Į Bankoką – treniruotis muaitai

Tailande – įstabus architektūros, kultūros ir gyvenimo būdo kokteilis

Kaip ir daugybės gerų nuotykių, kelionės į Tailandą idėja šovė spontaniškai. Vienas tų „varom?“ – „varom!“ susitarimų, kai po kelių mėnesių „McDonaldʼe“ suderini lėktuvo bilietus, o dar po keleto susitinki oro uoste nuo ausies iki ausies iššieptais nasrais.

Su bičiuliu Andriumi Tailando kultūrą nusprendėme pažinti per kovos menus, užsiimdami Tailando boksu (muaitai). Šis šalyje populiarus sportas yra dalis Tailando identiteto, o treniruotis kiekvienais metais čia atvyksta būriai mėgėjų ir profesionalų iš viso pasaulio. Mes nutarėme sportuoti Bankoke ir prisijungėme prie „Master Toddy Muay Thai“ kovų akademijos. Ieškant internete mums tai pasirodė savo aplinka autentiška, patyrusių instruktorių diriguojama mokykla, turinti ir apgyvendinimo galimybę.

Gyvenimo ritmas

Treniruotis atvykome pirmoje balandžio pusėje, taigi jau prasidėjus karštajam sezonui. Mūsų vizito metu kaitra dieną laikėsi tarp 35 ir 40 laipsnių, nuolat plieskiant saulei. Akademijos sporto salė buvo pusiau atvirame angare, ir nors stovėjo į ringą nukreiptas didelis pramoninis kondicionierius, jo ūžesio taip nė karto ir neišgirdome. Vėsinama buvo paprasčiau – įjungiant porą ventiliatorių ir dideliu daržų laistytuvu drėkinant ringą. Tiesa, vanduo tame laistytuve tapdavo toks karštas, kad labiau tiktų susišildyti grįžus iš kiemo šaltą žiemos vakarą.

Treniruočių erdvės ir istoriniame Muay Thai stadione vykstančios kovos. R. Ragausko nuotr.

Treniruotės vykdavo du kartus per dieną: rytinė prasidėdavo 8 val. ryto, o vakarinė – 16 val. Kiekvienos jų trukmė – pusantros valandos. Fizinio krūvio ir karščio kombinacija išgręždavo iki paskutinio siūlelio. Elektrolitai ir papildai užtikrindavo reikiamą hidratacijos ir atsistatymo lygmenį.

Apskritai, kai būdavome Bankoke, mūsų gyvenimo ritmas sukosi aplink minėtą treniruočių tvarkaraštį. Atsikeli ryte ir iš karto keliauji į treniruotę, po jos grįžti į muaitai mokyklos lankytojams skirtus kambarius. Šie jau kondicionuojami, tad juose galima atvėsti. Žinoma, gerų gyvenimo sąlygų šiuose „kovotojų barakuose“ tikėtis nereikėtų. Per pertraukas tarp treniruočių išvykus iš Bankoko ir keliaujant po šalį, mus atsivydavo į drabužius įsigėręs pelėsio tvaikas. Tada susižvalgę juokaudavome: „Jauti Todžio dvasią?“

Atvėsę po rytinės treniruotės traukdavome pavalgyti į kaimynystėje esančius restoranėlius. Čia atsiskleisdavo gyvenimo atokesniame rajone unikalumas: sėdėdavome namų prieangiuose, kur mėtėsi vaikų žaislai, už nugaros stovėjo automobilis, šalia sunkiai nuo karščio karšo koks nors labai abejotinos išvaizdos šuo, o jeigu užėję vidun užtikdavome šeimininką kur pakampėje snaudžiantį, irgi nebesistebėdavome.

Po pusryčių keliaudavome pasivaikščioti aplinkiniame rajone, eidavome į vietos turgų ar lankydavome toliau nuo centro esančius monumentus. Prieš vakarinę treniruotę grįždavome porai valandų į kambarį, kad galėtume pasnausti ir, svarbiausia, atvėsti. Dienomis saulei nuolat plieskiant į galvą nesinorėdavo ilgai blaškytis atvirose vietose. Taip pat netrukome suprasti, kodėl Tailande yra tiek daug ledo. Esant lauke, vienintelis būdas atsivėsinti yra „iš vidaus“, tai yra geriant ledinius – dažniausiai saldžius – gėrimus.

Po vakarinės treniruotės sėsdavomės pas vietos pavežėjus ir 30–40 minučių vykdavome iki Bankoko centro. Apie vidurnaktį ar kiek vėliau grįždavome atgal ir netrukus vėl keldavomės į rytinę treniruotę.

Treniruočių partneriai

Apskritai Tailande yra gausu muaitai kovos klubų. Kadangi ši pramoga jau neišvengiamai siejama ir su turizmu, treniruotės yra pritaikytos įvairaus lygio sporto entuziastams. Instruktoriai pasirūpina, kad, dirbant poromis ar sparinguose, būtų užtikrinta produktyvi pusiausvyra.

Mus treniravo dviejų tipų instruktoriai. Trys tailandiečių meistrai, kurie vesdavo treniruotes, ir jiems talkinantys profesionalūs kovotojai, kurie daug prisidėdavo dirbdami tiesiogiai su mėgėjais. Beje, per mūsų vizitą tarp kovotojų buvo tik užsieniečiai. Man teko nemažai sportuoti su jaunu energingu ispanu, kuris sugebėdavo fantastiškai paaiškinti visą motoriką, slypinčią už muaitai technikų.

Visgi, įdomiausia buvo dirbti su vietos treneriais, kurių bendravimo stilius, turbūt ir dėl kalbos barjero, buvo šiek tiek mažiau pedagogiškas. Mane treniravęs tailandietis instruktorius – vadinome jį rūsčiuoju – šykščias instrukcijas iškošdavo sunkiai suprantamu tailandiečių ir anglų kalbos kratiniu. Ką nors ne taip padarius, jis atsilošdavo pasibaisėjęs: „No!“ Ir toliau dėstydavo nesuprantamas instrukcijas. Vėl pro šalį? Jau visai pasišlykštėjęs: „Nooooooo!“ Bet, sumetęs solidžią kombinaciją, galėjai tikėtis išgirsti „aiiiiiiiii!“, o maloniai nustebinus išsprūsdavo ir pritariantis „aaaaiiiiiiiiiiiiii – goooooooooooddddd!“

Treniruočių partneriai buvo įvairių tipažų. Beje, daugiausia amerikiečiai ir britai, tačiau sutikome ir lenką, porą prancūzų, serbą, rusą, bent tris kanadiečius ir daugybę kitų. Pirmajam tipažui priskyriau vyresnius vakariečius, kuriems treniruotės Tailande yra kasmetė tradicija. Natūralu, kad jie dažniausiai neblogai suprasdavo, ką daro. Pavyzdžiui, teko treniruotis su buvusiu profesionaliu kikboksininku, kuris iš pažiūros turėtų būti gerokai perkopęs šeštą dešimtį. Apie jo profesiją sužinojome, kai jis paprašė Andriaus kalbėti garsiau, nes praeityje per kovą jam susprogdino vienos ausies būgnelį. Teko dirbti su vyresniu kanadiečiu, kuris prisipažino, kad atvažiuoja kasmet, o Tailando bokso treniruotės jam padeda tobulėti kitose sporto šakose, ypač kaip jo mėgstamo ledo ritulio žaidėjui.

Antrasis tipažas – tai žmonės, turintys kovos menų patirties ir žinantys, ko laukti tokio tipo treniruotėse. Šiai grupei priskyrėme ir save, kaip sakydavome paklausti, ar sportuojame: „a little bit of boxing“ („truputi bokso“). Na o trečiajai kategorijai priklausė visiški naujokai, kurie atvyko į Tailandą susipažinti ne tik su muaitai, bet ir apskritai su visiškai kontaktiniu sportu. Kai kurie iš jų treniruodavosi itin rimtai ir turėdavo po tris treniruotes per dieną. Žinoma, kartais pasinėrimas į Tailando kovos menų kultūrą įgaudavo komiškų akcentų, pavyzdžiui, du draugai, kanadietis ir amerikietis, atvykę iš studijų Japonijoje, po trijų savaičių treniruočių savo patirtį išsimušė odoje: nepasikuklino pasirinkti labai solidaus dydžio tradicinių muaitai kovotojų tatuiruočių.

Tailande gausu įspūdingų su budizmu susijusių monumentų, vienas jų milžiniška trigalvio dramblio skulptūra Erawano muziejuje. Bankoke įsikūręs ir vienas didžiausių privačių muziejų po atviru dangumi „Senovinis miestas“ (The Ancient City). R. Ragausko nuotr.

Kita svajonių komanda

Mes treniravomės rimtai, bet kultu to nevertėme. Kaip pajuokavo Andrius: „Man atrodo, mes primename „kitą svajonių komandą“1. Su Saboniu, Marčiulioniu ir panašiai. Kur nuvažiuoja, padaro tai, ką reikia, o vakare jau neaišku, ką jie veikia.“ Tad kiekvieną vakarą vykdavome į kurį nors Bankoko centro rajoną pasižvalgyti, susipažinti su vietos kultūra, maistu ir atsivėsinti šaltais gėrimais.

Į centrą ir atgal važiuodavome su „Bolt“ arba „Grab“. Mums šios kelionės pasirodė nebrangios. Tiesa, pasivažinėjimas miesto centre zujančiais turistų pamėgtais tuktukais atsieidavo gerokai brangiau, net ir nesidrovint pasiderėti. Visgi, trumpų ruožų įveikimas šiomis transporto priemonėmis įsiminė, nes vairuotojai šiais barškalais gatvėmis švilpė lenkdami automobilius.

Bankoke gyvena apie 11 mln. žmonių, tad, žinoma, čia galima rasti visko. Miestas mus nustebino išvystyta infrastruktūra – kelių juostų greitkeliais ir dangoraižiais. Tai įstabus architektūros, kultūros ir gyvenimo būdo kratinys. Čia gali pasimesti kokiame skersgatvyje ir išlenkti alaus šalia prekyvietės su vietiniais arba užtikti itin stilingą kokteilių barą su gyva džiazo muzika ir Paryžiaus kainomis. Maistas Tailande yra nuostabus, tačiau jo kokybė taip pat svyruoja smarkiai – nuo neaiškios kilmės marmalų gatvės prekyvietėse iki labai gero maisto restoranuose.

Kaip ir galima tikėtis, vyrauja smulki gatvės prekyba. Kartais net sunku atskirti, kur prasideda ir baigiasi įvairaus tipo vadinamieji turgūs. Sykį vaikščiodami jau užsidariusio turgaus gatvėmis kinų kvartale įsiminėme ant stelažų miegančius prekeivius. Matydami, kad dažnai yra pardavinėjami įvairūs niekučiai, ne sykį svarstėme, kiek palečių džiovintų kiaulių skūrų traškučių reikia parduoti, kad galėtum užsitikrinti bent kiek oresnį gyvenimą.

Naktinio gėlių turgaus prieigos. R. Ragausko nuotr.

Nepaisant šurmulio ir žmonių grūsties, Bankoke jautėmės absoliučiai saugūs. Prie to prisidėjo itin paslaugūs ir sąžiningi žmonės. Kartais juokdavomės, kad jeigu jie norėtų, už viską mokėtume bent dvigubai brangiau, tačiau vietiniai visada patikslindavo kainas, primygtinai atnešdavo grąžą, o jeigu reikėjo kokios pagalbos, visada bandydavo ją suteikti.

Mums pasirodė, kad įkyrus įkalbinėjimas, sekiojimas ar spaudimas ką nors pirkti čia yra svetimas. Jo nepatyrėme net žioplinėdami miesto raudonųjų žibintų kvartaluose. Bankoke jų yra bent trys – Soi Cowboy, Patpong ir Nana Plaza. Jie yra tikras turistų magnetas, bet net ir čia mums dėmesio buvo skiriama nedaug. Kiek apsižvalgęs juokavau, kad tikslinė auditorija yra vyresnio amžiaus anglosaksų vyrai, kurie mano turintys gerą humoro jausmą. Beje, konsumacijos šiuose rajonėliuose yra labai daug, tačiau akivaizdžios prostitucijos apraiškų matėme tik Nana Plazoje. Ir nors Bankokas dažnai siejamas su vadinamaisiais ladyboys, gandai apie jų gausą taip pat pasirodė gerokai perdėti.

Tailando sostinė ne be reikalo garsi naktiniu gyvenimu. Miestas, iš tiesų, užverda nuo maždaug septintos valandos vakaro. Tada atvėsta oras ir žmonės išlenda į gatves pavalgyti ir pasidžiaugti, pavadinkime, gaiva. Tačiau, atmetus turistines erdves, Bankokas suminga apie vienuoliktą valandą vakaro. Net vadinamieji naktiniai turgūs išsiskirsto dar prieš vidurnaktį. Mums toks ritmas tiko – visgi, keltis prieš aštuonias.

1 Užuomina į 2012 m. dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda“. Filmas apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės bronzinį žygį Barselonos olimpinėse žaidynėse ir istorinį šio pasiekimo kontekstą.