Žemaitiškas vaikystės skonis
Patiekalų mūsų krašte – pačių įvairiausių. Vyrai ir moterys, kurių antrosios pusės kilę iš Žemaitijos, žino: iš kiaulės galvos verdama šaltiena, kepintos silkės yra cibulynės sudėtinė dalis, o paršelio uodega dedama į šiupinį. Tie, kurie užaugo senajame Žemaitijos kaime, žino dar daugiau: galėtų išvardyti bent pusšimtį receptų.
Kaip pažinti
Už ilgiausią pasaulio gyvatę baisesnė tik žmonių eilė prekybos centre kur nors Fabijoniškėse. Kiekvieną kartą, kai snūduriuodama laukiu galimybės susimokėti už produktus, mintimis grįžtu į kaimelį Skuodo rajone, kur augau ir nežinojau, ką reiškia buitis, o vienintelis mano dienos rūpestis buvo nenusibalnoti kelių ar nepraryti musės lakstant po nupjautą žolę.
Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir rašytojas Romualdas Granauskas tuo laiku man neturėjo nieko bendro su gimtuoju kraštu, o Žemaitijos iliustracijomis tapo specifiniai valgiai, kurių pavadinimus išgirdusi dvylikametė pusseserė iš Biržų imdavo purtyti galvą ir raukyti nosį. Kraujiniai kleckai, smegenų kotletai, bulviniai blynai su mielėmis, kaštonų kava ir taip be galo.
„Centrinis valstybės archyvas, istoriko Adomo Butrimo mintys, giminaitis, kuris gyvena kažkur Žemaitijoje, – tiesiausi keliai į šio krašto kultūrinio identiteto suvokimą. Žinoma, pastarasis būdas paprasčiausias. Praleidus vos porą valandų tikro žemaičio troboje, nesvarbu, kur ji, Varniuose, Plungės rajone ar Mažeikiuose, jautiesi, tartum būtum perskaitęs krūvą knygų apie šio regiono etninę savimonę“, – kalba kulinarinio paveldo ekspertas Rimvydas Laužikas.
Seneliai
Remiantis istoriniais šaltiniais, Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado pačioje baltų etnogenezės pradžioje, kai II–III a. pr. Kr. išsiskyrė Vakarų ir Rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Skiriasi ir dabar. Maistas – ne išimtis.
Ryškiausias senosios žemaičių kartos pavyzdys, kaip ir kiekvienam „dounininkų“ krašte augusiam vaikui, man yra seneliai. Jie išgyveno Pirmojo pasaulinio karo padarinius ir patį Antrąjį pasaulinį karą. Toks politinio, ekonominio ir socialinio sukrėtimo laikotarpis jiems, paprastiems kaimo žmonėms, leido suvokti save kaip natūralią buvusios ir būsimos žmonių kartos grandį, kuri privalo suprasti savo istoriškumą ir prisiimti atsakomybę už Žemaitijos etnokultūrinio regiono autentiškumo išsaugojimą.
Anot p. Laužiko, maistas šioje papročių tęstinumo ir įskiepijimo misijoje visada užėmė svarbiausią vietą, nes, priešingai nei šiandien, žmonėms net nekildavo minties duoną, mėsą, daržoves ar pieno produktus pirkti parduotuvėje. Tiesa, nebuvo kur ir už ką pirkti.
„Žemaičiai nebuvo turtingi, o ir negalėjo girtis derlingiausiomis žemėmis Lietuvoje, bet savo darbštumu ir išradingumu sugebėdavo iš kirvio koto išvirti sriubą“, – kalba p. Laužikas.
Maisto ruoša
Kol tėvas su pasikviestais į pagalbą kaimo vyrais skersdavo kiaulę, mudu su vyresniu broliu sėdėdavome senos laukinės vyšnios viršūnėje ir spjaudydavome neprisirpusių uogų kauliukus į vištas. Puikiai žinojome, kodėl miršta kiekvienas tvarto gyvulys ar paukštis ir ką mes iš jų darysime. Nuolat girdėdavome, kad maisto negalima be reikalo išmesti. Iš visos kiaulės nepanaudodavome tik jos žarnų turinio. Lygiai tą patį darydavome ir su silkėmis bei paukščiais. Nevalgydavome tik žuvies ašakų ir vištos snapo.
„Maisto ruoša buvo ilgas ir atsakingas procesas, kuris įtraukia visus šeimos narius“, – pritaria p. Laužikas.
Kas pietums
Mano prosenelė nelankė mokyklos, o senelis buvo baigęs dvi klases. Tarpukario kaimo žmonės neturėjo sąlygų mokytis. Daugelis nemokėjo rašyti, taigi receptai eidavo iš lūpų į lūpas. Taip ir aš sužinojau, kaip daromi tie makabriški kiaulės smegenų kotletai. Žemaitiškų valgių receptai yra tokie paprasti kaip britų aktorės Tildos Swinton trumpų plaukų šukuosena, kuri amžiais nesikeičia.
„Sukapodavo kaulus, susūdydavo lašinius ir išlėkdavo į laukus, o man tekdavo nudirbti darbus, kurių nespėjo ar nenorėjo daryt bočius. Pamatydavau, kad paršo smegenys numestos guli, tai ir žinodavau, kad kepsim kotletus, o tai ims smirdėt kaip šulinys, kuriame ant nugarų plaukioja varlės“, – pasakojo močiutė.
Prieš pradėdamos daryti smegenų kotletus, mudvi su ja imdavome ruošti svarbiausią dalį – smegenis. Tai niekada nekėlė jokių nemalonių organizmo reakcijų. Kaimo žmonės nejautrūs. Prapjaudavo kiaulei pilvą ir žiūrėdavo, kaip išvirsta visas turinys ant žemės. Mes, vaikai, su puodais, didesniais už save, pribėgdavome ir surinkdavome turinį. Kalbant ne apie vidurius, smegenys visada kėlė didžiausią susidomėjimą, net nebūčiau pamaniusi, kad jos gali būti tokios skanios.
Smegenų kotletai
Su močiute puode pasišildydavome vandens ir kruopščiai nuplaudavome nuo smegenų sukrešėjusį kraują, nurinkdavome prilipusius šiaudus, žvyro kruopeles. Plėvelė, kurią privalu nulupti nuo smegenų, – tokia pati, kaip ir vištienos krūtinėlės.
Dvi valandas smegenys mirkomos išrūgose, paskui dedamos į puodą, kur burbuliuoja vanduo su šlakeliu acto. Per tas dešimt minučių, kol išverda smegenys, svieste kepinamas smulkiai pjaustytas svogūnas, o piene mirkoma balta duona. Išvirtas smegenis dedame į puodą aukštais kraštais ir sutriname su šaukštu iki tąsios masės. Beriame druskos, pipirų, kepintus svogūnus, mušame kiaušinį. Suminkome rankelėmis, suformuojame ovalius kotletus ir dėliojame į taukais išteptą keptuvę. Viskas!
Kraujiniai vėdarai
Sekmadieniais šeimoje buvo guvi tradicija valgyti kraujinius kruopų vėdarus. Pastangų reikalaujantis patiekalas. Kruopos per naktį mirkomos šaltame vandenyje, o ryte nusausinamos. Kepinami lašinukai, tarkuojamos bulvės. Šių privalo būti koks penkiasdešimt. Maži juokai. Iš tarkuotų bulvių per marlę išsunkiamos sultys, o likę tarkiai naudojami vėdarams kimšti. Į dubenį sudedamos kruopos, spirgai, tarkiai ir pilamas pasūdytas kraujas. Viskas minkoma, kol atsibosta.
Sunkiausia dalis yra visą šį „gėrį“ kimšti į kiaulės žarnas, nes šios ima trūkinėti. Jei pavyksta, žarnų galai surišami kaip balionai ir dedama į riebalais išteptą skardą. Per miglą, bet prisimenu, kad per beveik dvi valandas tikrai iškepdavo. Be abejonės, tada tokių orkaičių, kurios dabar stovi virtuvėse, niekas nė nesapnavo. Vėdarus valgydavome su riebiausia pasaulyje namine grietine.
Šalta sriuba
Vešputrė! Šį patiekalą ruošdavau savo studentavimo laikais. Močiutė išmoko iš prosenelės, o ši – iš savo mamos. Kaip ir aprašytieji, tai puikus valgis, padaromas labai mažomis sąnaudomis.
VERSLO TRIBŪNA
Ar kada nors pagalvojote, kad ateities duomenų saugykla gali būti ne serveriai ar debesys, o molekulė? Lietuvių startuolis „Genomika“ kuria technologiją, leidžiančią informaciją įrašyti į DNR – kompaktišką, ilgaamžę ir aplinkai draugišką talpyklą. Rugsėjo 17–18 dienomis šią inovaciją bei kitas drąsias ateities idėjas jie pristatys tarptautiniame gyvybės mokslų forume „Life Sciences Baltics“ Vilniuje, kurį organizuoja Inovacijų agentūra.
Bendrovė AS “PN Project“, Rygos centre plėtojanti naują kvartalą „Preses Nama Kvartāls“, tęsia obligacijų programą, išleisdamas ketvirtąją obligacijų emisiją. Naujoji obligacijų emisija siūlo 10 % metines palūkanas.
Įmonės „Vilmers“ vadovo Ovidijaus Jalonskio karjeros istorija netelpa į įprastus rėmus – vadovu jis tapo vos 27-erių. Per šešerius metus šiame vaidmenyje jam teko patirti ir spartų augimą, ir sudėtingus laikotarpius, per kuriuos jis išmoko ne vieną verslo pamoką. Visgi O. Jalonskis įsitikinęs – visko savo patirtimi net ir per ilgiausią karjerą neišsiaiškinsi. Prieš kurį laiką jis nusprendė žengti žingsnį, kuris nustebino ne vieną – grįžo į studijų auditoriją.
Suomijos „Rani Group“, viena sėkmingiausių pakuočių verslo įmonė, beveik prieš metus įsigijo vieną didžiausių Baltijos šalyse polietileno plėvelių ir pakuočių gamintoją UAB „Umaras“. Naujieji „Umaro“ savininkai ir Lietuvoje laikosi savo veiklos ir rėmimo filosofijos – planuoja įmonės plėtrą, pasirašyta rėmimo sutartis su Utenos krepšinio klubu „Juventus“.
Reikia užvirinti po dvi stiklines vandens ir pieno. Kol verda, išplakti miltus šaltame vandenyje ar piene iki skystos tyrelės. Šią po truputį pilti į puodą su verdančiu skystimu ir nuolat maišyti, kad neprisviltų. Po penkių minučių nuimti nuo kaitlentės ir laukti, kol atauš.
Vos atvės – pagardinti druska, kmynais, stambiai maltais pipirais ir valgyti su juoda duona. Skanaus.
Tęsti tradicijas
Nesvarbu, kokiame Lietuvos regione esame užaugę, kiekvienas jų turi savitus papročius ir tradicijas. Ir mažiausiai, ką galime padaryti juos saugodami, – šeštadienio vakarą pasiruošti tradicinį patiekalą.
