Kiek didi bus Amerika?
Dar gerai neįsibėgėjus debatams buvo aišku, kad kandidatai – Kamala Harris ir D. Trumpas – siūlo visiškai skirtingą JAV viziją. Ypač – užsienio politikoje: demokratų atstovė K. Harris ir toliau kliautųsi Amerikos aljansais ir institucijomis, o respublikonas D. Trumpas vykdytų protekcionistinę Amerikos politiką, keliančią rimtą pavojų Europai. Manoma, kad jei Baltuosiuose rūmuose vėl imtų šeimininkauti D. Trumpas, tai pakenktų JAV demokratijai ir potencialiai negrįžtamai susilpnintų transatlantinius santykius.
Nors amerikiečiams, kaip VŽ jau rašė, užsienio politika nėra svarbiausias šių rinkimų klausimas (prezidentą jie renka atsižvelgdami į kandidato pažadus dėl ekonomikos), demokratiniam pasauliui, akylai stebinčiam situaciją ir laukiančiam rinkimų baigties, labiausiai rūpi būtent naujojo prezidento užsienio politikos kryptis.
Tarptautiniai apžvalgininkai pastebi, kad nors K. Harris palankiau žiūri į transatlantinius santykius, Amerikos susidomėjimas Europa per pastaruosius 30 metų mažėjo. Ir nė vienas iš kandidatų negali sugrąžinti transatlantinio klestėjimo, kuris buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Tačiau, pasak „Politico“, tai nereiškia, kad šie rinkimai neturės įtakos Europai. Vienas iš kandidatų yra V. Putino gerbėjas, kuris nori įvesti 100% tarifus Europos prekėms ir žada kitą dieną po išrinkimo užbaigti karą Ukrainoje. Jo skelbiamus grasinimus išvesti Vašingtoną iš NATO siūloma vertinti rimtai, o K. Harris, priešingai, žada tęsti JAV kaip pasaulinio lyderio vaidmenį ir turi patarėją eurofilą Philą Gordoną, į kurį Europa deda daug vilčių.
„Tačiau, žengę žingsnį atgal, pamatysime platesnį vaizdą: Europa Vašingtonui nebėra tokia svarbi kaip anksčiau. Senstanti ir mažėjanti, alergiška galios politikai, susiskaldžiusi ir vengianti rizikuoti Europa vis dažniau kelia ne daugelio amerikiečių simpatijas, o pašaipią panieką – tai vieta, kurioje galima atostogauti“, – rašo „Politico“.
Artėjant rinkimams europiečiai susiduria su tolesnio JAV atsitraukimo perspektyva. Jei pergalę švęs K. Harris, manoma, kad Baltieji rūmai ir toliau rems Ukrainą, bet galiausiai paskatins Kyjivą netolimoje ateityje susitarti su Rusija. Investicijos į NATO išliktų nuoseklios, nors pagrindinė tendencija būtų ta, kad pirmenybė būtų toliau teikiama Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui, o ne Europai.
Jei laimės D. Trumpas, vis dažniau pasigirsta, kad visi statymai bus atmesti. Yra manančių, kad jo administracija elgsis racionaliai arba bent jau racionaliai pagal jo standartus, ir neapvers aukštyn kojomis NATO. Ir kad jis sieks susitarimo dėl karo Ukrainoje, kuris leistų abiem pusėms skelbti pergalę: pavyzdžiui, suteiks daugiau ginklų Kyjivui ir pagrasins panaikinti visus jų naudojimo apribojimus mainais į tai, kad Putinas nutrauks puolamuosius veiksmus ir gaus teritorijos.
Labai skirtingi yra pagrindinių kandidatų į svarbiausius nacionalinio saugumo postus antrojoje D. Trumpo administracijoje požiūriai į Ukrainą. Mike'as Pompeo, buvęs valstybės sekretorius ir potencialus būsimasis gynybos sekretorius, pasisako už tai, kad Ukrainai būtų suteikta didžiulė 600 mlrd. dolerių vertės ginkluotė, siekiant priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo. J. D. Vance'as, kuris būtų viceprezidentas, atrodo, mano, kad bet koks Ukrainai išleistas doleris yra veltui išleistas doleris. Tai, ko galiausiai klausosi D. Trumpas, yra beprotiškai nenuspėjama – dažnai jo nuomonę nulemia paskutinis su juo kalbėjęs asmuo.
Nesvarbu, kas bus išrinktas prezidentu, pasak „Economist“, vis labiau tikėtina, kad Ukraina turės atsisakyti arba bent jau atidėti į šalį savo siekį susigrąžinti didžiąją dalį teritorijos, kurią pavogė Rusija. Atsižvelgiant į respublikonų priešiškumą J. Bideno administracijos siūlomai karinei pagalbai Ukrainai, mažai tikėtina, kad respublikonų vadovaujami Atstovų Rūmai pritartų dar vienai didelei paramai, – ir sunku įsivaizduoti, kad D. Trumpas labai griežtai protestuotų. Tačiau staigus ir chaotiškas Amerikos atsisakymas padėti Ukrainai padrąsintų Rusijos diktatorių Putiną ir padidintų riziką, kurią jis kelia savo kaimynams.
Kas lauktų konfliktų zonoje atsidūrusio Izraelio, grėsmę iš Kinijos nuolat jaučiančio Taivano etc.? Sakoma, kad D. Trumpas labai nemėgsta kariauti, tačiau taip pat labai nori neatrodyti silpnas.
Vienaip ar kitaip, vykstant spėlionėms ir dėliojant variantus, ES pareigūnai sako, kad ruošiasi viskam, ko gali sulaukti iš D. Trumpo. Tačiau reikia būti pasiruošus ir tam, kad JAV bus linkusios mažiau saugoti Europą, todėl europiečiai turi perimti savo likimą į savo rankas, nepriklausomai nuo to, kas bus naujasis JAV prezidentas.
„Negalime palikti Europos saugumo kas ketverius metus Viskonsino rinkėjų rankose“, – per LCI televiziją sakė Prancūzijos Europos reikalų ministras Benjaminas Haddadas.
Europos Komisija paskelbė iniciatyvą, kad Senasis žemynas būtų labiau nepriklausomas technologijų, gynybos ir žaliavų srityse. Kartu prabilta apie Europos „strateginę autonomiją“, Europos kariuomenę ir Europos branduolinio skėčio sukūrimą, bet dėl susiskaldymo Bendrijoje šie reikalai toliau nei idėja nepajudėjo.
Labiausiai dėl galimos JAV izoliacionistinės politikos baiminasi šalys, kurioms Putino Rusija yra egzistencinė grėsmė, – neturint jokios patikimos atsvaros, joms ypač pavojinga prarasti apsauginį Amerikos skėtį. Taip iškyla rizika sulaukti Rusijos branduolinio ar įprastinio arsenalo smūgio.
Ką Lietuvai reiškia šie rinkimai ir kaip vienokia ar kitokia rinkimų baigtis paveiks mūsų valstybę?
VŽ kalbinti pašnekovai, sutaria dėl vieno: Lietuvai yra itin svarbus JAV dėmesys. O siekiant jį išlaikyti, galima dirbti ir su D. Trumpu, ir su K. Harris.
Žygimantas Pavilionis, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas, sakė, kad, nesvarbu, kas taps JAV prezidentu, „lietuviai vis tiek išsisuks“.
„Mūsų įdirbis ir su viena, ir su kita stovykla – gana reikšmingas. Mes dirvą nuolat purename. Tarkime, jei laimėtų D. Trumpas, jo akyse tiek Baltijos šalys, tiek Lenkija, yra pavyzdinės Europos valstybės, viską darančios teisingai. Manau, kad tikrai sugebėsime pasinaudoti šiuo požiūriu“, – prognozavo Ž. Pavilionis.
Pasak parlamentaro, respublikonai pasižymi „kietu“ požiūriu: „mes laimime, jūs pralaimite“. Tokia jėgos politika. Todėl jis mano, kad respublikonai stengsis padidinti JAV karinę galią, sieks energetiškai dominuoti.
Margarita Šešelgytė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė, teigė, kad neramina D. Trumpo nenuspėjamumas.
„Užsienio politikos prioritetai, ko gero, nedaug kuo skirsis nuo K. Harris, nes jie atliepia pasaulines tendencijas, bet įsivaizdavimas, kaip tvarkytis su jais (...), tai D. Trumpas tikrai gali turėti kitokių idėjų. Ir čia kyla pavojus, nes nenuspėjamumas gali išprovokuoti konfliktus, sugriauti pasitikėjimą ir institucijas“, – įspėjo M. Šešelgytė.
Abu kalbintieji mano, kad K. Harris tęstų Joe Bideno politiką, išliktų parama NATO, stabili, „bet ne per didelė“ parama Ukrainai ir kt.
Iki JAV prezidento rinkimų finišo liko visai nedaug. Netrukus žinosime, kokio vadovo nusipelnė Amerika.
