Jūsų namai toli nuo namų: „Ritz-Carlton“ ir „Sheraton“ viešbučių istorijos

Publikuota: 2019-02-17
Pirmąjį nuosavą „Ritz“ viešbutį Césaras Ritzas atidarė Paryžiuje. „Reuters“ nuotr.
Pirmąjį nuosavą „Ritz“ viešbutį Césaras Ritzas atidarė Paryžiuje. „Reuters“ nuotr.
 

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje. (Pabaiga. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

„Verslo klasėje“ pasakojome apie „Accor“, „Best Western“, „Hyatt“, „Holiday Inn“ ir kelis kitus populiariausius viešbučių tinklus. Šįkart – dar du pasakojimai apie „namus toli nuo namų“.

„Ritz-Carlton“ – prabangos sinonimas

Nė vieno viešbučių tinklo įkūrėjo pavardė nėra taip siejama su aukštais aptarnavimo kokybės standartais kaip Ritzo. Nuo jos netgi kilęs atskiras anglų ir prancūzų kalbos žodis „ritzy“, reiškiantis „prašmatnų, iškilmingą, galantišką ir elegantišką“. Ir ne veltui pats Ritzas buvo vadinamas „viešbutininku karaliams ir viešbutininkų karaliumi“.

Césaras Ritzas (1850–1918 m.) buvo tryliktas vaikas neturtingo valstiečio šeimoje Nydervaldo kaime Šveicarijoje. Vaikystėje ganė ožius Alpėse, ir tik sulaukęs trylikos buvo nuvestas mokytis į jėzuitų mokyklą. Mokslai nesisekė, tačiau būdamas penkiolikos metų C. Ritzas suvokė savo tikrąjį pašaukimą – jis tapo Brigo miesto viešbučio someljė. Tiesa, viešbučio savininkas po kurio laiko pareiškė Césarui, kad jis niekada netaps viešbutininku, nes tokiam darbui reikia „ypatingų gabumų ir asmeninio žavesio, o tu neturi nei vieno, nei kito“.

Tačiau šiuos žodžius paneigė pats gyvenimas. 

1867 m. C. Ritzas išvyko laimės ieškoti į Paryžių. Jam pasisekė įsidarbinti prašmatniame viešbučio „Voisin“ restorane padavėju – ten jis matė ir geriausius Paryžiaus bohemos metus (patarnavo pačiam Alexandre’ui Dumas), ir blogiausius laikus, kai per Prūsijos ir Prancūzijos karą vokiečiai buvo apsiautę miestą (dėl maisto trūkumo paryžiečiai netgi valgė zoologijos sode laikomus gyvūnus – pats C. Ritzas nešiojo svečiams dramblienos kepsnius). Jis nesikratė jokių darbų, uoliai mokėsi, įdėmiai stebėjo ir turėjo vieną svajonę – tapti konsjeržu.

1872 m. C. Ritzas pradėjo dirbti viešbučio fojė su turtingais Amerikos turistais. Garsas apie jo paslaugumą ir raminamą poveikį žmonėms pamažu sklido po visą Europą. 1873 m. jis išvyko į Austrijos imperijos sostinę Vieną vadovauti restoranų darbams šiame mieste rengiamoje pasaulinėje parodoje. Ten susipažino su tuomečiu Velso princu, kuris tapo jo gerbėju visam likusiam gyvenimui.

nuotrauka::1

Po to C. Ritzas tapo vieno prašmatniausių Nicos viešbučių „Grand Hotel“ direktoriumi, po pusmečio, sutvarkęs reikalus, jis jau dirbo Italijoje, San Remo mieste. Taip ir nusistovėjo jo darbo ritmas: kas pusmetį vykdavo vadovauti vis kitam viešbučiui, kur tik reikėjo tvirtos rūpestingos rankos ir efektyvios vadybos išmanymo, – į Šveicariją, vėl į Paryžių, atgal į Nicą, į Monaką, vėl į Italiją. Jo reputacija dėl išsiugdytos elegancijos ir subtilaus skonio buvo nepriekaištinga, ir būtent jis pirmasis išvedė formulę „klientas visada teisus“. Pats C. Ritzas pavaldinius visada mokė: „Matyk viską į nieką nežiūrėdamas, girdėk viską nieko nesiklausydamas, būk dėmesingas, bet neįkyrus, o jei svečias kuo nors skundžiasi, spręsk problemą nieko neklausinėdamas.“

1888 m. C. Ritzas buvo pakviestas vadovauti ištaigingiausiam viešbučiui Londone – „Savoy“. Tai buvo ypatinga misija, nes tas viešbutis tais laikais buvo visai pagrįstai laikomas pasauliniu – jame gyveno ar lankėsi monarchai ir karvedžiai, keliautojai ir tenorai, rašytojai ir dailininkai. Net jei tuo metu būtų atvykę ateivių iš kitų planetų, jie neabejotinai būtų apsistoję Londono „Savoy“.

C. Ritzas surinko nedidelę „viešbutininkų armiją“ Londonui užkariauti – virėją, someljė ir dizainerį. Jam teko iš esmės pakeisti tuometės Londono aukštuomenės įpročius, pavyzdžiui, iki jam stojant prie „Savoy“ vairo, niekas Londone nepietaudavo ir nevakarieniaudavo viešumoje. C. Ritzas įvedė tokią madą – jo pastangomis aukštuomenės damos rinkosi ne tik penktos valandos arbatėlės, bet ir vakarienės su savo vyrais ar meilužiais. Būtent viešbutyje „Savoy“ 1896 m. moteris pirmą kartą viešai užsirūkė papirosą (tai pamatę vyrai laukė perkūno iš dangaus, tačiau, didžiam jų nusivylimui, toji dama neužsidegė ir netgi nenusidegino lūpų). C. Ritzo sumanymu viešbučiuose pradėtos rengti tarptautinės konferencijos ir tarpvalstybinės derybos – „Savoy“ išties buvo pasaulinių reikalų centras.

Šis viešbutis C. Ritzo valdymo laikais pasiekė neįtikėtiną finansinę sėkmę, tačiau tie patys pinigai viską ir sugadino. 1898 m. C. Ritzas buvo apkaltintas kyšių ėmimu iš maisto tiekėjų ir tuo, kad viešbučio rūsyje trūko alkoholinių gėrimų už tais laikais astronominę 3400 svarų sterlingų sumą. Jis buvo atleistas.

Nuo tada C. Ritzas nusprendė niekada nebebūti samdomu vadovu. Jis grįžo į Paryžių ir tais pačiais metais atidarė savo pirmąjį viešbutį „Ritz“. Tačiau Anglijos karaliaus įkalbėtas sutiko 72-iems metams išsinuomoti viešbutį „Carlton“ Londone – taip atsirado nauja bendrovė „Ritz-Carlton“. Kartu su ištikimuoju bendražygiu pasaulinio garso virėju Auguste’u Escoffier C. Ritzas netruko paversti „Carlton“ madingiausiu Londono viešbučiu ir pavilioti daugumą savo buvusių klientų iš „Savoy“.

Bet C. Ritzo pasitenkinimas buvo trumpalaikis. 1902 m. jo viešbutyje buvo planuojami pagrindiniai Eduardo VII karūnavimo renginiai (C. Ritzo nurodymu viešbučio fojė kabojo specialus varpas, kurio gaudimas pranešdavo visam personalui apie paties Anglijos karaliaus apsilankymą), tačiau karalius staiga susirgo ir šventė buvo nukelta neribotam laikui. Ši naujiena taip sukrėtė C. Ritzą, kad jis pats patyrė nervinį šoką, po kurio daugiau nebeatsigavo ir turėjo pasitraukti iš verslo reikalų. Vadovavimą bendrovei perėmė jo žmona Marie, kuriai užteko energijos ir entuziazmo atidaryti naujus viešbučius savo vyro vardu.

1906 m. C. Ritzas grįžo į Londoną dalyvauti kito savojo „Ritz“ viešbučio atidarymo iškilmėse. 1910 m. jis dalyvavo atidarant viešbutį Madride, kuris buvo pastatytas Ispanijos karalius Alfonso XIII kvietimu ir finansais – beje, karalius tiesiog panoro nurungti Paryžiuje esantį „Ritz“ prašmatnumu. 1911 m. pirmasis „Ritz-Carlton“ viešbutis atvėrė duris Niujorke. Tais pačiais metais C. Ritzas galutinai pasitraukė iš viešumos. 1913 m. jis atsigulė į ligoninę Šveicarijos mieste Lozanoje ir ten 1918 m. mirė.

Pats pirmasis „Carlton“ viešbutis buvo subombarduotas per Antrąjį pasaulinį karą ir dabar jo  nebėra. Šiuo metu 36-iose pasaulio šalyse veikia 85 „Ritz-Carlton“ viešbučiai, priklausantys „Marriott International“ korporacijai.

„Sheraton“ prasidėjo nuo iškabos

Du draugai – Ernestas Hendersonas (1897–1967 m.) ir Robertas Moore’as (1896–1986 m.), – atitarnavę JAV kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą, kartu baigė Harvardo universitetą 1918 m. ir įgijo ekonomisto diplomus. Jie puikiai suvokė Harvarde dalijamą patarimą: „Šimtą kartų verčiau sukurti sau darbo vietą nei jos ieškoti“, ir sumetę gautas karo dalyvių išmokas – tūkstantį dolerių – atidarė savo „importo–eksporto“ agentūrą.

Apie viešbučių rinką draugai net nesvajojo, jiems ir taip užteko veiklos. Juodu prekiavo „Ford Model T“ automobiliais, radijo imtuvais, importavo iš Europos drabužius ir net kurį laiką veisė vokiečių aviganius. Kai 1929 m. triukšmingai griuvo visa JAV akcijų rinka, metėsi į prekybą nekilnojamuoju turtu. Jie įsigijo investicinę bendrovę „Beacon Participations“, kurios vardu ėmė supirkinėti namus, tikėdamiesi, kad recesija tuoj baigsis ir iš šių spekuliacijų bus galima daug uždirbti. Tačiau Didžioji depresija vis nesibaigė, ir prekyba nekilnojamuoju turtu nešė tik nuostolius. Tada E. Hendersonui kilo mintis eksploatuoti įsigytus pastatus.

nuotrauka::2

1933 m., kai per visą JAV viešbučių verslo istoriją juose buvo apsistoję mažiausiai žmonių, draugai Bostone įsigijo vos prieš pusmetį atidarytą ir jau bankrutuoti spėjusį „Continental“ viešbutį. E. Hendersonui ir R. Moore’ui pavyko atgaivinti jo veiklą. Kitą bankrutavusį viešbutį pavadinimu „Stonehaven Hotel“, esantį Springfildo mieste Masačusetso valstijoje, jie įsigijo 1937-aisiais. Tiesa, ant jo stogo puikavosi angliškų baldų gamintojo „Sheraton“ reklama – griozdiška iškaba, kurią išmontuoti ir nukabinti būtų kainavę 10 tūkst. dolerių, beveik tiek, kiek draugai sumokėjo už patį viešbutį. Beliko paprasta išeitis – pervadinti viešbutį į „Sheraton“, ir šis pavadinimas prilipo.

Remdamiesi tuo pačiu principu pirkti bankrutuojančius viešbučius ir paversti juos pelningais, 1939 m. draugai atidarė Bostone dar tris naujus ir ėmė sparčiai plėstis visoje JAV rytinėje pakrantėje. 1945 m. „Sheraton“ tapo pirmąja viešbučių bendrove, kotiruojama vertybinių popierių biržoje. 1949 m. „Sheraton“ nusipirko du viešbučius Kanadoje ir tapo tarptautiniu tinklu, o 1956 m. įsigijo didžiausią Amerikoje pigių motelių tinklą „Eppley Hotel Company“ – didelių pastatų, parduodamų už skatikus, era baigėsi.

E. Hendersonui patiko šis verslas ir jis entuziastingai konkuravo su šeštajame dešimtmetyje dominavusiais viešbučių tinklais – „Hilton“, „Statler“, „Pick“, „Knott“ ir „Milner“ (beveik visi jie jau yra išnykę). Jis nesilaikė standartizacijos principų, mėgo eksperimentuoti su įsigyjamais viešbučiais ir kartais juos paversdavo išties patraukliomis vietomis. 1948 m. „Sheraton“ pirmieji pradėjo naudoti teleksą kambariams rezervuoti, pirmieji Amerikoje dėl to paties įvedė nemokamą telefono numerį.

1968 m. telekomunikacijų konglomeratas „International Telephone and Telegraph“ (ITT) įsigijo „Sheraton“ korporaciją (E. Hendersonas mirė per derybas su jais 1967 m.) ir, siekdamas išpopuliarinti savo prekės ženklą, pervadino visus viešbučius „ITT Sheraton“. Naujieji vadovai, beje, pirmieji įvertino sparčiai senstančios JAV ir Vakarų pasaulio visuomenės tendenciją ir pirmieji pradėjo kurti viešbučius, pritaikytus senyvo amžiaus žmonėms.

Septintajame dešimtmetyje „ITT Sheraton“ ėmėsi naujos strategijos – valdyti kitų įmonių nuostolingus viešbučius, užuot stačiusi naujus savo. Tai jai padėjo tapti ir amerikietiškųjų viešbučių tinklų flagmanu kitose pasaulio šalyse. Dar 1961 m. būtent „Sheraton“ tapo pirmuoju tarptautiniu tinklu, atidariusiu savo viešbutį Izraelyje, Tel Avive. 1985 m. „Sheraton“ Kinijoje perėmė valstybinio „Great Wall Hotel“ Pekine valdymą ir pavertė jį „Great Wall Sheraton“. „Sheraton“ pirmasis pramušė ir geležinę uždangą – 1985 m. buvo atidarytas Bulgarijoje, o 1991 m. – pirmieji ir Sovietų Sąjungoje.  

Šiuo metu „Sheraton“ valdo apie 450 viešbučių ir priklauso „Starwood Hotels and Resorts“ konsorciumui.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Ko vertos lietuviškos „fintechinės“ ambicijos? Premium 5

Kuo būti nenorime – žinome. Bet ar žinome, kuo būti norime? Suaugęs žmogus kasdien priima apie 35000...

Verslo klasė
2019.09.15
J. J. Komaras: milijardas mažų degtinės buteliukų Premium

Lenkai kiekvienais metais išgeria vis daugiau alkoholio. Kartu keičiasi stipraus alkoholio gėrimo įpročiai ir...

Verslo klasė
2019.09.15
Dirbtinis Mikės Pūkuotuko intelektas: DI organizacijų valdyme šiandien ir rytoj Premium

Suskamba telefonas, skambina draugas. Atsiliepiu, niekas nekalba, perskambinu. Bičiulis dievagojasi man...

Verslo klasė
2019.09.14
Kenksmingas efektyvumas: kai nedirbantys darbuotojai yra gerai Premium 3

Prieš vasaros atostogas skaitytojams pasakojau apie kilimų fabriką Moldovos Respublikoje, kuris turėjo tiek...

Verslo klasė
2019.09.14
Ukrainos karo pramonės keliai ir klystkeliai  Premium 4

Karo pramonė Ukrainoje aprūpina ginklais ir karo technika kariaujančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir...

Verslo klasė
2019.09.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau