Sinchronizacija su Europa ir strateginių projektų eros galas 

„Šiandien pašvenčiam, o rytoj – vėl dirbti“, – tokį leitmotyvą bent kelis kartus išgirdau iš energetikų lūpų renginyje, skirtame paminėti sinchronizacijai – Baltijos šalių atsijungimui nuo Rusijos energetikos sistemos ir prisijungimui prie kontinentinės Europos tinklo. 

„Gerai, – galvojau aš, – bet ką dirbti?“ 

Energetikams darbai nesibaigė. Tačiau aš ne energetikas – aš tik stebėtojas iš šono. Noriu tikėti, kad mano iki šiol atlikta ketvirtosios valdžios priedermė buvo reikalinga. Tačiau sumeluočiau sakydamas, kad jaučiuosi nudirbęs kokį nors ypatingą darbą. 

„Švietei visuomenę, viešinai vykstančius dalykus“, – bandyta spėti aplink mane sėdinčiųjų. 

Tačiau, pripažinkime, vienintelis kartas, kai per porą savo vyksmo dešimtmečių sinchronizacija tikrai buvo atsidūrusi dėmesio centre, buvo ta savaitė iki atsijungimo nuo Rusijos. 

Ceremonijos metu scena žaibavo ir traškėjo kuo įvairiausiais elektros motyvais, kol galiausiai gitaristas Robertas Semeniukas elektrine gitara ėmė pjauti „Odės džiaugsmui“ interpretaciją.  

O aš, sėdėdamas savo kėdėje neišskirtiniu atstumu nuo scenos, grūmiausi su staiga ištikusia egzistencine krize. 

Apie energetiką daugiau ar mažiau rašiau apytiksliai dešimtmetį. Tiek laiko aktyviai stebėjau Lietuvos energetinės nepriklausomybės epopėją. Sinchronizacija visą laiką buvo vykstantis projektas. 

Kartais jį užgoždavo jo dalys – tokios kaip elektros jungtys su Lenkija ir Švedija. Kitais etapais –dujų importo terminalas, jo kaštų pasidalinimas atrodė didesnis, aktualesnis klausimas. Nors ir ne pirmame plane, sinchronizacija visuomet lydėjo kaip niekaip neužbaigiamas namų ruošos darbas. 

„Ačiū palaikytojams“, – kiek vėliau kažkur „Litexpo“ salėse pasilabino energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, ankstesnėje savo kadencijoje sinchronizacijos temą pajudinęs itin reikšmingai, nuo diskusijų prie politinio sutarimo ir europinio projekto finansavimo. 

Mano sutrikęs veidas, gali būti, paskatino patikslinti. 

„Idėjos palaikytojams“, – pažymėjo jis. 

Padėkojau. Tik tuomet toptelėjo, jog nežinojau, kad turiu pasirinkimą – palaikyti siekį atsijungti nuo Rusijos elektros energijos sistemos ar jo nepalaikyti. Visada atrodė savaime suprantama. 

Dabar projekto palaikytojai kaip aš liko be užsiėmimo. Atrodo, išmanu žvelgti pirmyn ir vadovautis principu „šiandien pasidžiaugiam ir dirbam toliau“. Energetikai nuėjo dirbti toliau, o ką man dabar stebėti iš šono? 

Inventorizacija 

Na, pirmiausia, ko gero, reikėtų atlikti inventorizaciją. Proto higienos labui susidėlioti, kas tiksliai baigėsi Lietuvos energetikoje kartu su atsijungimu nuo IPS/UPS sistemos BRELL žiedo. Įsivardinti ir palikti vakar dienoje. 

Pirmas puslapis, kurį derėtų užversti, siekiant sklandžiai judėti pirmyn, manau, yra diskusija apie tai, kieno čia nuopelnas. 

„Gerai, kad palikom kadencijos pradžiai bent juostelių ir laidų pakarpyt nuo gatavo – užvakar nuo oro uosto išvykimų, poryt laidų nuo BRELL ir juostelių nuo sinchronizacijos su Europa“, – politinę klasę šventės išvakarėse socialiniuose tinkluose demonstravo buvusi premjerė Ingrida Šimonytė. 

Galėčiau sakyti, kad ji pati projektą gavo suderėtą, su finansavimu, su vienintele užduotimi nesugadinti. Kurią įveikti, pripažinkime, beveik pavyko. 

Pakeliui lygioje vietoje susipykta su latviais – prakeiktas „Harmony Link“ elektros jungties projektas. Na ir suderėta „paankstinta“ data, kuri reiškia, kad kai kuriuos sinchronizacijos projektus, pavyzdžiui, trečią sinchroninį kompensatorių, pastatysime jau veikdami sinchroniškai su Europa. 

Paankstinimas tapo įmanomas tik po to, kai buvo sumauta „Harmony Link“ jungtis. 

Bet įvykusi sinchronizacija reiškia, kad jei buvusi premjerė I. Šimonytė nekeltų šių klausimų, jų aptarinėti net ir nebereikėtų. Nes reikalas yra užbaigtas, judam tolyn. 

Dar viena užbaigta diskusija – dėl Astravo atominės elektrinės. Esu priverstas vėl cituoti buvusią premjerę, kuri tai įtraukė į savo Vyriausybės pasiekimų sąrašą pakeliui link sinchronizacijos. 

„Ne tik 2021 m. įgyvendinant realų, o ne feikinėm pažymom apklotą belorusskaja AE (dar žinomos, kaip Astravo AE) elektros nepirkimą, 2022 m. atsisakant rusiško komercinės elektros srauto, o 2023 m. susitariant raštu su kitomis Baltijos šalimis, kad 2025 m. pradžia yra THE DATE“, – pasiekimus vardijo I. Šimonytė (kalba netaisyta – N. N.). 

Galėčiau vėl iš naujo aiškinti, kad „ne feikinės pažymos“ buvo keistas pramanas, o rusiškos elektros nepirkimas buvo ne politinės darbotvarkės nuopelnas. Tai nutiko, kai elektros birža „NordPool“ nutarė nebepasitikėti sankcionuotos „Inter RAO“ gebėjimu atlikti mokėjimus. 

Galėčiau mandagiai priminti, kad abu Astravo AE (Aliaksandro Lukašenkos primygtinai vadinamos Belorusskaja AES) reaktoriai stovi ir gamina elektrą. O tuomet klausti, kiek „ne feikinės pažymos“ padarė įtakos šio projekto įgyvendinimui. 

Bet nebereikia, nes per išmontuotas linijas į Baltijos šalis nepateks net ir įsivaizduojama baltarusiška elektra. Net ir visi elektros srautų grafikai, iki tol nebyliai išpažinę nemalonias tiesas, dabar jau atrodo taip, kaip ir turi atrodyti. 

Astravo klausimui reikia naujos strategijos. Bet šis tema – Astravo elektros stabdymo – užbaigta. 

Galėtume paminėti iš dalies su pastaruoju klausimu susijusį Kaliningrade gaminamos elektros importo temą. 

Lietuva niekada nenorėjo atsisakyti Rusijos eksklave gaminamos elektros importo. Nors ji buvo subsidijuojama net keliais būdais vienu metu. Lygiai taip pat, kaip ir baltarusiška elektra iki Astravo AE gamybos pradžios. 

Dabar ir šis klausimas užbaigtas. 

Nebestrateginiai 

Galėtų būti užverstas ir dar vienas stambus Lietuvos energetikos puslapis. Būtingės naftos terminalas išlaisvino mus nuo naftos „Družbos“, Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas – nuo dujotiekio „Jamalas–Europa“ (jo atšaka per Baltarusiją keliauja į Lietuvą ir Kaliningradą). Atsijungimas nuo IPS/UPS ir linijų demontavimas mus išvadavo nuo sąsajų su Maskvos elektros energetikos sistema. 

Regis, strategija „energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos“ įgyvendinta. Su ja galėtų baigtis ir „strateginių projektų“ era. 

Sakydamas „strateginiai projektai“ turiu omenyje tuos projektus, kurie vykdomi tam, kad būtų pasiektas strateginis valstybės užsibrėžtas tikslas, kuris antraip yra nepasiekiamas rinkos mechanizmais. 

Tikslas pasiektas – galbūt nebėra ir projektų? 

Na, ne visai. Lieka Europos strateginis projektas – vandenilio koridorius, turintis padėti dekarbonizuoti Vokietijos pramonę. Būtų neblogai nebūti paliktiems nuošalyje, net jei ekonominė perspektyva ir miglota. Europinis finansavimas ir potencialios galimybės į kišenę, ne iš jos. 

Visgi svarbiau tai, kad turbūt nemažą dalį projektų bus bandoma prakišti kaip strategiškai svarbius. Tikrai laukia diskusija apie tai, ar jūrinio vėjo antrasis aukcionas yra strateginis projektas šaliai, jei jame pagamintą elektrą vargu ar bus kur dėti. 

Atsiranda ir smulkesnių, keistesnių iniciatyvų, bandančių dėl merkantilistinių interesų prisiklijuoti „strateginio“ ar „valstybei svarbaus“ projekto etiketes. Tačiau sakyčiau, jog verta bent pamėginti manyti, kad strateginių projektų nebėra, bent jau kol neįrodyta kitaip. 

Tad kas toliau? 

Ar tai reiškia, kad galime, kaip ne kartą svajota, uždaryti Energetikos ministeriją? Vargu, mat užduočių Lietuvos energetikos sistemai netrūksta. Jų sprendimai nebus tokie išaukštinti kaip ligšioliniai energetiniai monumentai, amžiams susieti su politikų pavardėmis. Tačiau jos ne mažiau svarbios, o kelias link jų įgyvendinimo ne mažiau įdomus. 

Dvi pagrindinės užduotys Lietuvos energetikai – mažinti energijos kainų lygį ir suvaldyti kainų skirtumus. 

Tam reikia statyti daugiau pigios atsinaujinančiosios energetikos gamybos ir diegti energijos pasaugojimo technologijas. Pakeliui visi ras vieną kitą progą nukirpti juostelę ar dvi, o mes – stebėti projektų įgyvendinimą nuo pradžios iki pabaigos. 

Kol elektra gana brangi, o kainų skirtumai gana ryškūs, procesas vyksta pats, jei jam netrukdome. Trukdyti, žinoma, siekiant padaryti kaip geriau, visada niežti rankos, tad kovoti su šiais demonais taip pat teks. 

Kita vertus, tokioje aplinkoje reikia labai apdairiai elgtis su valstybės subsidijomis – net ir ES lėšomis. Mat nesunku pripūsti burbulų, kurie vėliau sprogdami sudegins dalį investuoto kapitalo, sukels gyventojų nusivylimą, o radikalesniais atvejais – ir problemų darbo rinkoje bei socialinėje sferoje. 

Pavyzdžiui, 2022 m. zovada pasileidęs atsinaujinančiosios energetikos vystymas, paremtas išpūstais elektros kainų lūkesčiais vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, lėtėja. Nors tai nėra visai neskausminga visiems rinkos dalyviams – dalis jų, tikėtina, nukentėjo, tačiau procesas yra daugiau ar mažiau kontroliuojamas. 

Karšta situacija yra susidariusi gaminančių vartotojų segmente. Čia lūkesčius formavo ne tik išaugusios elektros kainos, bet ir ES subsidija bei dėl perprodukcijos Kinijoje atpigusi įranga. Be to, gaminantys vartotojai buvo apipilti itin palankiomis elektros supirkimo sąlygomis, kurių kaštus netiesiogiai neša visi likę elektros vartotojai. 

Šiuo metu gaminantys vartotojai yra taip išlepinti, kad bet koks grįžimas prie normalios situacijas sulaukia pikto pasipriešinimo net iš tų gyventojų, kurių įsirengtos jėgainės yra seniausiai atsipirkusios. O dabar jiems suteikiama galimybė gauti itin gausią paramą baterijai įsirengti.  

Ši tema darosi kuo toliau, tuo klampesnė, o išeities iš šių privilegijų liūno ne tik neieškoma, bet ir aktyviai vengiama ieškoti. 

Burbulai potencialiai pučiasi ne tik gaminančių vartotojų segmente. „Litgrid“ jau dabar skaičiuoja gavusi gerokai daugiau paraiškų statyti baterijas, nei realistiškai jų bus pastatyta. Ūmus entuziazmas yra užklupęs investuotojus, siekiančius pirkti elektrą pigiai ir parduoti ją vėliau, brangiai. Arba teikti balansavimo paslaugas sistemos operatoriui. 

Visa tai yra save kanibalizuojantis verslas. Kuo daugiau baterijų įrengiama, tuo mažesni kainų skirtumai, iš kurių siekia uždirbti visi rinkos dalyviai. Todėl šiuo metu vyksta naujos lenktynės – pirmieji baterijų savininkai spės užsidirbti daugiausia, vėliau grąžos mažės. 

Kol kas bankai vengia finansuoti baterijų projektus, o tai, tikėtina, stabdo burbulo pūtimąsi. Bet bus ką stebėti. 

Galiausiai rasis dar viena nauja tema. Mažėjant grąžoms iš žaliosios energetikos, nykstant vietos elektros gamybos stygiui mūsų regione, tikrai bus dėliojama mintis, kad reikia sugrąžinti paramos schemas žaliajai energetikai. 

Tuomet, esu tikras, bus išsitrauktas ir „strateginių valstybės tikslų“ argumentas. Na, bet tą diskusiją seksime, kai ji prasidės. 

Susidėliojus mintis man darosi ramiau. Regis, nepritrūksiu ką stebėti. Tad šiandien pašvenčiam, o rytoj – vėl dirbti.