Įdomūs laikai Venecijos bienalėje: tikros ir alternatyvios tiesos

Ar etiška eksponuoti laivą, kuriame žuvo tiek žmonių, net jei tai iš tiesų priartina tragediją, o netoliese stovinčios už šį laivą didesnės privačios jachtos dar išryškina neteisybę? Ant ko pykti? Mirco Toniolo / AGF / SIPA nuotr.

Įdomiausia Venecijos bienalės naujiena mums buvo Lietuvos paviljono laimėjimas. Mane jis nudžiugino dar ir tuo, kad nuo šiol redaktoriai nebereikalaus kiekvieno teksto pradžioje aiškinti, kas ta bienalė, kaip su tuo susijusi Venecija ir kas ten vyksta.

Net nebereikia vilioti skaitytojų ten bent kartą nuvykti. Ir taip akivaizdu, kad šie metai Venecijoje lietuviams – išskirtiniai, ir greičiausiai per savo gyvenimą daugiau niekada neturėsime progos eilėje prie savo šalies paviljono oriai sakyti: „Mes tai iš Lietuvos. Taip. Ačiū, mes taip pat džiaugiamės.“

Be lietuviško paviljono, Venecijoje geriausia, ką turi, rodo 90 pasaulio šalių. Ne mažiau svarbi ir pagrindinė paroda, kurią kaip visada formavo paskirtas kuratorius. Šiais metais juo tapo amerikietis Ralphas Rugoffas, kuris įnešė kelias naujoves. Pirma, visi iš 79 jo atrinktų menininkų yra gyvi, didelė dalis – jauni (28-erių lietuvis Augustas Serapinas – jauniausias). Kiekvienas šių menininkų bienalėje rodo ne po vieną, o po du savo kūrinius. Iš jų kuratorius suformavo dvi atskiras parodas („Pasiūlymas A“ ir „Pasiūlymas B“), kuriose su skirtingais darbais dalyvauja tie patys kūrėjai. Toks sprendimas leido menininkams parodyti kiek platesnį savo kūrybos spektrą, o žiūrovams suteikė malonumą antroje parodoje atpažinti pirmojoje įsiminusių kūrinių autorius. Kuratorius taip pat sugalvojo pavadinimą šių metų bienalei: „Kad gyventum įdomiais laikais“ (May you live in interesting times).