Konkuruoti ar klasterizuotis? Štai kur klausimas

Visgi ilgainiui mintis, kad bendradarbiavimas, atviros inovacijos, keitimasis gerosiomis patirtimis ir dalinimasis nesėkmėmis gali būti tiek abipusiškai naudingas, tiek ir pelningas, verslo bendruomenėje įleido gilias šaknis.  

Toks bendradarbiavimas kristalizavosi į klasterizacijos procesus. Klasteris – tai tam tikros srities tarpusavyje susijusių įmonių ir institucijų koncentracija.  

Klasteriai apima daugybę susijusių pramonės šakų ir kitų konkurencijai svarbių subjektų. Pavyzdžiui, specializuotų žaliavų ir paslaugų ar specializuotos infrastruktūros teikėjus. Galiausiai daugelyje klasterių veikia vyriausybinės ir kitos institucijos, universitetai, standartus nustatančios agentūros, analitiniai centrai, profesinio mokymo įstaigos ir asociacijos, teikiančios specializuotus mokymus, informaciją, mokslinius tyrimus ir techninę paramą.  

Svarbu suprasti, kad klasteris neapibrėžia veiklos, – tai yra dar vienas veiklos modelis, kuris dera su įmonės tradiciniais modeliais. Daugelis bendrovių, deja, pradiniame etape tikisi, kad jei taps klasterio narėmis, už jas kas nors padarys visą darbą. Bet su laiku ateina supratimas, kad įmonė pridėtinę vertę klasteryje susikuria tik tada, kai pati veikia interaktyviai, ir čia galioja principas, kiek duodi, tiek ir gauni.  

Geras pavyzdys – Kalifornijos vyno klasteris. Jį sudaro 680 komercinių vyndarių ir keli tūkstančiai nepriklausomų vynuogių augintojų. Egzistuoja daugybė vyno gamybos ir vynuogių auginimo pramonės šakų, įskaitant vynuogių atsargų, drėkinimo ir derliaus nuėmimo įrangos, statinių ir etikečių tiekėjus, specializuotas ryšių su visuomene ir reklamos įmones bei vyno leidinių leidėjus. Su vynu susijusios daugybė vietos institucijų – visame pasaulyje garsi Kalifornijos Deiviso universiteto vynuogininkystės ir enologijos programa, Vyno institutas, specialūs Kalifornijos Senato ir asamblėjos komitetai.  

Vykstant globalios ekonomikos plėtros procesams, klasteriai įgyja vis didesnę reikšmę, nes yra koncentruoti geografinėje teritorijoje, tarpusavyje sąveikauja ir ne tik vykdo bendrą veiklą, bet ir savo specifine veikla papildo vienas kitą. 

Klasterių reikšmė konkurencijai 

Grįžkime prie pirminio klausimo: konkuruoti ar klasterizuotis? Klasteriai dominuoja dabartiniame pasaulio ekonominiame žemėlapyje ir jie yra ryškus beveik kiekvienos šalies, regiono ir net didmiesčio ekonomikos bruožas. Silicio slėnis ir Holivudas yra, matyt, geriausiai žinomi klasteriai pasaulyje. Tačiau šie dariniai nėra unikalūs – jie yra labai tipiški, ir čia slypi paradoksas: ilgalaikį konkurencinį pranašumą pasaulio ekonomikoje vis dažniau lemia vietiniai dalykai: žinios, santykiai, motyvacija, su kuriais nuo jų nutolę konkurentai negali lygintis. 

Visiems gerai žinoma tiesa – šiuolaikinė konkurencija priklauso nuo produktyvumo, o ne nuo prieigos prie gamybos išteklių ar atskirų įmonių veiklos masto. Bendrovės gali būti labai produktyvios bet kurioje pramonės šakoje: tekstilės, žemės ūkio ar puslaidininkių, jei jos gamyboje naudoja pažangias technologijas ir siūlo unikalius produktus bei paslaugas. Visose pramonės šakose gali būti naudojamos pažangios technologijos ir visose pramonės šakose gali būti sukaupta daug žinių. Ir čia klasteriai yra viena esminių priemonių konkurencijai didinti.  

Klasteriai konkurenciją augina keldami teritorijoje įsikūrusių įmonių produktyvumą, nustatydami inovacijų kryptį ir tempą, taip pat skatindami naujų bendrovių kūrimąsi, kuris plečia ir stiprina patį klasterį. Jo kuriamos pridėtinės vertės pagrindas yra bendradarbiavimas naudojantis vertės grandinėmis ir  moksliniais tyrimais bei eksperimentine plėtra.  

Įmonės, priklausančios gyvybingiems klasteriams, gali naudotis jau esamais specializuotų ir patyrusių darbuotojų ištekliais ir taip sumažinti sąnaudas samdomiems darbuotojams. Klasteryje kaupiama plati rinkos, techninė ir konkurencinė informacija, o jo nariai turi privilegijuotą prieigą prie jos.  

Klasteriai ir inovacijos 

Klasteriuose esančios bendrovės paprastai turi geresnes galimybes susipažinti su rinka nei pavieniai konkurentai. Pavyzdžiui, Silicio slėnyje ir Ostine įsikūrusios IT įmonės taip greitai reaguoja į klientų poreikius ir tendencijas, kad kitur įsikūrusioms bendrovėms sunku su jomis suspėti. Nuolatinis kontaktas tarp klasterio įmonių padeda pirmoms sužinoti apie besivystančias technologijas, komponentų ir mašinų prieinamumą, paslaugų ir rinkodaros koncepcijas ir pan.   

Lietuvos bendrovėms žengti koja kojon su inovacijomis taip pat padeda klasteriai. Esame mažų verslų šalis ir mūsų įmonės tiesiog neturi resursų, kad sektų globalius pokyčius ir tendencijas. O klasteriai ne tik greičiau atveria galimybių diegti naujoves, bet ir sudaro sąlygas bei suteikia lankstumą greitai veikti. Klasterio dalyviai gali eksperimentuoti mažesnėmis sąnaudomis ir gali atidėti didelius įsipareigojimus, kol bus tikresnės, kad tam tikra naujovė pasiteisins.  

Dar vienas įdomus aspektas – inovacijų diegimo tempą sustiprina klasteryje esantis nemažas psichologinis spaudimas. Tai konkurencinis ir kolegų spaudimas, nuolatinis lyginimasis. Vadovai varžosi tarpusavyje, siekdami išskirti savo įmones.  

Taigi klasteriai skatina ir konkuruoti, ir bendradarbiauti. Varžovai intensyviai konkuruoja siekdami laimėti ir išlaikyti klientus. Jei nebus stiprios konkurencijos, klasteris žlugs. Vis dėlto šiame kontekste kalbame ir apie bendradarbiavimą, dažniausiai vertikalų, kai įtraukiamos susijusių pramonės šakų įmonės ir vietos institucijos. Konkurencija vyksta lygiagrečiai su bendradarbiavimu. Dėl šių priežasčių klasteriai turi visas galimybes dešimtmečius išlikti inovacijų centrai. 

Augantis klasteris reiškia galimybes, o jo sėkmės istorijos padeda pritraukti geriausių talentų – idėjų ar atitinkamų įgūdžių turintys asmenys atvyksta iš kitų vietovių. Atsiranda specializuotų tiekėjų, kaupiama informacija, vietos institucijos plėtoja specializuotą mokymą, mokslinius tyrimus ir infrastruktūrą, didėja klasterio stiprumas ir žinomumas. Ilgainiui jis išsiplečia ir apima susijusias pramonės šakas. Bet negalima nepamiršti, kad klasteriams reikia dešimties ar daugiau metų gilumui ir tikram konkurenciniam pranašumui išvystyti. 

Valstybės įtaka klasteriams 

Klasteriai daro įtaką konkurencingumui tiek pavienėse šalyse, tiek tarpvalstybiniu mastu. Plačiąja prasme klasteriai – tai naujas mąstymo būdas, paneigiantis daugelį tradicinių nuostatų apie tai, kaip turėtų būti išdėstytos įmonės, kaip tokios institucijos kaip universitetai gali prisidėti prie konkurencinės sėkmės ir kaip vyriausybės gali skatinti ekonomikos vystymąsi. 

Vyriausybėms šiame kontekste tenka naujas vaidmuo. Jos turi užtikrinti aukštos kokybės išteklių, pavyzdžiui, išsilavinusių piliečių ir fizinės infrastruktūros, pasiūlą. Taip pat tikimasi, kad bus nustatytos objektyvios konkurencijos taisyklės, sudarančios sąlygas efektyviai saugoti intelektinę nuosavybę, ir įgyvendinami antimonopoliniai įstatymai, kad produktyvumas ir inovacijos lemtų ekonomikos sėkmę. Galiausiai vyriausybės turėtų būti suinteresuotos skatinti klasterių kūrimąsi ir modernizavimą, nes tai yra tiesioginė pagalba įmonėms įveiklinti žinias ir kurti aukštesnę pridėtinę vertę. 

Vyriausybė, bendradarbiaudama su privačiu sektoriumi, turėtų stiprinti esamus ir plėsti besiformuojančius klasterius bei jais remtis, o ne bandyti kurti visiškai naujus. Sėkmingos naujos pramonės šakos ir klasteriai dažnai išauga iš jau susikūrusiųjų. Su pažangiomis technologijomis susijusios bendrovės gerai veikia ne vakuume, o ten, kur jau egzistuoja su šia sritimi susijusios veiklos ekosistema.  

Klasterizacija Lietuvoje 

Lietuvoje klasterių praktika pradėta taikyti prieš keletą dešimtmečių, o aktyvumo pikas stebimas 2010–2015 m., kai atsirado ES finansinių priemonių jų plėtrai. Lietuvos klasteriai, palyginti su įtakingais Europos, vis dar yra jauni ir maži. Vidutinis klasteris turi apie 38 narius, jo narių bendros pajamos – 96 mln. eurų. Aktyviausi jų nariai yra mažos ir vidutinės Lietuvos įmonės. Jų dalyviai išsibarstę per daugiau nei 35 miestus, bet didžiausia klasterių ir jų narių koncentracija yra Vilniaus ir Kauno regione, ir tai yra logiška, nes ir dauguma inovuojančių bendrovių yra įsikūrusios būtent šiuose regionuose. 

Lietuvos klasterių žemėlapis pagal veiklos sektorius atrodo įvairialypis: informacinėms ir ryšių technologijoms skirta apie 20 klasterių, gamybai ir inžinerijai – apie 17 klasterių, energetikai ir statybai – apie 13 klasterių, kūrybinėms industrijoms – apie 9 klasterius, sveikatai ir turizmui – po 6 klasterius, agroinovacijoms ir maisto technologijoms – apie 5 klasterius, transportui – 4 klasteriai. Augantį jų meistriškumą liudija ir vis dažniau pelnomos klasterių vadybos kokybės žymos – Lietuvoje yra 10 bronzos ir 2 sidabro žymas turintys klasteriai. 

Lietuvos rinka yra santykinai maža ir klasterių narių skaičius greičiausiai išliks nedidelis (kitaip nei didžiųjų valstybių klasteriuose), todėl ypač svarbus yra Lietuvos klasterių veiklos kokybės pripažinimas tarptautiniu mastu, taip pat jų žinomumo didinimas užsienyje.  

Išskirtinė reikšmė ateičiai 

Inovacijos yra svarbus įmonių, klasterių, miestų ir regionų konkurencingumo pagrindas. Pasaulinėje ekonomikoje, kurioje sparčiai vystosi technologijos ir trumpėja produktų gyvavimo ciklas, gebėjimas greitai diegti naujoves ir jas įgyvendinti tampa vis svarbesnis. Inovacijos taip pat gali padėti įveikti svarbius visuomenės iššūkius, tokius kaip klimato kaita, energetikos pertvarka ir visuomenės senėjimas. Taigi verslams, miestams, regionams ir technologiniams klasteriams būtina sutelkti dėmesį į inovacijų diegimo spartos didinimą. 

Apibendrinant galima teigti, kad klasterio bendrovės, kaip informacijos nešėjai, darbo specializacijos katalizatoriai ir išteklių paskirstytojai, prisideda prie regionų ekonominio augimo. Įmonių koncentracija atskiruose miestuose ir regionuose yra reikšmingas socialinės gerovės didinimo veiksnys: kuriamos naujos darbo vietos, skatinimas investicijų ir pajamų augimas. Taigi klasterių formavimas ir plėtojimas turėtų tapti sudėtine makroekonominės ir regionų plėtros politikos dalimi. 

Labai svarbu nepamiršti didelės klasterių įtakos šalies ūkio konkurencingumui. Juose susidaro palankios sąlygos auginti įmonių produktyvumą bei inovatyvumą, gerinti darbo našumą ir produktų kokybę, plėsti technologinį turinį, rastis naujiems verslams ir vykti kitiems klasterizacijos skatinamiems procesams. Didėjantis žinių ir inovacijų poreikio intensyvumas reiškia, kad kartu su ekonominiu progresu veriasi galimybių langas pasinaudoti klasterių kuriamomis galimybėmis įmonių konkurencingumui. Klausimas, ar sugebėsime tai padaryti, ar rinksimės pasaulinėje rinkoje konkuruoti pavieniui? 

Gytis Junevičius yra Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas.