Kodėl vadovų ir darbuotojų požiūriai kartais skiriasi šviesmečiais

Amžina tiesa – pardavėjui atrodo, kad prekę parduoda per pigiai, o pirkėjas įsitikinęs, jog sumoka per daug. Personalo vadyboje irgi galioja panašūs dėsniai: vadovai neabejoja, kad darbuotojai jaučiasi puikiai, o šie neslepia kartėlio, kad yra neįvertinti, nesuprasti, net neišgirsti.

Jonas Banys, „Ogilvy Vilniaus“ strateginio planavimo konsultantas, sako, kad indekso duomenys rodo, jog kaip ir pernai – darbuotojai alga nepatenkinti, bet ne ji svarbiausia. Būtent požiūris į žmogų žeidžia labiausiai – o šio vertinimas per metus dar pasmuko.

„Vadovai, išgirdę, kad žmonės yra nepatenkinti, nustemba, sako: „Taigi jūs jau viską turite, už darbą gaunate atlyginimą, ko dar reikia?“ Bet yra elementarūs dalykai, susiję su įmonės požiūriu į darbuotojus, kurie daugelyje verslų nėra sutvarkyti, ir žmogus tiesiog jaučiasi kaip šiukšlių dėžė arba dar kažkas“, – vieną iš įsišaknijusių ydų įvardija J. Banys.

Jis pasakoja atvejį, kai personalas tiesiog nesupranta, ko iš jų norima. Tiesa, kalbama apie žemiausios kvalifikacijos darbuotojus, bet jie juk – irgi bendrovės dalis.

„Sykį vienoje prekybos įmonėje prie manęs prieina darbuotojas ir sako: „Mano atlyginimo labai didelė dalis priklauso nuo įmonės apyvartos. O galite man pasakyti, kas yra apyvarta?“ Niekas viršuje net nesusimąstė, kad jų krovikai nežino, kas yra apyvarta. Aš tam žmogui pasakau, ką ji reiškia. Ji pagalvoja ir vėl klausia: „O ar galėtumėt pasakyti, kaip aš, dirbdamas savo darbą, galėčiau prie tos didesnės apyvartos prisidėti, nes nuo to priklauso mano atlyginimas. Aš norėčiau kažką dėl to padaryti, bet man niekas nepasakė, kas tai turėtų būti“, – atmintin įstrigusį nutikimą pasakoja pašnekovas.

Pirmoje podkasto dalyje J. Banys ne tik aptaria tai, kas daro darbdavį patrauklų ir kas žlugdo jo įvaizdį, bet ir nurodo, kokios motyvacijos priemonės yra labiausiai vertinamos.