Ateities maistas: funkcinis ar tradicinis?

Žmogus, kurio sukurtas tradicinį maistą pakeičiantis gėrimas sulaukė didžiulio populiarumo tarp Silicio slėnio specialistų, nenorinčių švaistyti laiko valgymui, pasitinka mane „Clifton‘s Cafeteria“. Aukštas 27-erių vyriškis pasirodo turįs neblogą apetitą – susidūręs su pribloškiama virtuvių įvairove, jis pasuka prie stalo, kur pjaustoma mėsa. „Mėgstu kalakutieną, – paskelbia jis. – Galima švęsti Padėkos dieną kasdien!“ Garnyrui pasirenka bulvių košę su padažu ir su sūriu pakeptų makaronų.

Pakvietęs p. Rhinehartą pietų, baiminausi blogiausio: trumpo pokalbio, kol iš butelių gurkšnosime „Soylent“ – „ateities maistą“, kuriuo jis maitinosi didžiąją praėjusių trejų metų dalį. Tad maloniai nustebau išgirdęs, kad jis pasirinko restoraną Los Andželo centre. Dar labiau nustebino jo ryšių su visuomene atstovo apibūdinimas, kad p. Rhinehartas – mėgėjas gerai pavalgyti.

Kaip sutaupyti maistui

Mintis sukurti „Soylent“ (pavadinimas sudarytas iš angliškų žodžių „sojos“ ir „lęšiai“ – soy ir lentil) p. Rhinehartui kilo dar tada, kai San Fransiske jis kūrė belaidės tinklaveikos pradedančiąją bendrovę. Iš paskutiniųjų spausdamas senkančius pinigus, jis suprato daugiausia išleidžiantis maistui ir aptiko naują būdą taupyti. Patyrinėjęs pagrindines maistingąsias medžiagas, internetu užsisakė mažiausiai apdorotų sudedamųjų dalių ir jas sutrynė – išėjo cheminis mišinys, kurio net nereikėjo virti.

Žiniaraštyje pavadinimu „Kaip aš lioviausi valgyti maistą“ jis rašė ne tik apie tai, kad eksperimentuodamas gerokai apkarpė išlaidas maistui (nuo 470 iki 50 USD per mėnesį), bet ir pasikeitė fiziškai („Mano oda skaistesnė, dantys baltesni, plaukai patankėjo.“). Pati maisto idėja yra pasenusi, samprotavo jis. Suvartoti 1.500 kalorijų vertės miltelių, sumaišytų su vandeniu, per dieną yra daug veiksmingesnis būdas apsirūpinti riebalais, angliavandeniais ir baltymais, vitaminais ir mineralais.

Jo pranešimai pasklido kaip virusas ir, kai p. Rhineharto idėja su „WiFi“ verslu nepavyko, jos vietą užėmė šis šalutinis projektas. Vaikinas su keliais bičiuliais per sutelktinį finansavimą surinko pinigų ir pradėjo masinę „Soylent“ gamybą. 2015 m. bendrovė pritraukė rizikos kapitalo įmonės „Andreessen Horowitz“ investiciją. Buvo skaičiuojama, kad bendrovės vertė pasiekė 100 mln. USD, tačiau p. Rhinehartas tvirtina, kad ji buvo „daug didesnė“.

Dabar paruošta gerti produkto versija „Soylent 2.0“ pakuojama į aptakius baltus buteliukus ir išvežiojama po JAV ir Kanadą, tiriamos kitos rinkos, sąrašo viršuje – JK. Produkto atsargos savaitei kainuoja apie 65 USD, maždaug 2,75 USD už porciją.

Pietūs – tik sekmadienį

Pamačius, kiek p. Rhinehartas suvalgo, kyla pagunda paklausti, ar jis jaučiasi sotus misdamas daugiausia „Soylent“. Tačiau pats dar jaučiuosi gana sotus po pirmosios smėlio spalvos gėrimo porcijos, kurią išgėriau iš vakaro. Skonis buvo neįprastas, bet ir nebjaurus (primena blynų tešlą), nors viso buteliuko neįveikiau.

Pašnekovas įsitikinęs, kad pradėsime atsisakyti trijų valgymų per dieną ir siurbčiosime funkcinį maistą: „Įprotis valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę atėjo iš agrarinės visuomenės ir pramonės revoliucijos. Mes nebedirbame ūkiuose ar prie surinkimo linijų, todėl nemanau, kad turime maitintis taip pat. Manau, žmonės įpras valgyti tada, kai jausis alkani, o ne pagal grafiką.“ Jis pabrėžia, kad tai nereiškia valgymo dėl malonumo pabaigos: „Grįžęs po darbo namo nesi nusiteikęs gaminti, arba rytą išleki pro duris ir neturi laiko, bet penktadienio arba šeštadienio vakarą norisi kur nors nueiti su draugais. Manau, pereisime prie tokio gyvenimo.“

Kavinė „Clifton“ pradėjo veiklą kaip nedidelis tinklas praėjusio amžiaus 4 dešimtmetį, ir jos dekoras primena praėjusią erą, gal net kitą planetą. Šis paskutinis likęs filialas savo politika neišvaryti neišgalinčių sumokėti klientų kadaise pritraukdavo garsių lankytojų – nuskurdusių rašytojų, tokių kaip Charlesas Bukowskis ir Jackas Kerouacas. Ponas Rhinehartas džiaugiasi, kad čia valgydavo Ray Bradbury. Jis – didelis mokslinės fantastikos gerbėjas ir sako, kad maisto pakaitalai – dažnas šio žanro tropas. Antai Ursulos K. Le Guin romane „The Dispossessed“ žmonės vartoja dumblius. „Manau, tos knygos buvo šiek tiek pranašiškos“, – sako pašnekovas.

Viena iš „Soylent“ sudedamųjų dalių yra dumblių aliejus. Dumblius p. Rhinehartas laiko nuostabiais augalais: „Kol užaugs karvė, reikia laukti metus, mėnesių mėnesius – kol užaugs sojos pupelė, o dumbliai per kelias valandas ne tik paauga, bet ir padvigubėja!“ Jis įsitikinęs, kad vieną gražią dieną visi turėsime savo dumblių daržus.

Maistas ir mokslas

„Soylent“ artimiausia sąsaja su moksline fantastika mažumėlę „neskani“. 1973 m. sukurtame Charltono Hestono filme „Soylent Green“ „soylent“ buvo vadinamas ateities maisto šaltiniu, gaminamas iš... žmonių. Nepaisant kur kas banalesnių sudedamųjų dalių (sojų ir burokų ekstraktai yra vieni pagrindinių), p. Rhineharto produktas sulaukė gausios mitybos specialistų kritikos. Šie teigia, kad atsisakant natūralaus maisto vis vien kažko netenkama.

Bet jis nenori net klausyti. „Termodinamika teigia, kad visa energija yra vienos rūšies, tiesiog ji egzistuoja skirtingomis formomis. Kas gali pasakyti, kad koks nors maistas yra natūralus ar nenatūralus, arba natūralus ar sintetinis, visavertis arba nevisavertis?”

Tai labiau primena fiziką negu mitybos mokslą, tačiau p. Rhinehartas pagal išsilavinimą ir yra elektros inžinierius, jis studijavo Džordžijos technologijos universitete Atlantoje. Mitybos srityje jis – savamokslis.

„Naivu manyti, kad maistas, kurį valgome, cituoju, yra „natūralus“ arba „šventas“. Ar galite įsivaizduoti, kad kukurūzo stiebelis išliktų ir išaugtų laukinėje gamtoje, miške? Augalai nesivystė tam, kad galėtų mus maitinti. Mes patys iš kartos į kartą vadovavome jų evoliucijai atlikdami selekciją. Pažiūrėkite, koks dabar kukurūzo genomas, – visiška netvarka. Jo seka buvo iššifruota visai neseniai, nes kukurūzas – grynas iš skirtingų augalų sukurtas Frankenšteinas“, – beria jis.

Taip pat gyvai p. Rhinehartas kalba apie ekologišką maistą. „Šiek tiek baugu klausytis ekologinio judėjimo lobistų, kurie liepia žmonėms nenaudoti sintetinių trąšų ar tręšti tik natūraliu karvių mėšlu. Kam spjauti į vieną didžiausių žmonijos naudai sukurtų išradimų? Šito nesuprantu.“

Svarstau, kad dėl to, jog nuolat atrandama naujų maisto poveikių, mišinyje „Soylent“ galbūt stinga kokių nors naudingų maistingųjų medžiagų – juk, pavyzdžiui, yra augalų, kurių sudėtyje esančios medžiagos siejamos su mažesniu sergamumu prostatos vėžiu ir diabetu.

„Atlikome klinikinį tyrimą, kurio rezultatai bus paskelbti vėliau šiais metais“, – į tai atsako jis, o apie rezultatus užsimena tik tiek, kad jie „tikrai nėra baisūs“.

Gyventi konteineryje

Viena koja – ateityje, kita – praeityje: taip būtų galima apibendrinti p. Rhinehartą. Naujausias jo projektas – namas Los Andžele, prie komunikacijų tinklų neprijungtame sklype. Pasirodo, tai įmanoma viename labiausiai išplėtotų pasaulio miestų: jis susirado tuščią žemės sklypą nemadingame miesto rajone ir pasistatė jame jūrinį konteinerį – jame ir gyvena.

Gal skamba ekscentriškai, bet tai ne milijonieriaus užgaida. Žemė buvo pigi, nes aplink nėra nei elektros, nei vandens tinklų, o konteineris kainavo 1.500 USD. Ponas Rhinehartas išdidžiai sako nesąs turtingas – kad ir kokia jo „popierinė“ vertė, gaunamas atlyginimas yra gana kuklus.

Elektros energiją konteineriui tiekia saulės baterijos. Virtuvės, suprantama, nereikia. Šiuo metu jis naudojasi „Porta Potty“ kilnojamuoju tualetu, bet su viltimi laukia naujų tualetų, kurie išgarina atliekas. Kartą jis bandė taupyti vandenį gerdamas antibiotikus, kad rečiau lankytųsi tualete. „Išžudžiau visas žarnyno bakterijas“, – parašė savo tinklaraštyje.

Jis sako nemanąs, kad visi turėtų imtis tokių radikalių priemonių vandeniui taupyti: „Elgiausi kaip bandomasis triušis tiesiog norėdamas pažiūrėti, kas įmanoma. Įsivaizduokite, kokia infrastruktūra sukurta vien atliekoms tvarkyti. Manau, dėl to miestams išlaikyti ir reikalingos tokios didelės išlaidos.“ Stebina, kad šis tausaus vartojimo guru sausrų kankinamoje Kalifornijoje nekritikuoja žmonių vandens vartojimo įpročių. „Visą vandenį sunaudoja žemės ūkis. Nematau prasmės liepti žmonėms trumpiau maudytis po dušu“, – sako jis.

Gėrimas vienišiems?

Jo gyvenimo būdas pakeri. Jis dalijasi konteineriu dar su kuo nors? „Man patinka dalytis“, – taip tiesiai atsako, kad nė nežinau, ar jis taip puikuojasi savo seksualumu, ar ne.

Pasitikslinu, ar jis turi partnerę. „Tai pernelyg asmeniška.“ Primenu jam, kad ir interviu – asmeniškas. „Pastaruosius kelerius metus daugiausia dėmesio skyriau darbui. Bet dabar bendrovė dirba gana stabiliai, todėl su kai kuo bendrauju. Ji – puiki.“

Ar ji supranta tokį gyvenimo būdą? „Ji... Nesakyčiau, kad jai tikrai prie širdies, bet ji mane palaiko.“ Ar ji – irgi „Soylent“ mėgėja? „Man taip neatrodo.“

Aš ne vien smalsauju. Praėjusį vakarą, kai mano namiškiai valgė paruoštą vakarienę, o aš atsidariau „Soylent“ buteliuką, galvojau, ar šis produktas labiausiai vilioja vienišus jaunus žmonės, kurie galbūt panašūs į patį Rhinehartą. Mintis apie šeimas, kurios sėdi aplink stalą ir gurkšnoja iš savo „Soylent“ buteliukų, pasirodė distopiška.

„Ne visai tokios ateities trokštu, – atsako pašnekovas, nors, anot jo, užsiėmę tėvai – irgi geri klientai. – Matyt, vaikams patinka. Girdėjau, kad daugelis jų gėrimą pasiskanina, taigi galbūt sukursime ir įvairių skonių versijų.“

Atrodo, kad jis neapsisprendžia, kiek keisti formulę, ant kurios iki šiol laikėsi jo bendrovė. „Man patinka vieno produkto paprastumas. Tačiau ilgainiui tikriausiai plėsimės. Galbūt žmonės daugiau gamintų namuose, jeigu galėtų tai daryti mažumėlę kitaip, o nauja sudedamoji dalis galbūt leistų tai daryti. Žmonės tebevartoja kiaušinius, pieną ir duoną. Kada jie atsirado? Žmonės kas porą metų įsigyja naujesnį „iPhone“, tačiau tebevalgo tuos pačius patiekalus, kaip protėviai.“

Ar jis turės progą sukurti daugiau ateities maisto produktų? Pastaruosius 12 mėnesių kitose pradedančiosiose bendrovėse tvyrojo nekokios nuotaikos. Pesimistai mano, kad privačių bendrovių vertinimai perkaito, ir prisimena 2000-ųjų interneto bendrovių burbulą, todėl gali tapti sunkiau gauti finansavimą. „Štai todėl negaliu skaityti žinių, – sako p. Rhinehartas. – Noriu visą dėmesį skirti didžiai bendrovei sukurti. Nenoriu nerimauti dėl kitų žmonių, kurie skundžiasi kainomis. Nenoriu į visa tai veltis. Ar kas nors mirs, jeigu bankai turės mažiau pinigų? Nematau, kodėl reikia šitaip dramatizuoti.“

Svarstau, kad dar vienos griūties atgarsiai pakenktų visoms pradedančiosioms bendrovėms. Ponas Rhinehartas irgi negalėtų nekreipti dėmesio į padarinius.

„Aišku, kad galėčiau, – atsako jis. – Prisikrausiu konteinerį „Soylent“ atsargų. Man viskas bus gerai.“