Miestui menininkų plenerai – proga atsinaujinti
Žmonės tiesiog susirenka, bendrauja ir kuria. Tik reikia, kad už tai kas nors sumokėtų.
„Miestams ir verslui plenerai gera proga atnaujinti aplinką. Paprastai vienas iš tokio renginio reikalavimų – jame dalyvaujantis menininkas rengėjui turi palikti darbą. Pirkti kūrinį iš autoriaus arba meno galerijoje kur kas brangiau nei jį tiesiog gauti už dalyvavimą“, – subtilumus aiškina skulptorius Arvydas Ališanka.
Kiek kita meninio bendravimo forma yra rezidencija. Tada kelioms savaitėms ar mėnesiams kviečiami menininkai ir iš jų nereikalaujama jokių ataskaitų, tačiau suteikiamos visos sąlygos kurti. Šia veikla užsiima turtingi muziejai ir fondai.
Galima gyventi
Ponas Ališanka sako, kad kai kurie jauni menininkai, neturintys šeimos, sugeba iš dalyvavimo pleneruose ir simpoziumuose netgi pragyventi. Tokie kūrėjai renkasi tik renginius, kur mokamos stipendijos, nors patekti į tokius gan sunku. Reikia laimėti konkursą. Vis dėlto dauguma plenerų tai tiesiog gera vieta kurti ir naujose vietose ieškoti įkvėpimo. Už dalyvavimą juose niekas nemoka. Tačiau ir toks formatas patrauklus.
„Pažįstu žmogų, kuris per metus sugebėjo dalyvauti 24 pleneruose. Skaičiuojant, kad vienas toks renginys vyksta vidutiniškai dvi savaites, namuose dailininkas buvojo retokai“, – šypsodamasis apie mažai matomą meno kūrėjų gyvenimo pusę pasakoja Valdas Gilius, architektas, Druskininkų „Sofos“ galerijos savininkas, praeitą savaitę mieste surengęs simpoziumą „Čiurlionis/sintezė“.
Be įsipareigojimų
„Sofos“ simpoziume dailininkai ir skulptoriai neturėjo jokių įsipareigojimų (simpoziumo ir plenero skirtumas tas, kad simpoziume paprastai nebūtina rengėjui palikti darbus). Organizatoriai tiesiog susitarė su „Dainavos“ sanatorijos vadovais, kad perpieš grafitį, kuris 15 metų puošė vieną iš sanatorijos sienų. Prieš keliolika metų sieną išpiešė čia rengtos vaikų, turinčių bėdų su teisėsauga, stovyklos dalyviai.
„Gyvenu provincijoje ir stengiuosi kartą ar du per metus suorganizuoti plenerą arba simpoziumą, kad galėčiau pabendrauti su žinomais kūrėjais, parodyti jiems miestą“, – kodėl užsiima veikla, neatnešančia pelno, aiškina p. Gilius.
Tiesa, ne visada kūrybinių dirbtuvių rengimas būna lengvas užsiėmimas. Vieno šiemet Druskininkuose organizuoto plenero rengėjai menininkus sukvietė į kaimo turizmo sodybą. Sutarta, kad kiekvienas tapytojas juos priėmusių namų šeimininkams paliks po du paveikslus. Tačiau renginiui įsisiūbavus sodybos šeimininkai pareiškė, jog paveikslų jiems nereikia ir pageidauja atsiskaitymo tik grynais pinigais. Organizatoriams tai buvo šokas, bet sąlygas teko vykdyti.
