Paskutiniai naftos atodūsiai

Naftos kainų griūtis aiškiai susijusi su finansiniu nestabilumu, tačiau priežastiniai ryšiai ne visai tokie, kaip linkę nurodyti dauguma ekspertų. Juk, šiaip ar taip, didelė naftos kaina reiškia išaugusias sąnaudas turtingoms išsivysčiusios pramonės šalims. Taigi didėjanti kaina stabdo augimą. Naftos kainos šuoliai lėmė ūkio nuosmukį 1973, 1979, 2000 ir 2008 metais.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie priešingą tendenciją. Ekonomikos sulėtėjimas veikiausiai sumažins kainas, o tai naudinga ir vyriausybėms, ir vartotojams. Po „Lehman Brothers“ griūties 2008 metais naftos kainos smarkiai smuko, nes buvo tikimasi ekonomikos sąstingio. Tačiau jos greitai atsitiesė, nes besiformuojančiose rinkose augimas ir toliau išliko gana spartus. Taigi ir neseniai kritusi naftos kaina neturėtų nieko stebinti, nes didžiausiose besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyje (išimtis būtų nebent Indija) jau ima ryškėti išsikvėpimo ženklai.

Be to, šiandien naftos kaina patiria galingą spaudimą: tikimasi, kad pasaulio ekonomika bus pertvarkyta atsižvelgiant į nerimą dėl klimato kaitos. Dabartinės pastangos sustabdyti pasaulio klimato atšilimą gal ir mažai ką keičia, tačiau ilgainiui tai, kad iškastinis kuras yra pagrindinis anglies dioksido išlakų į atmosferą išmetimo veiksnys, turėtų paskatinti politikus – taip pat ir investuotojus – ko nors imtis iš esmės.

Tai sukuria padėtį, kurią vokiečių ekonomistas Hansas-Werneris Sinnas vadina „Žaliuoju paradoksu“. Tikimybė, kad ateityje iškastinio kuro naudojimas gali būti ribojamas, yra stipri paskata naftos gavėjams dabar, kol draudimai dar neįsigaliojo, parduoti kiek įmanoma daugiau. Tai galbūt paaiškina Saudo Arabijos motyvus nekreipti dėmesio į OPEC raginimus mažinti gavybos apimtis. To padarinys – tolesnis naftos kainos mažėjimas, papildomos paskatos naudotojams pirkti daug kuro ryjančius automobilius bei daugiau jais važinėti.

Išsivysčiusios pramonės šalyse – netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios tampa vis svarbesniu naftos gavėju, – mažos naftos kainos vienareikšmiškai yra teigiamas veiksnys ekonomikai bent jau trumpuoju laikotarpiu. Atpigusi nafta yra vienas iš kelių veiksnių, padedantis stabilizuoti padėtį euro zonoje. O nuogąstavimai, kad krintančios žaliavų kainos sukels skausmingą defliaciją, tokią kaip Didžiosios depresijos metais, veikiausiai smarkiai išpūsti.

Vis dėlto prognozės anaiptol ne rožinės. Istorijoje apstu atvejų, kai technologinė pažanga vyko nepaisant išteklių gausos. Tai visiškai pakeisdavo geopolitinių jėgų santykį. Burinių laivų amžiuje, kai mediena buvo svarbiausia sąlyga laivybai suklestėti, Britanijos ąžuolų miškai leido jai tapti jūrų valdove. Pramonės revoliucija strateginėmis prekėmis pavertė plieną ir anglį, o XX amžiuje pagrindinės kovos vyko dėl naftos išteklių. Jau per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pralaimėjimą Vakarų fronte 1918 metais didele dalimi nulėmė tai, kad ji neteko priėjimo prie Rumunijos naftos.

Sparčiai kintančios žaliavų kainos gali sujaukti ir geopolitinę aplinką, sukelti politinį nestabilumą arba net pridaryti dar didesnių bėdų. Panašu, kad šiandien nafta patraukė į ten, kur savo laiku atsidūrė mediena ar plienas, t. y. ji praranda savo strateginę reikšmę. Šiuolaikiniam gyvenimo būdui palaikyti ir toliau reikės gausybės energijos, tačiau ateityje vis didesnė jos dalis bus gaunama iš kitų šaltinių.

Tai veikiausiai turės epochą keičiančių padarinių, nes garmančios naftos kainos klibina autoritarinių režimų, kurie valdo daugumą iš naftos eksporto gyvenančių šalių, pamatus. Esama gana daug mokslinių įrodymų, kad egzistuoja toks dalykas kaip „išteklių prakeiksmas“ – šalies priklausomybė nuo žaliavų glaudžiai susijusi su prastu jos valdymu. Nigerija, Venesuela, Saudo Arabija, Rusija, Iranas ir Irakas gal ir daug kuo skiriasi, tačiau visoms šioms šalims bendra tai, kad pajamos už naftos eksportą iškraipė jų politinį gyvenimą, kuris pavirto į žūtbūtines kautynes dėl lengvų pinigų. Kainoms krintant, valdžioje įsitvirtinę banditai riesis tarpusavyje, o gal ir su kaimynais.

Pagrindinių naftą išgaunančių šalių vadovai pradėjo kurti įmantrius pasiteisinimus, kodėl jų šalims taip nesiseka. Venesuelos prezidentas Nicol?sas Maduro išsitraukė bei nuvalė dulkes nuo senų populistinių, kadaise Lotynų Amerikoje populiarių šūkių, jog dėl visko kaltos JAV. Panašiai kalba ir Rusijos pareigūnai. Jie dabartinę padėtį lygina su paskutiniu Sovietų Sąjungos laikotarpiu, kai taip pat bliūško naftos kainos. Pasak jų, abiem atvejais kaltos JAV, nes jos, pradėjusios skalūnų gavybą Oklahomoje ir Pensilvanijoje, neva naikina savo konkurentus užsienyje.

Taigi panašu, kad dėl sumažėjusių naftos kainų iššūkiai saugumui bus daug rimtesni nei grėsmės ekonomikai. O su saugumu susijusios problemos gali išties nemažai atsieiti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais ES patirti sunkumai gali dar labiau išaugti. Taigi esama daugiau nei pakankamai priežasčių atsilaisvinusias lėšas panaudoti geopolitiniams padariniams tvarkyti. Atsižvelgiant į tai, neseniai Vokietijos finansų ministro Wolfgango Schäuble’s pateiktas pasiūlymas pabėgėlius apgyvendinti už lėšas iš benzino mokesčio atrodo visai teisingas.

Politikai išsivysčiusios pramonės šalyse turėtų liautis nerimauti dėl smunkančių naftos kainų grėsmių ekonomikai ir susirūpinti geopolitiniais to padariniais. Atsižvelgiant į artėjančių iššūkių mastą, tampa akivaizdu, jog prireiks sutelkto įvairių šalių politinio atsako. Pasaulio laukia vis pingančios naftos padarinių cunamis, kurio jokia šalis pati viena savo jėgomis atlaikyti nesugebės.

Haroldas Jamesas yra Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių santykių profesorius, Europos universitetinio instituto Florencijoje istorijos profesorius ir Tarptautinio inovacijų valdymo centro vyresnysis mokslo darbuotojas. Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2016 m. www.project-syndicate.org