komercinių bankų indėlius) ir ima Lietuvos banko banknotus („valstybinius pinigus“). Tai ir yra indėlininkų bankų apgulties esmė. „Grynieji pinigai“ išreiškia ir nepasitikėjimą privačių bankų sistema. Žmonės vis dar laiko „pinigus po čiužiniais“.

Kai žmonės nebepasitiki ir centrinio banko pinigais, tai tada jie meta ir „valstybinius pinigus“, ir perka nekilnomąjį turtą, auksą ir kitus daiktus. Tokio atvejo Lietuvos lito istorijoje dar nėra buvę.

Lietuvos banko banknotai („grynieji pinigai“) vis dar išlieka kaip alternatyva privatiems einamiesiems finansiniams įsipareigojimams.

Šiuo metu Lietuvos gyventojai ir įmonės laiko tiek „grynųjų pinigų“, kiek jie nori. Čia paminėjau tik keletą motyvų, kodėl grynieji pinigai vis dar lieka aktualūs Lietuvoje.

Komentarai