Koks bus antras dublis
Respublikonas Donaldas Trumpas užsitikrino pergalę rinkimuose surinkęs 279 (būtų užtekę ir 270) rinkikų balsus. Demokratų kandidatės Kamalos Harris svajonė tapti pirmąja šalies prezidente moterimi neišsipildė.
Politikos apžvalgininkai teigė, kad šiemečiai rinkimai buvo palankiausias metas tamsiaodei moteriai tapti prezidente. Prognozuota, kad už ją balsuos dauguma moterų, nes kandidatė daug kalbėjo apie jų teises, tarp jų – teisę į abortą ir pan. Pasirodžius rinkimų rezultatams, buvo aiškinama, kad K. Harris pusėje buvo išsilavinusios moterys, tačiau to neužteko – amerikiečiai prezidentu nori matyti D. Trumpą.
Tą patį impulsyvų, netiesą sakyti mėgstantį D. Trumpą, kuris pagarsėjo stačiokiškais ir seksistiniais pareiškimais, kurį Niujorko teismo prisiekusieji pripažino kaltu dėl visų 34 kaltinimų klastojant buhalteriją su tikslu neteisėtai paveikti 2016-ųjų prezidento rinkimus.
Stebėtina, kad už jį balsavo net ispaniškai kalbantys amerikiečiai bei afroamerikiečiai, nors D. Trumpas neslėpė savo rasistinių pažiūrų.
Kita vertus, naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pergalė ne itin stebina. Tai, kas įvyko Amerikoje, – gana dėsningas reiškinys, pamoka politikams, kad ekonominis nestabilumas, neapibrėžtumas, mandagi, bet neveiksminga vidaus bei užsienio politika be jokio judėjimo į priekį, be jokių permainų ir pan. vargina piliečius, verčia jaustis užmirštus, nes skleidžia beprasmybės, rūgstančios pelkės ir gyvenimo be perspektyvos jausmą.
Tokią politiką jie vertina kaip nejautrią, orientuotą į abstraktų elitą. K. Harris rinkimų kampanijos metu būtent tam ir neskyrė pakankamai dėmesio: pavyzdžiui, konkretiems sprendimams ekonomikoje. Jos kalbos buvo „išplaukusios“, todėl palikdavo rinkėjus su neatsakytu jiems rūpimu klausimu: „O tai kaip čia tada bus?“
Visa tai jiems atrodė kaip Joe Bideno politikos tąsa, kurią mums geriausiai iliustravo jo administracijos elgesys su Ukraina, su dominuojančia retorika „remsime iki galo“, nepasakant, koks jis, tas galas. Kaip ir teikiant vidutinio nuotolio raketas, kai karo eigai pakeisti mirtinai reikėjo tolimojo nuotolio raketų.
O D. Trumpas visur demonstravo ryžtą veikti – net ten, kur jo nereikėjo. Visiems į atmintį įsirėžė po pasikėsinimo sukruvintas, bet ryžtingas jo veidas ir veiksmą skatinanti frazė „Fight! Fight! Fight!“, pastiprinta kovai iškeltu kumščiu. Vien už tai dauguma pavargusių ir nusivylusių amerikiečių nusprendė atleisti jam jo nuodėmes.
Ryškėja kelios D. Trumpo politikos kryptys, kurias jis žada vykdyti per antrąją ketverių metų kadenciją. Viena iš jų – tarifai. Jis iškėlė idėją įvesti 10% ar didesnį tarifą visoms į JAV importuojamoms prekėms – šis žingsnis, pasak jo, panaikintų prekybos deficitą. Tačiau kritikai sako, kad tai padidintų kainas Amerikos vartotojams ir sukeltų pasaulinį ekonominį nestabilumą.
Kartu jis užsiminė, kad sąjungininkams, pavyzdžiui, Europos Sąjungai, gali būti taikomi didesni muitai jų prekėms.
D. Trumpas pirmiausia nusitaikė į Kiniją. Jis siūlo per 4 metus palaipsniui nutraukti tokių prekių kaip elektronika, plienas ir vaistai importą iš Kinijos. Jis siekia uždrausti šios šalies bendrovėms valdyti JAV nekilnojamąjį turtą ir infrastruktūrą energetikos bei technologijų sektoriuose.
Pasak „Reuters“, D. Trumpas yra sakęs, kad tarifai yra jo mėgstamiausias žodis, ir mano, kad jie yra pajamų šaltinis, kuris padėtų papildyti valstybės iždą.
Jis pažadėjo padidinti iškastinio kuro gavybą JAV, palengvindamas leidimų gręžti federalinėje žemėje išdavimo procesą ir skatindamas naujų gamtinių dujų vamzdynų tiesimą.
D. Trumpas kalbėjo, kad vėl išves JAV iš Paryžiaus klimato susitarimų – pasaulinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo sistemos – ir rems didesnę branduolinės energijos gamybą.
Be kita ko, išrinktasis prezidentas pažadėjo sumažinti pelno mokesčio tarifą nuo 21% iki 15% bendrovėms, kurios gamina savo produktus JAV.
Visos rinkimų kampanijos metu kritikuodamas JAV paramą Ukrainai, D. Trumpas garsėjo pagyromis, esą jei būtų išrinktas, galėtų nutraukti Rusijos karą Ukrainoje per 24 valandas. Nors nepasakė, kaip tai padarytų, tačiau neslėpė siūlymo, kad Ukraina atiduotų agresoriams dalį savo teritorijos.
Ar visa tai, kas buvo transliuojama rinkimų maratono metu, tebuvo skambi retorika, ar rimtos politinės gairės, bus matyt kiek vėliau. Kaip skelbia „Reuters“, D. Trumpas artimiausiomis savaitėmis gali pradėti ministrų kabineto ir kitų aukštų administracijos pareigūnų atrankos procesą. Būtent nuo artimiausios aplinkos, prezidento administracijos nemaža dalimi gali priklausyti būsimoji JAV politinė kryptis.
„Reuters“ pateikia kelis pretendentus į svarbiausius postus.
Pagrindiniu pretendentu į valstybės sekretoriaus postą laikomas Billas Hagerty, JAV senatorius iš Tenesio. Jis palaiko tvirtus santykius iš esmės su visomis Respublikonų partijos frakcijomis ir, tikėtina, galėtų būti lengvai patvirtintas Senate.
B. Hagerty politika iš esmės atitinka D. Trumpo politiką. Metų pradžioje jis balsavo prieš didelį karinės pagalbos paketą Ukrainai.
Potencialiu pretendentu į valstybės sekretoriaus postą taip pat laikomas Marco Rubio, JAV senatorius iš Floridos ir 2016 m. respublikonų kandidatas į prezidentus. Jo politika laikoma artima D. Trumpo politikai.
Potencialiu gynybos sekretoriumi įvardijamas Mike’as Waltzas, šiuo metu JAV Floridos kongresmenas, palaikantis gerus santykius su D. Trumpu. Tarp įvairių su Kinija susijusių įstatymų projektų, kurių vienas iš autorių jis yra, yra priemonės, skirtos JAV priklausomybei nuo Kinijoje išgaunamų svarbiausių naudingųjų iškasenų sumažinti.
Dar vienas pretendentas užimti gynybos sekretoriaus postą – Mike’as Pompeo. Jis pirmosios D. Trumpo kadencijos metu ėjo CŽV direktoriaus ir valstybės sekretoriaus pareigas. Nors ir laikomas pagrindiniu pretendentu į gynybos sekretoriaus postą, galėtų eiti įvairias su nacionaliniu saugumu, žvalgyba ar diplomatija susijusias pareigas.
Jis išsiskiria kaip bene aršiausias Ukrainos gynėjas tarp artimiausių D. Trumpo sąjungininkų, o dėl šios pozicijos nesutaria su daugeliu aukšto rango asmenų savo potencialaus viršininko stovykloje.
Tad dalis JAV užsienio politikos, taip pat ir transatlantiniai santykiai, tarp jų – su Europa, požiūris į NATO, amerikiečių dalyvavimas ginant demokratiją, stabilumą bei taiką pasaulyje, priklausys ir nuo to, kas iš minėtų asmenų dirbs kartu su 47-uoju JAV prezidentu.
Atrodo, kad naujoji D. Trumpo valdymo era bent dvejus metus turės stiprų užnugarį – respublikonai perima Senato kontrolę, daugumą turėtų išlaikyti ir Atstovų Rūmuose.
Lapkričio 5-osios rezultatas Jungtinėse Valstijose – tai ženklas mūsų politikams, kad rinkiminiai lemenimai apie esminių pokyčių nesukuriančią didesnę paramą ar „teisingą“ perskirstymą greitai užsimirš ir tik praktiškai įgyvendinamas giluminis augančios ekonomikos pokytis gali pasotinti piliečių geresnio gyvenimo troškimą.
