Puškino muziejus Vilniuje tampa Markučių dvaru
Anot Remigijaus Šimašiaus, Vilniaus mero, miesto teritorijoje yra keletas puikių priemiesčių dvarų – Verkių, Trakų Vokės dvaro sodyba, gražus Markučių dvaras, „kuris kažkuriuo metu gavo ir rusų literatūros muziejaus aureolę, ir A. Puškino vardą dėl savininkų giminystės ryšių. Mes šią istoriją perkraunam, grįžtam prie istorinio XX a. pradžioje naudoto pavadinimo“.
Numatyta, kad dvare „vis dar bus Lietuvos rusų kultūros akcentų, bet bus ir papildomų veiklų“.
Tarybos sprendimu, sudarytos sąlygos ir dvarui priklausančios Šv. Barboros koplytėlės nuomai. Pasak R. Šimašiaus, koplytėlė „taps atramos tašku, susitikimo vieta nuo Maskvos patriarchato diktato nebepriklausantiems ortodoksų kunigams, kurie kaip tik gavo Konstantinopolio patriarcho patvirtinimą, kad gali atlikti ganytojišką veiklą“.
„Jei tik jiems bus priimtina, jie čia galės švęsti su tikinčiaisiais stačiatikių ortodoksų Velykas“, – savivaldybės pranešime cituojamas R. Šimašius.
Skelbiama, jog Markučių dvaro muziejaus pavadinimas suderintas su Kultūros ministerija, Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu. Naujasis pavadinimas kur kas labiau atitinka šiuo metu vykdomą muziejaus veiklą – muziejus užsiima tyrinėjimų leidyba, rengia parodas, paskaitas, edukacijas, kurios atskleidžia Vilniaus ir visos Lietuvos dvarų istorinį bei kultūrinį paveldą.
Markučių dvaro istorija
XX a. pradžioje (1899–1905 m.) Markučių dvaru pastatą vadino ir savininkai – tai matyti iš paskutinės dvaro šeimininkės Varvaros Puškinos testamento. Beje, pats A. Puškinas Vilniuje niekada nėra lankęsis.
Remiantis Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, XVI a. Markučiai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Vėliau Aleksandras Jogailaitis Markučius dovanojo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė vasaros rūmus. Po jos mirties dvaras atiteko didikams Kiškoms. Vedybų keliu susigiminiavus Kiškoms ir Chodkevičiams, pastarieji dvarą valdė beveik du šimtmečius.
1867 m. Markučių dvaro savininku tapo rusų geležinkelių inžinierius A. Melnikovas, kuris 1875 m. dvarą padovanojo dukrai Varvarai kaip kraitį, šiai tekant už pirmojo vyro Vasilijaus Moškovo. Dovanojimo akte apibūdintas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, A. Melnikovo įvertintos 100.000 rublių sidabru.
Varvaros antrasis vyras buvo poeto A. Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus. 1899 m. jiedu apsigyveno Markučių dvare. Dvaro parkas užėmė 15 ha plotą, čia augo retų medžių, buvo įrengtos pavėsinės, keturi tvenkiniai, oranžerija. Po vyro mirties V. Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu paliko centrinį dvaro pastatą valstybei, nurodydama jame įkurti muziejų.
Vokiečių okupacijos laikais stipriai nukentėjęs Markučių dvaras vėliau neatsigavo. Vienvalde dvaro šeimininke likusi Varvara Puškina visą likusį gyvenimą mėgino jį išlaikyti, tačiau jai teko vis pardavinėti dvaro žemes, kol galiausiai, paskutiniais gyvenimo metais, tebuvo likusi daugiau nei 3 ha dvaro dalis su centrine sodyba. Iki pat Antrojo pasaulinio karo dvaru rūpinosi V. Puškinos patikėtinis V. Nazimovas, užėjus sovietams Markučių dvaras buvo nacionalizuotas.
Vardo kilmė
1948 m. Markučių dvare buvo įkurtas pirmasis literatūrinis, Aleksandro Puškino muziejus Lietuvoje. Išlikęs dvaro gyvenamasis namas, XVIII a. parkas su tvenkiniais, šeimos kapinaitės, Šv. Varvaros koplyčia ir paminklas A. Puškinui.
Muziejuje pristatomi šeši autentiškai apstatyti XIX a. pabaigos kambariai, eksponuojami baldai, fotografijos, namų apyvokos daiktai ir dailės kūriniai. Nuolatos rengiamos parodos, vyksta renginiai.
Markučių pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški: žinoma, kad šios apylinkės kurį laiką vadintos Sakalaičiais (Sokoloycie), Svistapole (Swistopol), kartu su šiais (o kartais ir atskirai) vartotas Markučių pavadinimas. Dabar gyvenvietė sutartinai vadinama tiesiog Markučiais. Anot kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis galėjo rastis nuo čia gyvenusių kelių valstiečių, kurių vardai ar pavardės turėjo skambėti panašiai, pavyzdžiui, Markus, Morkus, Morkūnas, Markutis.
