Ar gerai gyveni, biurokrate?

 JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskyrė milijardierių Eloną Muską vadovauti naujai steigiamam Vyriausybės efektyvumo departamentui (DOGE). Dar 2024 m. lapkritį D. Trumpas savo socialinėje platformoje „Truth Social“ paskelbė, kad E. Muskas ir jam talkinantis respublikonas Vivekas Ramaswamy „klos kelią mano administracijai kovoti su biurokratija vyriausybėje, atsisakyti perteklinių teisės aktų, mažinti nenaudingas išlaidas ir restruktūrizuoti federalines agentūras“. 

Iš biurokratijos gniaužtų vaduotis ima įvairios šalys – nuo Buenos Airių ir Delio iki Briuselio ir Londono politikai pažadėjo sumažinti ekonomiką varžančią biurokratiją.  

Ambicijų reikia dėl šiandien galiojančių taisyklių – kartais gana paradoksalių – gausos. Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, amerikiečiai per metus iš viso praleidžia 12 mlrd. valandų, laikydamiesi federalinių taisyklių, įskaitant taisykles dėl medaus rinkodaros bei pardavimo ir vaikų pižamų degumo standartų.   

Didžiojoje Britanijoje šikšnosparnių, tritonų ir retų grybų apsaugos taisyklės trukdo, vilkina ir brangina naujos infrastruktūros kūrimą.

Pasak „Economist“, Europos Parlamentas per pastaruosius 5 metus priėmė daugiau nei dvigubai daugiau įstatymų nei Amerika. Įmonės privalo kruopščiai atskleisti informaciją apie tvarumą, užpildyti daugiau kaip 1.000 internetinės formos laukelių – apskaičiuota, kad ši užduotis, pavyzdžiui, tipinei Danijos įmonei kasmet kainuoja 300.000 Eur.  

Per didelis reguliavimas labiausiai kenkia mažosioms įmonėms, kurios neturi atitikties skyrių, o tai atgraso kurti naujoves diegiančias naujas įmones. Be to, taisyklės gimdo taisykles, nes reguliavimo institucijos randa naujų dalykų, kuriuos reikia reguliuoti. Dėl reguliavimo ir senstančios visuomenės ekonomikos augimas ir našumas turtingame pasaulyje sulėtėjo.

Tačiau kelias į priekį yra pilnas spąstų. Kyla pavojus, kad neužteks drąsos, ypač lėtai augančioje Europoje, kuriai labai reikia savo Vyriausybės efektyvumo departamento (savo DOGE), kad išnaikintų biurokratinį užnugarį. Tam reikės politinės valios. Kiekvienas reguliavimo panaikinimas daugeliui duoda nedidelę naudą, bet lemia didesnius nuostolius nedidelei grupei žmonių, todėl reformas dažnai stabdo rinkoje įsitvirtinusios įmonės, profesinės sąjungos ar aplinkosaugininkai, perspėja „Economist“.

Lietuvoje visų valdžių pastangos imtis biurokratijos bastiono praktiškai likdavo bevaisės. Nei vadinamieji institucijų „sujungimai“ ar kitokios pertvarkos neįstengė sumažinti vis gausėjančios valdininkų armijos, kuri, siekdama pateisinti savo „reikalingumą“, rezgė vis naujus biurokratinius tinklus įvairių teisės aktų, normų, reikalavimų, ataskaitų pavidalu.

Dėl gausėjančių reguliavimų verslas gaišta laiką, neretai tenka samdyti papildomų žmonių, kad jie galėtų sužiūrėti ir atlikti tą darbą, kurį įmonėms užkrauna nauji reguliavimai ir taisyklės. Biurokratijos klestėjimas šalyje tampa dar vienu užsienio investicijas atbaidančiu faktoriumi.

Sparčiausiai augančių atlyginimų fone – tai nepelnytai didėjanti finansinė našta be jokių garantijų dėl paslaugų kokybės. Kad ir kur besi pirštu – vis eilės, ilgi laukimo terminai, nesibaigiantys derinimai. Susidaro įspūdis, jog visa tai kuriama dar ir tam, kad pateisintų nemenkstantį „gyvybiškai svarbių“ valdininkų tarpsmą.

Beje, E .Muskas, išdėstęs savo kaip naujojo JAV „efektyvumo“ prievaizdo planus, užsiminė, kad imsis federalinių išlaidų ir masiško darbuotojų skaičiaus mažinimo. Skaičiuojama, kad DOGE sieks sutaupyti daugiau kaip 500 mlrd. USD vyriausybinių išlaidų.

Lietuvoje, regis, iki konkrečių skaičiavimų dar toloka (nes ir judėjimo jokio nėra), tačiau paradoksų netrūksta. Pavyzdžiui, veikia net speciali Viešojo valdymo agentūra, kuri, užuot visą energiją skyrusi valstybės labui geriausių kompetencijų žmonėms iš rinkos vilioti, labiau primena atliekamos biurokratijos įdarbinimo „atstoiniką“. 

Biurokratijos atsparumas – neįtikimas ir reikalauja visų politinių jėgų su prezidentu priešakyje pastangų bei valios. Gal net vertėtų siekti nacionalinio susitarimo (kaip dėl gynybos ir švietimo).

Kol kas žengtas tik mažas žingsnelis: Ekonomikos ir inovacijų ministerija į Vyriausybės darbotvarkę įtraukė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) siūlymą optimizuoti valstybės veikimą aukščiausiu politiniu lygmeniu – planuojama įkurti biurokratijos mažinimo komisiją, kuri būtų atsakinga už perteklinių reikalavimų šalinimą. Manoma, kad tai leis užtikrinti, jog biurokratijos mažinimas taptų visos Vyriausybės prioritetu, o ne atskiros ministerijos projektu.

Vėl komisija, vėl deja vu? Jau turėjome vadinamąja Saulėlydžio komisiją – nelabai ir prisimename jos veiklą, juolab rezultatus. Nes jų beveik ir nebūta: pasak Elenos Leontjevos, LLRI prezidentės, tuomet nebuvo sulaukta politinio mandato: pirmas Saulėlydis strigo būtent Seime – kai net ir valdančiosios partijos nariai ėmė kišti pagalius į ratus dėl siūlomų pokyčių.

Ekonomistė mano, kad ne itin vaisinga praeities komisija galbūt išmokė išvengti klaidų. Pirmoji pamoka – būtina iškelti komisijos vadovui ir nariams jų veiklos rodiklius (KPI). Kiek konkrečių kliūčių norime pašalinti? Kiek pagreitinti procesus? Ar norime, kad biurokratiniai derinimai, kurie anksčiau trukdavo 20 dienų, tilptų į tris ar bent jau į penkias dienas? Ar norime, kad žemėtvarkos procedūros truktų ne trejus metus, o vienus, kaip kad buvo kadaise?

„Jeigu norime, kelkime tokius ir dar ambicingesnius konkrečius tikslus. Tegu 80% bus pasiekta – tai bus daugiau negu judėjimas be užsibrėžto tikslo“, – ragina instituto vadovė. Pasak jos, nuo tuščių apsukų komisiją gali išgelbėti konkretūs tikslai: bendri KPI ir kiekvienai ministerijai, išlaidų ir personalo mažinimas.  

Dabar numatyta, kad komisija „spręs tarpinstitucinius nesutarimus“, tačiau svarbu žinoti iš anksto, kokiais principais remsimės, kad rastume tą sutarimą. KPI, kurį reikia atnešti premjerui, ir bus tas instrumentas, kuris padės pasiekti sutarimą, o ne „futbolinti“ sprendimus, remiantis tradiciniais „mes visuomet taip darėme“, „pavojinga nekontroliuoti“ ir t. t., aiškina ekonomistė.

Ji pabrėžia, kad analogišką judėjimą būtina inicijuoti ir tose valstybės valdose, kur verslo problemų nėra, tačiau perteklinis personalas, beprasmės funkcijos ir nereikalingos išlaidos, spaudžiančios valstybės biudžetą, tikrai egzistuoja.

Ar šįkart dėl tokio apsivalymo sulauksime politinio sprendimo, Seimo daugumos pritarimo?

Nes per tiek dešimtmečių niekur nenuvedanti kelionė per biurokratijos, reguliavimo ir valstybės išlaidų mažinimą neprisideda prie modernios, sparčiai augančios ir konkurencingos valstybės kūrimo. Perteklinė biurokratija – didžiulė Lietuvos problema, stabdanti investicijas, ekonominius proveržius, trukdanti įgyvendinti gerovės valstybės siekius.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)