MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus: kaip protingai išleisti pinigus

Publikuota: 2018-10-19

Spalio 18 d. Vilniuje atidarytas MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva. Pasak p. Butkaus, statydamas muziejų jis vadovavosi posakiu „išleisti pinigus protingai“, o protingiausiai juos gali išleisti tas, kuris juos uždirbo.

Besidomintieji MO muziejaus atsiradimu žino, kad didžiausia mūsų Nepriklausomybės laikų privati investicija į kultūrą radosi iš to paties laikotarpio didžiausio privataus sandorio – biotechnologijų įmonės „Fermentas International“ pardavimo gyvybės mokslų pramonės lyderei JAV kompanijai „Thermo Fisher Scientific“. Žino ir tai, kad vienas iš „Fermento“ kūrėjų – habil. dr. prof. Viktoras Butkus – į muziejų, skaičiuojant sukauptos dailės kūrinių kolekcijos, žemės, projekto, statybų, rinkodaros ir visas kitas kainas, investavo apie 20 mln. Eur asmeninių lėšų.

Nors šių metų rudenį priimtas abejotinos vertės Mecenavimo įstatymas leistų Viktorą ir Danguolę Butkus pavadinti mecenatais daugiau nei 20 kartų, šio vardo jiedu kratosi.

„Nelabai palankiai žiūrime, kai mus vadina mecenatais, nes tai, ką darome, mums patinka, tai mūsų hobis. Jeigu man labai patiktų zebrai, turėtume zebrų veislyną, bet suradome veiklą, kuri patinka mums abiem. Man patinka statybos, Danguolei – meno knygos, tad ir sutarėm dėl muziejaus“, – juokiasi p. Viktoras, paklaustas, kodėl nusprendė statyti moderniojo meno muziejų, o ne kokį stadioną, kurio Vilniui irgi reikia.

„Kalbant apie verslo bendruomenę, – priduria p. Danguolė, – pasaulyje yra visokių prestižo simbolių pradedant namais, automobiliais, jachtomis ir t. t. Kita vertus, pasaulyje yra toks pinigų perteklius, kad šito nebeužtenka, todėl daugybė žmonių pradėjo kaupti meną – jis irgi tapo prestižo simboliu, kaip ir muziejų statymas. Beje, daugiausia naujų privačių muziejų dabar statoma Kinijoje ir JAV.“

Taigi, pastatę muziejų, jie aplenkė visus Lietuvos verslininkus.

„Taip“, – kvatoja abudu, o p. Danguolė dar priduria, kad jiedu žiūri į ateitį ir todėl kaip visas pasaulis siekia prestižo.

Anot p. Viktoro, apie tokį siekį jis girdi pirmą kartą. Statydamas muziejų jis tiesiog vadovavosi posakiu „išleisti pinigus protingai“, o protingiausiai juos gali išleisti tas, kuris juos uždirbo.

Daugybė žmonių pasakys, kad kvailesnio būdo išleisti pinigus kaip statant muziejų beveik nėra.

„Tikrai, – juokiasi p. Danguolė, – todėl pradėjom galvoti, ką čia galima daugiau padaryti. Aišku, galima sukaupti kolekciją, pastatyti muziejų ir to užteks. Mūsų dažnai klausdavo ir iki šiol klausia, kuo skirsimės nuo Nacionalinės dailės galerijos (NDG). Atsakymų yra įvairių. Pvz., mūsų kuratorė sako, kad turime geresnių darbų, tokių, kokių sovietmečiu muziejai nepirko, bet manau, jog verta žvelgti giliau. Žinoma, niekada negalvojome apie muziejų kaip prestižo simbolį, todėl nuo pat pradžių domėjomės, ką daro geriausi pasaulio muziejai, kuo galėtume skirtis nuo senųjų, įprastų muziejų. Aplankėme ir išnagrinėjome daugybę pavyzdžių, teko perskaityt šiek tiek literatūros. Paaiškėjo, kad geri muziejai yra tie, kurie tampa neakademinės edukacijos vietomis.“

Kultūros namais?

D. B.: Taip, šiuolaikiniais kultūros namais su gera atmosfera, kur žmonės neakademiškai mokosi to, ko nespėjo išmokti vaikystėje.

Taigi, tie gerieji muziejai stipriai užsiima edukacija. Pas mus šis žodis labiausiai siejamas su programomis vaikams. Žinoma, vaikai – svarbiausia, bet suaugusiųjų edukacija irgi labai svarbi. Tai viena. Antra, gerieji muziejai kaip kultūros namai tampa bendruomenių telkimosi vieta. Ir dėl galimybės gerai praleisti laiką, ir dėl to, kad bendruomenės suteikia galimybių žmonėms savarankiškai, be valdžios pagalbos išspręsti daugybę svarbių gyvenimiškų dalykų. Vakarų Europoje ar JAV bendruomenės labai margos, tad muziejai sprendžia dar ir integracijos problemas. Pas mus įvairumo mažiau, tačiau atskirtis didelė ir ne tik ekonominė, bet ir fizinė – nesusitinka net kultūrininkai iš skirtingų laukų – literatūros, muzikos, dailės.

Edukacija ir bendruomenių būrimas šiuo metu yra dvi svarbiausios muziejų funkcijos pasaulyje. Be prestižo.

Dėl prestižo tarsi viskas aišku. Ar kitų priežasčių kurti muziejų nebuvo?

D. B.: Visada mėgome teatrą, kiną, lankėme įvairios muzikos koncertus, muziejus užsienyje, tad krito į akis, kad koncertai, spektakliai pas mus smarkiai lankomi, o muziejai – ne, nors visame pasaulyje jie pilni žmonių.

Kai pradėjome apie tai galvoti, NDG dar nebuvo. Taigi, kilo natūralus klausimas – kodėl? O kadangi Viktoras yra genialus vadybininkas, mėgsta iššūkius ir pardavęs savo verslą pritrūko veiklos, jis prisiėmė sau iššūkį imti ir sutvarkyti Lietuvos muziejų vadybą (juokiasi). O man vadovauti visiškai nepatinka. MMC (dabar – MO muziejus) direktorė buvau gal 6 metus tik dėl to, kad ilgai neradome tinkamo vadovo. Bet tuo pačiu metu su malonumu lankiau menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nes norėjau pažinti meną giliau, iš vidaus. Mūsų žinios susijungė kuriant šį muziejų, mes vienas kitą labai gerai papildome.

Muziejus iš oro negyvens. Neabejotinai esate numatę, kiek lėšų kasmet reikės jam išlaikyti ir iš kur jų sugeneruoti.

V. B.: Be abejo. Dauguma muziejų iš savo veiklos patys neišsilaiko, tačiau pasaulyje jų daugybė. Vadinasi, yra šaltinių ir kanalų, kurie leidžia užpildyti trūkumą lėšų, reikalingų muziejų veiklai.

Kalbant konkrečiai, muziejai gyvena iš tiesioginės veiklos – parodų organizavimo ir jų lankymo, bilietai į parodas – vienas pajamų šaltinių. Be to, muziejai gauna pinigų iš patalpų nuomos, parduodamų suvenyrų ir knygų. Bet vis tiek, kai viską suskaičiuoji, matai, kad muziejaus veikla sugeneruoja nuo 30 iki 40, labai retais atvejais – iki 50% visų jam išsilaikyti reikiamų lėšų.

Preliminariai esame apskaičiavę, kad su 14-os žmonių komanda (tai – „svajonių komanda“, kurią dabar turime) mums reikia mažiausiai 1 mln. Eur per metus.

D. B.: Suma priklauso ir nuo parodų. Pvz., garsusis Greenaway atsiuntė pasiūlymą surengti minimalią parodėlę, kuri padengtų tik dalį salės, ir 100.000 Eur jai neužtektų.

Uždirbsite milijoną per metus?

V. B.: Mūsų planas – pusę milijono per metus užsidirbti pačiam muziejui. Pirmaisiais metais bus lengviau, nes jį norės apžiūrėti žmonės iš Lietuvos. Šitas srautas ribotas, ir per tuos metus, kol mėgausimės jų dėmesiu, turime sukurti sistemą, kuri antraisiais metais pritrauktų du užsieniečių autobusus kasdien. Tikimės sulaukti daug lenkų – muziejui dar neatsidarius, populiarus Lenkijos naujienų portalas „gazeta.pl“ įtraukė jį tarp objektų, kuriuos būtina aplankyti Vilniuje. Be to, architektas Danielis Libeskindas, kurio biuras projektavo MO muziejų, yra Lenkijos žydas, taigi lenkams bus įdomu palyginti jį su tuo, ką Libeskindas sukūrė Varšuvoje.

Vilniaus savivaldybės ir muziejaus santykių istorija idilės neprimena. Ar dabartinė savivaldybė prisidės prie muziejaus, kuris neabejotinai pritrauks į miestą papildomų turistų, išlaikymo?

V. B.: Su miestu dabar neblogai sutariame. Pirma, gauname vienkartinę solidžią dotaciją atidarymo renginiams. Antra, savivaldybė pasirengusi apmokėti edukacinio projekto „Supažindink vaikus su menu“ realizavimo kaštus.

O kaip gyvensite toliau?

V. B.: Visame pasaulyje muziejų finansavimo šaltiniai tie patys. Tai korporaciniai mecenatai, tokie kaip „Švyturys-Utenos alus“ ir privatūs filantropai, kurių, nepatikėsi, yra ir Lietuvoje, o nuostabiausia, kad jie patys pasisiūlo tapti muziejaus rėmėjais.

D. B.: Su tokiais privačiais rėmėjais pamatėme, kad galima suburti ir šią bendruomenę, kuriai rūpi protingai išleisti pinigus ir prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo.

V. B.: Kalbant apie valstybines organizacijas, geriausias mūsų rėmėjas yra Kultūros rėmimo fondas, įvairioms programoms skyręs 120.000 Eur. Tiesa, čia konkuruojame su kitais projektais. O kalbant apie tai, kaip gyvensime toliau, dabar penkerius metus eksperimentuosime, bandysime išmokti išsilaikyti patys su visuomenės ir bendruomenės pagalba. Aš esu garantas, kad penkerius metus muziejus tikrai veiks. Kiek truks, pridėsime, kad nereikėtų stabdyti jo veiklos dėl lėšų stygiaus. Po penkerių metų žiūrėsim, kaip sekasi ir ką daryti toliau.

Sukūrėte MO, nes reikėjo padaryti teisingą muziejų ir kur nors padėti sukauptą kolekciją. O leidybos ėmėtės, nes ta niša irgi nebuvo užpildyta?

D. B.: Nebuvo. Dailės akademija ir kitos institucijos leidžia knygas specialistams, kurių paprasti žmonės neskaito, meno pažinimas nesiplečia. Kadaise vartojau žodį „populiarinimas“, kol viena garsi redaktorė patarė jo nevartoti, esą jis asocijuojasi su viso reikalo suprimityvinimu. Bet iš tiesų taip nėra. Žmogus neaprėpia savo srities žinių, ką jau kalbėti apie kitas. Mano galva, visos profesionalios žinios aiškia, nesudėtinga kalba turi būti perteikiamos platesnei auditorijai, kad visuomenė nesijaustų atskirta ir kad bendras pažinimo lygis plėstųsi. Todėl investavome į populiarių meno knygų leidybą, į meno knygų vaikams leidybą, kita vertus, galėjome sau leisti tokią prabangą. Ir čia yra dar vienas muziejaus veiklos aspektas – mažinti atskirtį tarp įvairių visuomenės grupių šnekantis, skleidžiant žinias.

Imatės užduoties, kurios neįveikė nė viena vyriausybė, – mažinti atskirtį visuomenėje?

V. B.: Matyt, jiems pritrūko visuomenės paramos. Kai kalbiname galimus mecenatus prisidėti prie mūsų projekto, jaučiame, kad Lietuvoje beveik neturime vidurinio visuomenės sluoksnio, nors jis turėtų būti valstybės stuburas: pagrindiniai mokesčių mokėtojai, pagrindiniai pirkėjai yra vidurinė klasė. Tiksliau sakant, sluoksnis, kuris išsivysčiusiose Vakarų šalyse sudaro vidurinį, teoriškai egzistuoja ir Lietuvoje: tai mokytojai, kultūros darbuotojai, inteligentai, tarnautojai, bet jų atlyginimai daug prastesni, nors jie ir turi neprastesnį išsilavinimą. Kai kurie jų gyvena ties skurdo riba ir negalėtų patenkinti savo lūkesčių, jeigu verslo elitas neprisiimtų finansinės atsakomybės. Kalbėdamas apie atsakomybę, turiu galvoje bendrumo, solidarumo su bendrapiliečiais momentą, nes tai liečia mūsų visų ekonominį saugumą. O atskirtis labai didelė. Kai daugybė žmonių jaučia, kad turėtų gyventi geriau, bet taip nėra, jie tampa nelaimingi. Ir daro du dalykus – protestuoja arba išvažiuoja.

nuotrauka::1

Todėl ekonominis, finansinis elitas turi prisiimti atsakomybę ir, pragmatiškai žiūrint, taip susikurti geresnes sąlygas sau, nes politiškai neramioje valstybėje ir verslą labai sunku daryti, ir gyventi nemalonu.

Jeigu kultūra negautų dotacijų nei iš valstybės, nei iš privačių rėmėjų, menas viduriniam sluoksniui taptų neprieinamas. Tokiu atveju bilietas į muziejų turėtų kainuoti 50 Eur, nes meno rodymo kaštai yra dideli. Mecenatų parama mums leis bilietus parduoti po 7 Eur ir perpus pigesnius moksleiviams, studentams, senjorams, taip jie gali lankytis muziejuje už tą kainą, kuri jiems daugiau ar mažiau priimtina.

Tokia ir yra mūsų misija – pritraukti lėšų. Ne todėl, kad man asmeniškai jų reikėtų. Jų reikia mažinant kultūrinę atskirtį ir protingi žmonės supranta tą grandinėlę, supranta, kad švietimas leidžia tikėtis geresnio gyvenimo mums visiems. Kita vertus, manau, kad ir finansinį elitą reikia kultūriškai šviesti, kad jie sąmoningai investuotų pinigus į kultūrą, į edukaciją, nes formuoti bendrą mentalitetą irgi labai svarbu.

D. B.: Čia yra dar vienas aspektas – kultūrininkai turėtų lipti iš savo bokštų ir suvokti, kad turi kuo daugiau dalyvauti švietimo procese. Manau, kad muziejus gali tapti baze, kur jie gali dirbti šį darbą, gauti atlygį ir kartu susitikti su publika – skaitydami paskaitas, vesdami ekskursijas, rodydami kitas kūrybines iniciatyvas.

Kalbant apie jūsų kolekciją, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis, kolekcija ar muziejus?

V. B.: Kolekciją pradėjome rinkti 2008 m. rugsėjį, lygiai prieš 10 metų, kai su gatavu projektu nuėjome pas Ramintą (menotyrininkė, kuratorė dr. Raminta Jurėnaitė – VŽ) ir pasakėme, kad turime kolekcijai paskyrę 3 mln. litų. Tuomet jau žinojome, kad valstybės muziejams trūksta lėšų įsigyti kūrinius, taip pat žinojome, kad tą spragą reikia užpildyti. Raminta iš pradžių apstulbo, jai reikėjo pasiryžti imtis to darbo. Kartą ji mus nuvedė pas tapytoją Ričardą Vaitiekūną. Tuo metu jau buvome įsigiję kitų dailininkų darbų ir turėjome albumėlį su jų nuotraukomis. Parodėme Vaitiekūnui, į kokią kompaniją jis patektų. Jis vartė, vartė tą albumėlį ir sako: „Raminta, ką tu darai – į privačias rankas atiduodi geriausius Lietuvos darbus.“

O muziejaus idėja kilo, kai kolekcija nebetilpo namuose ir atsirado pinigų pardavus „Ferment“.

Iš pradžių kaupėte lietuvių dailės kolekciją, apimančią laikotarpį nuo XX a. amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki Nepriklausomybės atgavimo, vėliau ji išsiplėtė iki šių dienų dailės.

V. B.: Pirminis autorių sąrašas, sudarytas Ramintos Jurėnaitės, buvo daug trumpesnis. Pastaraisiais metais joje atsirado naujų vardų ir iš ankstesnio, ir iš dabartinio laikotarpių. Dabar joje gal 240 autorių, apie 5.000 darbų.

D. B.: Mes ir patys per tą laiką daug sužinojome, susipažinome su jaunaisiais menininkais. Pavyzdžiui, neseniai susipažinome su videomenininke Emilija Škarnulyte, matyti, kad ji turi potencialą, idėjų, užsispyrimo, darbus rodo jau visame pasaulyje. Arba tapytojas Andrius Zakarauskas, dabar jis išvažiavo į Kiniją. Be abejo, užsienyje turi būti labai stiprus, tačiau ir mūsų jaunimas išmoksta aktyvių veiksmų.

nuotrauka::2

Ar patys jau įžvelgiate, kuris jaunasis autorius vertas jūsų kolekcijos?

V. B.: Galėtume, bet kol kas nerizikuojame. Be Ramintos, tariamės dar su keturiomis menotyrininkėmis – Monika Krikštopaityte, Erika Grigoravičiene, Aiste Paulina Virbickaite, Jolanta Jurašiene. Jei nusižiūrime kokį darbą ir patiems iki galo neaišku, ar jis mums patinka, jos „aprobuoja“. Bet būna ir taip, kad dvi parašo: „Puikus darbas“, o kitos dvi: „Niekados nepirkti.“

Kalbant rimčiau, MO kolekcija po truputį pradeda formuoti kanoną – mūsų sprendimu, vienas ar kitas darbas ar autorius tampa labiau pastebimas, nes jis yra žymioje Lietuvos kolekcijoje. Kad mūsų pasirinkimas būtų profesionalus, leidžiame tą kanoną formuoti per mus, bet kitiems – menotyrininkams.

Ar MO muziejaus kolekcija atspindi kontekstus – konkretaus dailininko, jo aplinkos?

V. B.: Niekados nepirktume po vieną atsitiktinį kūrinį. Atėję pas dailininką išrikiuodavome visus darbus, kuriuos jis turėdavo, ir išsirinkdavome visą grupę, mūsų manymu, įdomiausių, kad atsiskleistų jo kūrybos kontekstas.

D. B.: Ir dabar būna, kad aptinkame ankstesnį kokio dailininko darbą, tarkime, iš laikotarpio, kurio neturime, ir taip užpildome spragą. Kita vertus, žinant dailininką, galvoji, kaip konkretus jo darbas atrodo kontekste – ar jis geras, ar yra geresnių jo darbų...

V. B.: Labai įdomu stebėti, kaip dailininko kūryba kinta laikui bėgant. Pavyzdžiui, turime Audronės Petrašiūnaitės darbų nuo 1975 m., kur ji „bonariška“, švytinti. Dabar ji svajoja apie Lady Gagos mėsos suknią ar šoka valsą su elfais.

Yra ir kiti kontekstai – pavyzdžiui, yra ryškiausi dailininkai: Algimantas Švažas, Vincas Kisarauskas, Antanas Gudaitis, ir yra jų aplinkos dailininkai – pirmo, antro rato. Renkame ne tik žymiausių, bet ir jų aplinkos dailininkų darbus, kurie ir sudaro kontekstą, – matai įtakas, matai, kaip kuris vystėsi. Kitas dalykas, didžiulį įspūdį palieka ir pažintis su dailininku ir jo darbo procesu, turime nufilmavę dešimtis valandų interviu su kūrėjais. Tai irgi kontekstas – terpės pažinimas. Kai girdi, kaip dailininkas pasakoja apie savo darbą, paskiau pats jį suvoki kur kas giliau ir plačiau.

Ne taip seniai pradėjau fiksuoti ne tik tai, kaip dailininkai gyvena, ką kalba, bet ir tai, kaip dirba. Įsijungiu kamerą, ir jie mano akyse nutapo paveikslą – nuo pat pradžių, nuo tuščios drobės, tai labai įdomu.

MO muziejus neatsirado plyname lauke. Ar jo atidarymu mesite baltą pirštinę NDG?

V. B.: Kuo daugiau meno, tuo geriau.

D. B.: NDG atidarymas buvo didžiulis, labai laukiamas įvykis, juk parodinių erdvių labai trūko. Jie turi didžiulius fondus. Stebimės, kodėl taip ilgai nekeičia nuolatinės ekspozicijos. Taigi, galima sakyti – metėme pirštinę pačiu savo susikūrimu. Bet, jei rimtai, manome, kad reikia visiems kuo glaudžiau bendradarbiauti, nes iš to laimės visi.

[infogram id=“112822f2-bb64-4cc4-9a06-34b27ff89ae2“ prefix=“IWM“ format=“interactive“ title=“Laisvalaikis:: MO muziejaus statybų istorija“]

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 2

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09
„Vilniaus lapai“ pristato Lietuvos ir pasaulio literatūros žvaigždes

Lapkričio 8 d. Vilniuje, geležinkelio stoties perone veikiančiame bare „Peronas“, „apšildomuoju“ renginiu...

Laisvalaikis
2018.11.08
Lietuvos kūrėjai džiaugiasi pergale prieš interneto vagis 5

Seimas priėmė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisas, kuriomis siekiama numatyti naujas teisių...

Rinkodara
2018.11.08
Mirė aktorius Arūnas Storpirštis 4

Lapkričio 6 d., antradienį, po ligos mirė teatro ir kino aktorius Arūnas Storpirštis. Kaip praneša naujienų...

Laisvalaikis
2018.11.07
Kino teatrus pasieks prieš 46 m. sukurtas filmas apie A. Franklin

Dainininkės Arethos Franklin gerbėjai pagaliau turės progą pamatyti prieš 46 m. sukurtą filmą apie soulo...

Laisvalaikis
2018.11.06
Kaip „Ogmios miestas“ populiarų miestą mieste sukūrė Rėmėjo turinys 6

Daugiau kaip 150 žinomų prekių ženklų ir prekybos įmonių, kavinių bei restoranų, gourmet tipo parduotuvės,...

Muzika: garsai iš atvirkščio pasaulio Premium

Laiškas nuo balčiausio žmogaus Bruklino „Afropunk“ festivalyje.

Verslo klasė
2018.11.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau