Savaitgalis Abrucuose, pamirštame Italijos rojuje

Publikuota: 2019-06-09

Kelionė po svetimą šalį tokiu laiku, kai lapai jau nukritę arba dar nesužaliavę, visada prideda savotiško žavesio – pamatai daugybę dalykų, kuriuos vasarą slepia vešli lapija. Mėgstu tokią Italiją, ypač pavasarį, kai medžiai dar nuogi, o žolė jau tokia žalia, kad net akį rėžia; kai vakarop kalnuose besidraikanti migla sugeria rausvą migdolų žiedų spalvą ir gyvenimas regisi tarsi pro rožinius akinius.

Šis kartas toks ir buvo – pro rožinius akinius be rožinio vyno. Teisybės dėlei rožinio vyno buvo, tačiau tik truputis. Nes Colline Teramane areale, Abrucų (Abruzzo) regione, karaliauja raudonasis „Colline Teramane Montepulciano d’Abruzzo“, vadinamas vienu geriausių Italijos vynų. Jo paragauti kelis tarptautinius žurnalistus pakvietė konsorciumas „Colline Teramane DOCG“. Jis įkurtas 2003 m. ir nuo to laiko rūpinasi arealo vyno kokybe ir garbe.

Kaimiškuoju Italijos regionu vadinami Abrucai kaip žaltys į rankovę įsirangė tarp Apeninų kalnų grandinės ir Adrijos pajūrio. Kelionė greitkeliu su daugybe kalnus kertančių tunelių (vienas jų – net 12 km ilgio) nuo Romos Fjumičino oro uosto iki pajūrio miesto Džuljanovos trunka maždaug 3 valandas, nelygu transporto kamščiai, nors kelias nėra tolimas – apie 150 kilometrų.

Abrucai – centrinės Italijos regionas. Sykiu su Molize iš vienos pusės, Marke iš kitos ir kiek aukštėliau esančia Emilija-Romanija jie sudaro Vidurio Rytų Italijos vyno regioną. Ir nors palei Adrijos jūrą išsidriekusius Abrucus atostogoms renkasi itin retas lietuvis (tiesą sakant, keliems apklaustiems kolegoms regiono pavadinimas išvis nieko nesakė), apie „Montepulciano d’Abruzzo“ vyną iš šio regiono girdėjo daugelis. Juolab kad Abrucai turi keletą pasaulinio ryškumo vyndarystės žvaigždžių. Tarp jų – ir mūsų vyno ragautojams žinoma Marina Cvetic, vadovaujanti savo vyro Gianni Masciarelli (1956–2008), vadinamo Abrucų vyndarystės legenda, įkurtai vyninei. Vertinama, kad 1984-aisiais jo padarytas vynas „Villa Gemma“ išgarsino ‚Montepulciano‘ vynuoges ir šios tapo viena madingiausių Italijos veislių. Savo ruožtu gana nereikli, prie įvairaus dirvožemio prisitaikanti, derlinga ir vėlai sunokstanti ‚Montepulciano‘ bene geriausią išraišką įgijo Abrucuose ir ‚Montepulciano d’Abruzzo‘ variacija vadinama ypatingiausiu jos įsikūnijimu.

Regiono auksas – Colline Teramane

Perfrazavus mįslę: pramušęs ledą, rasi sidabrą, pramušęs sidabrą, rasi auksą, galima sakyti, kad auksas, jei kalbėsime apie vyną, yra Colline Teramane arealas Teramo provincijoje, Abrucų regiono šiaurėje, tarp Gran Saso kalnų masyvo ir Adrijos pakrantės.

Arealo geografinė padėtis ypatinga – nuo pajūrio iki kalnų papėdės yra visai netoli. Valanda kelio automobiliu ir, užuot kepęs paplūdimyje, gali kopti į kvapą gniaužiančius kalnus, juolab kad laipioti į juos čia populiaru žiemą vasarą.

Dėl tos ypatingos geografinės padėties arealas turi ir išskirtines vyndarystės sąlygas. Prie savito mikroklimato – temperatūros svyravimų dėl kalnų ir jūros įtakos – pridėjus kalvotą landšaftą, kalkakmenį ir molio podirvius, teritorija idealiai tinka vynuogininkystei.

Colline Teramane iš kitų Abruzų arealų išsiskiria tuo, kad, be „Controguerra DOC“ ir „Colli Aprutini IGT“ apeliacijų, vieninteliai visame regione turi ir DOCG klasifikaciją, o tai reiškia, kad vyndarystės įstatymai čia kur kas griežtesni.

Pirmiausia griežčiau ribojamas derliaus kiekis. Gaminti, brandinti ir išpilstyti vyną leidžiama tik Teramo provincijoje. 2016 m. dar labiau sugriežtinus taisykles, nustatyta, kad vynas privalo būti brandinamas mažiausiai metus talpose ir bent du mėnesius butelyje, skaičiuojant nuo derliaus metų lapkričio 1 dienos. Išleisti „riservos“ vyną į rinką galima tik nuo lapkričio 1 dienos trečiaisiais metais po derliaus, kai „Montepulciano d’Abruzzo DOC“ klasifikacija leidžia tai daryti nuo kovo 1-osios antraisiais metais po derliaus. Šios ir kitos taisyklės arealo vyndarius įspraudžia į vėžes, kuriomis riedėdami jie padaro išskirtinio ir, kaip patys sako, ne žemiausiose parduotuvių lentynose parduodamo vyno.

Ir pati Teramo provincija, kurioje gyvena maždaug tiek pat žmonių, kiek Vilniuje, su žavingais viduramžių miesteliais ant kalvų viršūnių, vadinamais bendriniu „borgo“ vardu, su istoriniais paminklais, nacionaliniais parkais ir gamtiniais rezervatais, išties puikia tradicine virtuve, kone kiekviename ūkyje spaudžiamu alyvuogių aliejumi (Teramo gyventojai tikina, kad būtent jų provincijoje spaudžiamas geriausias „extra virgin“), laipiojimo į kalnus stovyklomis ir ilgais Adrijos pajūriais verta kur kas daugiau nei atsainaus požiūrio į ją, kaip į nykų Italijos užkampį.

Vyndariai vienišiai

„Colline Teramane“ konsorciumui priklauso 44 vyno ūkiai. Yra areale ir vienas vienintelis kooperatyvas, o į didelius kooperatyvus linkusiems telktis Italijos vyno gamintojams tai labai nebūdinga. Beveik visi iš kartos į kartą perduodami ūkiai ir toliau priklauso šeimoms, neretas turi vos dešimtį ar kelis hektarus vynuogynų ir per metus padaro 20–30 000 butelių vyno. Dažname ūkyje spaudžiamas puikiausias alyvuogių aliejus, tačiau irgi nedideliais kiekiais, tik savoms reikmėms.

2017-ųjų duomenimis, areale yra 135 ha vynuogynų, išpilstoma 1,2 mln. butelių vyno kasmet. Vyndariai pasakojo, kad jie gyvena „patys sau“, nes valstybė mieliau dotuoja arealus, kuriuose dirba dideli gamintojai ir kooperatyvai.

Iš tų 44 vyndarių savo „Colline Teramane Montepulciano d’Abruzzo DOCG“ vynus konsorciumo surengtoje konferencijoje ir degustacijoje pristatė 23. Iš garsiausių ūkių – „Valentini“, „Mashiarelli“, „Emidio Pepe“, „Lepore“, „Illuminati“, „Farnese“ – renginyje nedalyvavo trys pirmieji. Tie, kurie dalyvavo, buvo apgaubti dėmesio ir pagarbos. Ryškiausiai švietė Stefano Illuminati. Ne dėl pavardės, o dėl karta iš kartos šeimos vyninėje daromo vyno. Žinoma, ir dėl asmenybės charizmos. Ypač jaunieji vyndariai stengėsi patekti į jo akiratį ir išgirsi nuomonę apie savo daromą vyną.

Tačiau ir be visų žvaigždžių parado buvo aišku, su kuo turime reikalą, – galingo, energingo, vaisiško, ryškių taninų, o sykiu švelnaus ir apvalaus, ilgaamžio vyno pristatė beveik visi. Tokio, kuris apibūdinamas kaip „geležinis kumštis aksomo pirštinėje“.

Tokios žaibiškos degustacijos, kai su vienu vyndariu kalbiesi apie dvidešimt minučių ir eini prie kito, vėl susipažįsti, kalbiesi ir ragauji jo vynus, – itin efektyvus būdas susidaryti bendrą vaizdą ir įsikalti į atmintį ‚Montepulciano d’Abruzzo‘ vynuogės savybes.

„Jei nori padaryti gerą „Montepulciano d’Abruzzo“, reikia gerų vynuogių ir ilgos maceracijos, tada vyno laukia ilgas gyvenimas“, – sakė vos 10 ha vynuogynų turinčios „Monti“ vyninės vyndarė Emilia Monti, pacitavusi vyno guru vadinamą Robertą Parkerį, esą sakiusį, kad geresnio „Montepulciano d’Abruzzo“ negu šioje vyninėje padarytas „Pignotto riserva“ jis nėra ragavęs.

Lietuvoje vyno iš Abrucų mažai, juolab iš „Colline Teramane DOCG“. Yra iš minėtosios Marinos Cvetic ūkio, iš didelio gamintojo „Farnese“, kuris 2011 m. pradėjo projektą Colline Teramane areale ir daro čia vynus „Fantini“ vardu. Tiesa, palyginti nedaug, dviejų pavadinimų vyno – 80 000 butelių.

Vyno ūkiuose

Po konferencijos ir degustacijos lieka šeštadienio popietė, nutvieksta akį rėžiančio mimozų žiedų geltonumo (kovą – pats jų žydėjimas), ir sekmadienis – aplankyti šešias vynines. Visos jos įdomios, visos stengiasi saugoti savo biologinę įvairovę, išskirtinumą, o sykiu siekia aukščiausių DOCG standartų. Jau paskiau, kai bandau sudėlioti įspūdžius, ryškiausiai iškyla „Barone Cornacchia“, „San Lorenzo“, „Monti“ vyninių vynai. Gali būti, kad R. Parkeris pirmųjų dviejų „Montepulciano d’Abruzzo“ vyno nebus ragavęs, kaip ir „Illuminati“, nes apsispręsti, kuris jų geriausias, – itin keblus reikalas. Gal ir neverta to daryti.

Ūkyje „Barone Cornacchia“, išnirusi iš rausvos žiedų miglos, atvykusius pasitinka Caterina Cornacchia. Vaizdas toks nerealus, kad kažkas iš mūsų tarptautinio būrelio tarsteli: migdolų princesė. Ir yra arti tiesos, nes vyninės šaknys siekia XVI a. pabaigą, kai Neapolio karalius Cornacchios šeimai suteikė baronų titulą ir pasiuntė prižiūrėti didžiulių dvarų pasienyje su Burbonų dinastijos valdomis. Kai buvo suvienyta Italija 1861 m., šeima grįžo į Torano Nuovo, kur dabar gyvena jos provaikiai.

Caterina su broliu Filippo – ketvirta šeimos karta, dirbanti su vynu. Jų senelis, iš profesijos gydytojas, garsus tuo, kad 1969 m. išvedė naują vynuogių kloną – ‚Montepulciano R/7 Biotipo Teramano‘.

Arealo masteliais, ši vyninė yra vidutinio dydžio – turi 60 ha vynuogynų ir per metus padaro 300 000 butelių sertifikuoto organinio vyno. Kalbant apie organinio, ekologiško vyno sertifikatus, iš kelių vyndarių teko girdėti, kad Italijoje gauti tokį sertifikatą užima labai daug biurokratijos, o patiems italams nusispjaut, kokį vyną jie geria – ekologišką, biodinaminį, organinį ar dar kokį kitą.

„Tie sertifikatai labiau skirti užsienio rinkoms“, – sako vyndariai. O patys ir taip žino, kad daro geriausią, kokį tik sugeba, vyną, nei žemės, nei vynmedžių nealindami chemija.

Taigi, jeigu tektų keliauti pro Torano Nuovo, ramiausia sąžine rekomenduoju užsukti į ūkį „Barone Cornacchia“, jų daromi vynai neabejotinai to verti. Juolab kad Torano Nuovo veikia bent penkios vyninės, tarp jų – ir garsioji „Emidio Pepe“, o visai netoli, Corropoli miestuke, garsėjančiame meno ir kulinarijos renginiais, – Marinos Cvetic vyninė.

Užsukę į ūkį „Barone Cornacchia“, gausite paragauti kelių linijų „Montepulciano d’Abruco“ vynų, tačiau verta atkreipti dėmesį ir į baltuosius.

Colline Teramane areale jie daromi iš ‚Trebiano‘, ‚Passerina‘, ‚Peccorino‘ (nepainioti su avies sūriu) veislių, dažniausiai yra gaivaus skonio, geros rūgšties, švieži ir minerališki, jų savybės varijuoja priklausomai nuo gamintojo ir vynuogių augaviečių aukščio. Ragaujame ir mes „Barone Cornacchia“ baltųjų. Kai nesiliaudami žeriame komplimentus, vyndarys Goffredo Agostini tarsteli: „Sunku pasakyti, ar aš vyną pasirinkau, ar jis mane, bet tai yra mano gyvenimas.“

Vienuolyno koziriai – žolės

Sugaišto laiko vertas ir „Abbazia di Propezzano“ ūkis, savotiškas ir įdomus. Iš pavadinimo galima spęsti, kad jis susijęs su vienuolynu. Taip ir yra: savininkas Paolo de Strasseris, buvęs architektas, ūkyje-vienuolyne šeimininkauja nuo 2011 m., o šaltiniai rašo, kad vienuolyne vynas daromas nuo VI amžiaus. Septintojo dešimtmečio pradžioje ūkis tapo vienu pirmųjų areale, įvertintu tarptautiniu mastu.

Vienuolynas palieka didžiulį įspūdį, kur kas didesnį nei vynai – jie patiktų mėgstantiems senojo stiliaus, šiek tiek oksiduotą vyną. Pajamų Paolo gauna ne vien iš jo pardavimų. Ekologišką gyvenseną propaguojančiame ūkyje rengiamos užsakomosios vakarienės, kur svečiams siūloma patiekalų iš įvairiausių žolynų arba su jais. Ragaujame ir mes jų, pagardintų balandų lapais, našlaičių ir krienų žiedais, visokiais kitokiais augalais, kuriuos jie pristato kaip pasaulio stebuklą, o Lietuvoje seniai į lėkštes krauna ir sveikos gyvensenos sekėjai, ir restoranai. Ne be slapto noro pasididžiuoti patrinu tarp pirštų agurklės lapą ir pusbalsiu sakau, kad jis kvepia agurkais. „Vyriausiasis vienuolyno žolininkas“ nustemba. Pauosto sutrintą lapą ir nustemba dar labiau: tikrai, kvepia agurkais!

Putojančiojo pėdsakais

Tie, kuriems vasara ir Italija siejasi su putojančiu vynu, Colline Teramane regione liks nustebę. Žinoma, jo pilstoma užeigose, restoranuose, kur taurėse teliūskuojantis tradicinis italų popiečio „spritzas“ – įprastas vaizdas, tačiau „spumante“ daro retas vietos vyndarys. Vienas tokių – „Faraone“ vyninė Džuljanovos miesto pašonėje, beje, pirmoji Abrucuose atidariusi degustavimo barą, kur beveik namų aplinkoje gali paragauti ir vyno, ir gardaus vyšnių pyrago.

Vyninė iš mažųjų – turi 10 ha vynuogynų ir padaro 50 000 butelių per metus. Mielai nusipirktų daugiau, bet hektaras čia kainuoja 78 000 Eur.

Alfonso Faraone 1930-aisiais pradėtą verslą ilgainiui perėmė jo sūnus Federico, dabar tęsia jo sūnus Giovanni, baigęs enologijos mokslus Prancūzijoje, dirbęs Naujojoje Zelandijoje. Giovanni pasakoja, kad „spumante“ tėvas pradėjo daryti tuomet, kai iš Bolonijos kilusi jo mama, kur putojantis „Lambrusco“ yra įprastas gėrimas, pasiilgo „burbuliukų“.

Federico, paklusęs žmonos užgaidai, pirmąjį putojantį į butelius supilstė 1971-aisiais, dabar per metus padaro 3–4 tūkstančius butelių. Giovanni pasakoja, kad „spumante“ iš pradžių čia buvo įdomus tik jo tėvams, o kai ūkis dėl paklausos stygiaus liovėsi jį gaminti pardavimui, gėrimas staiga išpopuliarėjo.

Tuomet Faraone šeima vėl ėmėsi „spumante“, o dabar Giovanni sūnui atidavė vyninės vadžias ir leidžia sūnui daryti, ką jis nori. Išskyrus vieną – putojantį vyną iš ‚Montepulciano d’Abruzzo‘ vynuogių.

Negaliu nepasakyti kelių sakinių apie didžiausią iš aplankytų vyninių – „San Lorenzo“, ji veikia arealo pietuose, Cantilenti miestuke, ties riba su Markės regionu. Pirmasis vynas šioje vyninėje buvo padarytas 1819 m., dabar čia dirba penkta šeimos karta ir išleidžia per metus 800 000 butelių. Spaudžia aliejų ir turi keturis B&B viešbutėlius.

Lietuvoje šios vyninės vynų turėjo vienas iš alkoholiu prekiaujančių tinklų, tačiau, sako ūko savininkas Gianluca Galasso, su lietuvių reikalaujamomis nuolaidomis jie nebegalėjo sutikti.

Kalbant apie vyno kainas areale – jos nėra didelės, turint galvoje kainos ir kokybės santykį. Tarkime, 4 žvaigždučių Džuljanovos viešbučio „Cristallo“ puikios virtuvės restorane butelis „Marina Cvetic Montepulciano d’Abruzzo DOC“ vyno kainuoja 30 Eur. Vynai čia pigesni nei kitoje Apeninų pusėje.

Atėjo kelionių sezonas. Jeigu ketinate keliauti į Italiją, tačiau dar neapsisprendėte, kur tiksliai, iš oro uosto sukite ne į Romą, Veneciją ar Toskaną. Išbandykite Abrucus, jie to verti.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Kai gatvėje skanu kaip namie

Prakalbus apie gatvės maistą, dažnai kyla nekokios asociacijos. Keliavusieji po Pietų Ameriką ar Pietryčių...

Laisvalaikis
2019.06.23
„Sainsbury‘s“ įrengs daugkartinės taros papildymo vandeniu stovus

Jungtinės Karalystės mažmeninės prekybos tinklas „Sainsbury‘s“ 326 parduotuvėse įrengs vandens talpyklas, iš...

Prekyba
2019.06.22
Vilniečius jau pripratino prie graikiško skonio, atėjo eilė Kaunui

Gyvenant svetur, įgyjama žinių, kontaktų ir santaupų, kurie ne vienam smulkiajam pamėtėja idėją imtis su...

Gazelė
2019.06.19
Paulius Jurkevičius: Trijų *** dieta   Premium 2

Reiškinys, kai individas ko nors priverstinai nevalgo arba priverstinai valgo, mane domino jau seniai.

Verslo klasė
2019.06.16
Savaitgalis Abrucuose, pamirštame Italijos rojuje

Kelionė po svetimą šalį tokiu laiku, kai lapai jau nukritę arba dar nesužaliavę, visada prideda savotiško...

Laisvalaikis
2019.06.09
Aiškėja 30-ies geriausių Lietuvos restoranų sąrašas 5

Diena po dienos pildosi 30-ies geriausių Lietuvos restoranų sąrašas: jį sudaranti „Gero maisto akademija“...

Laisvalaikis
2019.06.07

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau