Kuo maitina Irano saulė
Magistro laipsnio Prancūzijoje siekianti iranietė Fereshteh Asgari tikina, kad kiekviename šalies kampelyje esama tik šiam regionui būdingų patiekalų. Manoma, kad net Persijos karaliai prieš kelis tūkstančius metų kilnodavosi po šalį dėl maisto: žiemą praleisdavo Babilone ar Šušoje, gardžiuodamiesi čia padarytu vynuogių ir datulių vynu, pavasarį – Ekbatanoje, turtingoje pieno produktų, mėsos, žalumynų, o rudenį dėl sultingų vaisių ir daržovių keliaudavo į Persepolį.
Graikų rašytojas Polyaenus II a. rašė, kad iraniečių racione būta kviečių, miežių, ryžių, kukurūzų, buvo ruošiama galvijų, paukštienos, pvz., žąsų, balandžių, kt. mėsos, marinuojama ridikų ir burokėlių. Žmonės gardžiuodavosi saldžiomis obuolių sultimis ir rūgščiomis – granatų. Patiekalus skanindavo rėžiukais, svogūnais, česnakais, kaparėliais, medumi, anyžiais, kuminais, šafranais, kardamonais, krapais. Turėjo ir migdolų aliejaus, pistacijų, sezamų sėklų, razinų, acto, garstyčių.
Mes Artimųjų Rytų virtuvę, ko gero, labiausiai pažįstame iš... kebabų. Paradoksas, tačiau žinomiausias iraniečių „chelo“ kebabas kilęs ne iš šios šalies – manoma, kad jo receptą iraniečiai parsivežė iš Kaukazo apie XIX a. vidurį. Visoje šalyje ant iešmų kepinama ar kaip kotletai čirškinama jautienos ar avienos mėsa kebabams, prie jų patiekiama ryžių ir sultingų daržovių. Štai populiarusis „chelo“ kepamas ant iešmų ir patiekiamas su sviestu, kepintais pomidorais, svogūnais ir žagrenių vaisiais.
Gražu ir reikalinga
Iraniečių virtuvės pagrindas – gaminti taip, kad patiekalas džiugintų akį ir būtų naudingas kūnui – daug dėmesio kreipiama į tai, kad maistas būtų lengvai virškinamas.
Ryžius čia įprasta garinti, kad atsiskleistų jų skonis ir kvapas, o grūdeliai taptų lengvi ir minkšti (vadinami „ch“). Ryžiai dažnai garinami su mėsa, žolelėmis, daržovėmis, rūgščiomis vyšniomis, žirniais ar pupomis, puošiami šafranais, raugerškiais, apelsinų žievelių gabaliukais, pistacijomis, migdolais, rašoma „Maisto ir kultūros enciklopedijoje“ (“Gale Cengage“, 2003 m.).
Vienas iš populiarių patiekalų – ryžiai, garinti su mėsa, baklažanais ar špinatais, gardinti jogurtu ir šafrainais, – sveikas ir skanus, jo nesunku pasigaminti namuose.
Sveikai gaminami ir troškiniai, vadinami „khh“. Pagrindinės „khh“ dedamosios – svogūnai, gyvulių mėsa ar paukštiena, prieskoniai. Jie virinami vandenyje iki norimo tirštumo, tada pridedama paskrudintų daržovių, žolelių ar vaisių. Skirtinguose Irano regionuose – daugybė šio patiekalo variantų. Pavyzdžiui, kai kur troškiniai skaninami kapotomis mėtomis ir petražolėmis, salierais, pavasarį – rabarbarais ar šviežiais migdolais su vynuogių sultimis.
Populiarus pasaulyje „khh-e fi“ – panašus į rudąjį mėsos padažą, jis gaminamas iš trintų graikinių riešutų su gaiviomis granatų sultimis. Dažniausiai šis padažas valgomas su antiena ar vištiena – ypač rudenį, kai graikiniai riešutai ir granatai gardžiausi. Žiemą į tokį troškinį dar įpjaustoma baklažanų ar moliūgų, džiovintų kriaušių ar abrikosų.
Iraniečių užkandžiai irgi nepaprasti – ypač populiarios įdarytos daržovės, purūs omletai su priedais – žalumynais, daržovėmis, žuvimis ar kt.
Jie įdaro ne tik daržoves, bet ir žuvis – šie patiekalai populiarūs regionuose prie Kaspijos jūros ir Persijos įlankos. Žuvys, įdarytos žalumynais ir džiovintomis granatų sėklomis, kepamos ant grotelių, o patiekiamos su karčiaisiais apelsinais.
Prie arbatos
Fotografas Vaidotas Aukštaitis, pervažiavęs visą Iraną, pasakoja, kad lietuviškam klimatui būdingos daržovės ir vaisiai, užaugę po Irano saule, pasižymi visai kitokiu skoniu: pavyzdžiui, morkų sultys tokios gardžios, net primena medų.
Lyg to būtų negana, iraniečiai – puikūs konditeriai. Ponas Aukštaitis prisimena „bhava“ pyragėlius – į jų tešlą dedama smulkintų migdolų ar pistacijų, cukraus, sirupo, gardinama kardamonu ir rožių vandeniu. Skanėstams ruošti kartais naudojama ryžių, avinžirnių, kokosų ar migdolų miltų.
Tačiau prie skanumynų beveik niekad nepatiekiama kavos.
„Jie arbatos mėgėjai, – tikina p. Aukštaitis. – Dažnai sako, kad arbata – jų, vietinių, tik jei imi kamantinėti, prisipažįsta, kad tai indiška arbata.“ Iraniečiai labiausiai mėgsta juodąją arbatą.
„Pastaraisiais metais Irane ėmė kurtis kavinių. Tačiau tai nereiškia, kad arbatos tradicijos sumenko, – pasakoja p. Asgari. – Kitas dalykas – miestų gatvėse siūloma gaivinančių daržovių ir vaisių gėrimų – tikrai verta pabandyti.“
Pasisukus kalbai apie gatvėse parduodamą maistą, mergina apgailestauja, esą vis labiau įsitvirtina vakarietiški greitojo maisto restoranai, o jauni iraniečiai – dideli jų gerbėjai. Tradicinis iranietiškas gatvės maistas kitoks nei tas, prie kurio pratę vakariečiai: Irane pardavinėjama garintų burokėlių, keptų moliūgų, bulvių, virtų pupelių, lęšių, paskanintų mairūnu ar kitais prieskoniais. Kebabai su žalumynais ir svogūnais pardavinėjami kiaurus metus.
Prieskoniai
Anot p. Aukštaičio, Irano virtuvė priimtina lietuviškiems skrandžiams – jų prieskoniai nelabai aštrūs, tačiau labai įvairūs. „Tai spalvinga, bet ne aštri virtuvė“, – sako jis ir prisimena, kad patiekalai gardinami ir tokiais mums neįprastais pagardais kaip, pavyzdžiui, smulkintos džiovintos laukinės slyvos.
Irano ambasadorius Rusijoje Reza Sajjadi savo tinklaraštyje pasakoja, kad Irano virtuvė neįsivaizduojama be šafrano, vieno brangiausių prieskonių pasaulyje.
Iš sausringose Irano provincijose augančių daržinių krokų gaunama 90–93% pasaulio šafrano kiekio. Senovės persai jį naudojo kvepalams, dažams, muilui, kūno šveitikliams gaminti. Žinota ir apie gydomąsias šafrano savybes: manoma, kad jis padeda kovojant su depresija, gerina regėjimą, gydo žaizdas.
Šis prieskonis labiausiai tinka su kebabais (tai yra mėsa), žuvų ar ryžių patiekalais, tik svarbu jo nepadauginti.
VŽ „Savaitgalis“ išbandė du receptus – vieną labiau tinkamą savaitgalio pusryčiams, kitą – pietums. Pusryčiams kepėme omletą, pavadinimu „kukū sabzi“, lietuviškas atitikmuo – „Daržovių slapukas“. Jei daržovių negana, jas galima pakeisti bulvėmis, žuvimis ar mėsa.
Antrajam patiekalui – tradiciniam „chelo“ kebabui – reikėtų geresnių oro sąlygų, kad būtų galima kepti ant grotelių. Tačiau iš bėdos tiks ir orkaitė.
VERSLO TRIBŪNA
Privatų prekių ženklą „Well Done“ lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ pristatė 2023 m. balandžio viduryje. Per šiuos pustrečių metų jis tapo vienu populiariausių prekių ženklų Lietuvoje – jį žino daugiau nei 80 proc. šalies gyventojų. „Maximos“ Pirkimų departamento vadovas Marius Tilmantas įsitikinęs, kad erdvės augti dar yra ir jau po trejų metų privačios etiketės produkcija gali sudaryti trečdalį visų prekybos tinklo pardavimų, o „Well Done“ bus svarbi šios dalies dalis.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
Vilniuje ruošiamasi dideliam viešosios erdvės projektui: 1,2 h plote Naujininkuose, prie Tūkstantmečio bei Dariaus ir Girėno gatvių, bus įrengtas Tūkstantmečio skveras, kuris atskleis šios teritorijos neišnaudotą potencialą. Vilniaus m. savivaldybės užsakymu projektą plėtojanti Vilniaus vystymo kompanija išrinko darbų rangovą – UAB „Eika Construction“.
Šiandien vartotojų dėmesys yra išskaidytas, todėl norint pasiekti tikslinę auditoriją, reklamos priemones reikia pasirinkti strategiškai, o vienos jų – dažniausiai nepakanka. Reklama skirtingose medijose didina prekės ženklo atpažįstamumą ir leidžia efektyviai pasiekti skirtingus vartotojų segmentus.
***
Savaitgalio pusryčiams
Irano ambasadoriaus Rusijoje Rezos Sajjadi receptas
Daržovių slapukas
(Kukū Sabzi)
4 porcijoms reikės:
6 kiaušinių
1 nedidelio svogūno
1 šaukšto miltų
500 g salotų ir kalendrų ar petražolių, česnakų, svogūnų laiškų, krapų mišinio
Pipirų, druskos ir šafrano
100 g sviesto
Išplakite kiaušinius, smulkiai sukapokite svogūnų laiškus, česnakus, kitas žoleles, suberkite miltus ir pagardinkite prieskoniais. Mišinį supilkite į kepimo skardą aukštais šonais ir 30 min. kepkite orkaitėje (apie 220 oC) . Paviršiui apskrudus, ištraukite, patikrinkite, ar „slapukas“ atsikabina nuo skardos dugno (ar jau pakankamai sukietėjęs), jei taip – supjaustykite į 4 dalis ir apverskite. Šaukite atgal į orkaitę ir kepkite dar 10 min., kad parustų iš kitos pusės.
Patiekite šaltą ar karštą su duona. Į tešlą galima įmaišyti graikinių riešutų, o puošti – raugerškiais (tiks ir spanguolės).
šaltinis: „www.sajjadi.livejournal.com“
Savaitgalio pietums
„Chelo“ kebabas
Reikės:
500 g jautienos ar avienos
šaukštelio kuminų
juodųjų pipirų
didelio svogūno (susmulkinti)
Sumaišykite visas dedamąsias. Išimkite 4-dalį masės ir suminkykite rutulį. Perverkite jį iešmu ir suformuokite pailgą formą. Tą patį padarykite su likusia mėsa. Abi puses ant grotelių apkepkite po 4–6 min., kol parus. Patiekite su ryžiais ir pitos duonele, salotomis.
šaltinis: „www.mideastfood.about.com“
***
Tekstas skelbtas kovo 16 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.
