Viešosios erdvės: tarp įvaizdžio kūrimo ir neišspręstų problemų

Publikuota: 2018-09-02
Užupis – puikus pavyzdys, kaip savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja gali tapti vizitine miesto kortele. Irmanto Gelūno („Scanpix“) nuotr.
Užupis – puikus pavyzdys, kaip savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja gali tapti vizitine miesto kortele. Irmanto Gelūno („Scanpix“) nuotr.
 

Lukiškių aikštė, Reformatų skveras Vilniuje, Vienybės aikštė Kaune, Atgimimo aikštė Klaipėdoje, Saulės laikrodžio aikštė Šiauliuose, Laisvės aikštė Panevėžyje – tai tik didieji šalies miestai. Pastaraisiais metais miestų viešųjų erdvių atnaujinimo procesas itin suaktyvėjo, tačiau aiškumo jam dar trūksta.

Įstatymais viešųjų erdvių naujinimas reglamentuojamas kur kas mažiau negu pastatų projektų rengimas ir statyba – pradedant tuo, kad viešas konkursas atnaujinimo projektams rengti nėra privalomas, ir baigiant tuo, kad visuomenė į projekto rengimą neprivalo būti įtraukta. Vadinasi, kiekviena savivaldybė projektą rengia taip, kaip supranta, o miestiečiams telieka džiaugtis pačiu atnaujinimo faktu. Visos minėtos ir apskritai tikriausiai beveik visos Lietuvos miestų centrinės viešosios erdvės buvo sukurtos ar bent gerokai perkurtos sovietmečiu. Dabartiniuose jų atnaujinimo projektuose didžiosios dalies arba visų sovietmečio ženklų atsisakoma, dalį projektų savivaldybės įgyvendina kartu su privataus verslo iniciatyva. Stebint šį procesą, kyla klausimų: kaip naujoji architektūra suprantama miesto įvaizdžio kontekste, kaip rasti verslo ir viešojo sektoriaus interesų balansą ir koks turėtų būti naujųjų erdvių santykis su vietos specifiškumu.

Unikalumas – ­kasdienėse erdvėse

Menotyrininkas Kastytis Rudokas, tyręs, kaip architektūros paveldas susijęs su miestų rinkodara, teigia, kad miestų įvaizdis – tai šūkiai, abstrakcijos, savivaldybių ryžtas siekti tikslų, o viešoji erdvė – aikštė ar skveras – yra to pasiryžimo rezultatas. Tačiau bėda ta, kad aiškiai nesuvokdami tos abstrakcijos, staigiai šokame ją materializuoti, o turėtume leisti kasdienybei skleistis nevaržomai. Patys įdomiausi architektūriniai ansambliai, aikštės yra ilgo proceso, skirtingų laikotarpių rezultatas. Procesas vyksta keičiantis visuomenės poreikiams, taip atskleidžiamos visos reikalingiausios erdvės funkcijos (kas erdvę naudoja ir kam), išgryninamas jos išskirtinumas, o patogūs erdviniai sprendimai – takų sistema, aktyvaus, pasyvaus poilsio, reprezentacijai skirtos zonos ir kt. – nusistovi savaime. Norint susimuliuoti šį ilgą procesą, galima projektą rengti pradėti nuo vietos kūrimo (angl. place making) dirbtuvių, į kurias kviečiami suinteresuoti žmonės, architektai, bendruomenės nariai, tyrėjai, menininkai – kas tinka erdvei, jie bendrai sugalvoja geriau už vieną architektų komandą.
Pasak Ingos Romanovskienės, Vilniaus savivaldybės viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės, formuojant Vilniaus įvaizdį užsienio rinkoms svarbų vaidmenį atlieka erdvių spontaniškumas ir savitumas. Geras pavyzdys yra Užupis. Unikali, savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja tapo viena iš turistinio Vilniaus vizitinių kortelių. Užupį unikalų daro ne tik bohemiška jo atmosfera, istorija, tačiau ir ypatingas atvirumas, gebėjimas į savo žaidimą įtraukti pirmą kartą čia besilankančius svečius. Bet kas gali spontaniškai pagroti pianinu ant upės kranto, pasisupti sūpynėmis arba rasti savo kalba užrašytą Užupio konstituciją. Architektūros istorikas Vaidas Petrulis, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorius, pritaria, kad miesto unikalumas atsiskleidžia nebe per paminklus, muziejus, bažnyčias – jo ieškoma kasdienybės erdvėse, suaustose iš istoriškai unikalaus ir šiandienos kūrybiškoms interpretacijoms atviro miesto audinio. Paveldas tradiciškai suvokiamas kaip muziejus, kolekcija po atviru dangumi, tačiau šiandien jis turėtų būti suvokiamas kaip integruoto planavimo dalis, kai istorinės erdvės tampa reikšminga šiandieninio miesto raidos strategijos dalimi. Tai kompleksinis procesas, reikalaujantis kūrybiškumo, bendruomenės įsitraukimo, tinkamo savivaldybės požiūrio.

Trūksta patirties

Pasak Dariaus Žakaičio, „Vilnius Tech Park“ vadovo bei meno ir edukacijos centro „Rupert“ valdybos nario, nereikia daug investicijų, kad neveikianti viešoji erdvė prisikeltų gyvenimui, – gali pakakti jautriai sutvarkytos esamos infrastruktūros, pavyzdžiui, pasistengti, kad erdvę būtų patogiau naudoti (sėdėti, vaikščioti), tinkamai apšviesti ir tiksliai parinkti šiuolaikinio meno kūrinius, kurie jai teiktų naujų reikšmių. Pavyzdžiai, kaip šiuolaikinio meno kūriniai gali pakeisti architektūrinių erdvių naudojimą, gali būti p. Žakaičio inicijuoti ir koordinuoti projektai – atviras konkursas verslo centrui „Quadrum“ skirtiems meno kūriniams ir skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio ilgalaikė kūrinių ekspozicija „Vilnius Tech Parko“ kiemuose. Tarptautinės komisijos sprendimu, „Quadrum“ konkurse buvo išrinkti darbai: Lauros Kaminskaitės neoninė instaliacija „Pokalbis“ ir menininkų dueto Igno Krunglevičiaus bei Gary Bateso garso bokštas „Apšviečiančios srovės“. Taip pat verslo centro plėtotojai įsigijo Žilvino Kempino ant sienos montuojamą skulptūrą „Illuminator“. Abiem atvejais architektūrinės erdvės įgavo kokybės – naujo ženkliškumo ir atpažįstamumo.
Ponas Žakaitis mano, kad Lietuvoje įprastas kontroversiškas reakcijas į šiuolaikinio meno kūrinius ar net siūlymus juos komponuoti viešosiose erdvėse galima paaiškinti patirties trūkumu. Tokių projektų per Nepriklausomybės metus įgyvendinta tik keletas, todėl dažniausiai architektai ir menininkai neturi patirties tinkamai suderinti erdvę ir meno kūrinį. Kaip sėkmingą pavyzdį p. Žakaitis mini architekto Audriaus Ambraso šviesos paminklą, šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dieną iškilusį skvere tarp Genocido aukų muziejaus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Sprendimas tiko ir daugumai tų, kurie susipriešino dėl Lukiškių paminklo.

Griauti arba saugoti

Geri daiktai atsiranda natūraliai. Pasak p. Romanovskienės, šiuolaikinio meno kūriniai svarbūs ir komunikacijos apie miestą požiūriu, nes jie miesto erdvei gali suteikti savitą istoriją, kuri praverčia kuriant įdomų pasakojimą apie miestą išorinėms auditorijoms. Vis dėlto p. Rudokas pabrėžia, kad per didelis išskirtinumo siekis lemia uniformiškumą. Mėgindami kuo greičiau prisivyti Vakarus, iš tiesų pateikiame save kaip posovietinę erdvę, kuri padarys viską, kad tik pagal paviršutinišką supratimą atrodytų bent šiek tiek vakarietiškiau. Ponas Petrulis į situaciją žiūri optimistiškiau: tiesmukas savęs lyginimas su Vakarų valstybėmis, noras pasivyti buvo labiau būdingas praėjusiam dešimtmečiui. Dabar kur kas aktualiau klausti, kaip paveldas prisideda prie kokybiško miesto kūrimo, kaip gebama suderinti įvairialypius socialinius interesus, susijusius su paveldo objektais. Juk tai ne tik valstybės ar miesto tapatybės dalis, tai ir vieta, kuria turi kas nors rūpintis, kuri yra kai kam kasdienio gyvenimo dalis.
Paklausti, ar tvarkant viešąsias erdves reikėtų ieškoti būdų pritraukti privatų kapitalą, visi pašnekovai atsakė teigiamai. Ponas Rudokas atkreipia dėmesį, kad iki XIX a. miestai vystėsi dėl naudos, o viešasis interesas tik nurodydavo bendras taisykles, kaip tai turėtų vykti. Mūsų laikais viešasis interesas turi įgauti kiek daugiau galios, nes turime įrankių miestą keisti labai greitai ir verslo interesas miesto panoramą per trejus metus gali neatpažįstamai pakeisti. Ponas Petrulis pastebi, kad pasikeitus supratimui, kas yra paveldas, jis pinamas į gyvą miesto audinį, kuriame pagrindiniu smuiku griežia verslininkai. Valstybė turi nustatyti taisykles, kas yra vertinga ir saugotina, tačiau negali viso paveldo atiduoti visuomeninėms reikmėms. Reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad privatus kapitalas matytų tiek prasmę, tiek atsakomybę veikti paveldo erdvėse.
Vis dėlto verslo ir viešojo intereso skirtis Lietuvoje yra labai stipri, dėl to dažnai sunku įsivaizduoti galimą pozityvų verslo ir visuomenės bendradarbiavimo viešosios erdvės atnaujinimo projekte rezultatą. Ponas Petrulis primena apie Kauno Vienybės aikštės atnaujinimo projektą. Būdas derinti privataus vystytojo „Urban Inventors“ kapitalą ir viešąjį interesą yra sveikintinas, nes toks paveldosaugos ateities scenarijus – vienas realiausių. Tačiau procesas, kaip tai daroma, – visa kas kita. Vienybės aikštė – ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai svarbi simbolinė architektūrinė erdvė, tačiau ją atnaujinti architektams patikėta be konkurso (darbo ėmėsi architektai Rimantas Giedraitis, Peteris Seippas ir Vokietijos architektų biuras „3deluxe“). Žinoma, konkursai ne visada duoda rezultatą, tačiau bet kokiu atveju tai turėtų būti pradžios taškas. Dabar aišku, kad viešoji erdvė taps klasikine komercine erdve – tai bus biurų pastatas su parkavimo aikštele ir biurų pastatams būdingomis rekreacinėmis erdvėmis. Kitaip sakant, planuojama klasikinė komercinė komercinio kvartalo aplinka, nors centrinė viešoji erdvė privalėtų turėti kur kas daugiau reikšmių ir funkcijų.
Kad ir kaip norėtųsi, sukurti vakarietiškus, kokybiškus miestus tiesiog sparčiai trinant sovietmečio ženklus nepavyks. Ponas Rudokas primena, kad architektūra ir urbanistika yra platesnio kultūrinio tapatumo dalis, o mūsų užduotis – globaliame pasaulyje tą tapatumą rasti. Kultūros paveldo objektai, įskaitant sovietinį paveldą, yra raktas norint save suvokti, tik save apibrėžę galėsime kurti gerą viešąją erdvę. Ponas Petrulis teigia, kad tinkamiausias būdas tvarkytis su sovietmečio paveldu būtų sukurti kuo daugiau jo įveiklinimo scenarijų. Kad pasirinkimas nebūtų tik griauti arba saugoti. Kiekviena erdvė turi savo pasakojimą, o naikindami tam tikrą sluoksnį, mes tą erdvę nuskurdiname. Pavyzdžiui, sovietmečiu Šv. Jurgio bažnyčia Kaune buvo parašiutų džiovinimo vieta – tai yra įdomi istorija, kodėl gi jos nepapasakojus? Labai svarbu, kad miesto istorijos būtų tirštos.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Popiežius Baltijos šalyse žada pagerbti laisvės aukas ir siekti įkvėpti vilties

Popiežius Pranciškus sako, kad per vizitą Baltijos šalyse jis pagerbs laisvės aukas, ir sieks įkvėpti...

Laisvalaikis
2018.09.20
Vienas garsiausių Katalikų bažnyčios paveikslų saugomas Vilniuje

Į oficialius popiežiaus Pranciškaus, šį šeštadienį atvykstančio į Lietuvą, maršrutus Dievo gailestingumo...

Laisvalaikis
2018.09.20
Seniausiam pasaulyje piešiniui – 73.000 metų 1

Archeologai skelbia Pietų Afrikoje suradę seniausią pasaulyje meno kūrinį. Manoma, kad tai, kas panašu į mūsų...

Laisvalaikis
2018.09.19
Atradimai „Prospekto“ galerijoje

Kada paskutinį kartą buvote užsukę į gyvūnų iškamšų dirbtuvę, sandariame maišelyje nešini kokiu medžioklės...

Laisvalaikis
2018.09.19
Sigitas Tamkevičius: popiežiaus maršrute – ir buvęs KGB kalėjimas

1983 metais ilgus mėnesius tardomas KGB kalėjime Vilniaus centre tuometinis Kybartų klebonas Sigitas...

Laisvalaikis
2018.09.19
Laukiant popiežiaus, Vilniaus senamiestyje ir prieigose uždrausta statyti automobilius 8

Laukiant savaitgalį į Lietuvą atvykstančio popiežiaus Pranciškaus, visame Vilniaus senamiestyje ir dalyje jo...

Transportas
2018.09.19
Tyrimas rodo: kasdienė aspirino dozė naudos neduoda 2

Sveikata nesiskundžiantys vyresnio amžiaus žmonės neturėtų jos „gerinti“, kasdien išgerdami dozę aspirino,...

Laisvalaikis
2018.09.18
Pirmuoju „SpaceX“ kosmoso turistu taps milijardierius iš Japonijos

Milijardierius iš Japonijos Yusaku Maezawa (g. 1975 m.), taps pirmuoju bendrovės „Space Exploration...

Laisvalaikis
2018.09.18
Geriausi anglų kalbos kursai pradedantiesiems per vieną mėnesį Rėmėjo turinys

Dorota Dovda parašė knygas „Kova su Kalba “, „Mąstymo Metodika“ , „Mokymosi Strategijos“ Tai pirmos trys jos...

Vadyba
2018.09.18
Italijoje aptiktas aukso monetų lobis

Šiaurės Italijos Komo mieste, buvusio „Cressoni“ teatro rūsyje, archeologai patiko daugiau kaip 300 aukso...

Laisvalaikis
2018.09.17
2017-ieji žmonijai buvo rekordiškai sunkūs 1

2017 metai žmonijai buvo patys blogiausi per pastarąjį dešimtmetį. Taip teigia agentūra „Gallup“, atlikusi...

Laisvalaikis
2018.09.17
Mirė aktorė Nijolė Gelžinytė

Eidama 81-uosius Vilniuje mirė teatro ir kino aktorė Nijolė Gelžinytė (1938–2018).

Laisvalaikis
2018.09.17
Taifūno Filipinuose aukų skaičius pasiekė 28

Per Filiponus šeštadienį nusiaubusį taifūną „Mangkhut“ žuvo ne mažiau, kaip 28 žmonės, sekmadienį pranešė...

Laisvalaikis
2018.09.16
Skrudžo Makdako paieškos 2

Genialus šantažuotojas, žaidžiantis katę ir pelę su Vokietijos policija. Tikriausiai jis viską žino apie...

Laisvalaikis
2018.09.16
Saudo Arabijos sosto įpėdinis žengia Petro I pėdomis Premium 3

2018 m. birželio 21-ąją sukako lygiai metai, kai Mohammadas bin Salmanas, dar žinomas MBS trumpiniu, buvo...

Verslo klasė
2018.09.15
Turkijoje brangsta bilietai į Pamukalę ir kitus turistinius objektus

Nuo spalio 1 d. Turkijos grožybes norintiems apžiūrėti turistams teks plačiau atverti pinigines: bilietai į...

Iliustruotoji istorija: Drugelis gali sukelti tornadą

Prieš 50 metų niekam nežinomas meteorologas Edwardas Lorenzas (1917– 2008 m.) paneigė senas gamtos mokslų...

Laisvalaikis
2018.09.15
Vilniuje atidaryta Sigito Gedos vardo alėja 1

Penktadienį Vilniaus Justiniškių mikrorajone (Taikos g.) iškilmingai atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno...

Laisvalaikis
2018.09.14
Nereali realybė: mecenatas už milijoną 4

Pagaliau priimtas ir nuo rugsėjo 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos mecenavimo įstatymas palengvėjimo...

Laisvalaikis
2018.09.14
Rasos Vogelius verslo pamokos: apie bakterijas, danus ir lietuvių kuklumą 2

Rasa Vogelius, probiotikus agroverslui gaminančios danų kapitalo UAB „Bioapplications“ vadovė ir steigėja,...

Laisvalaikis
2018.09.14

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau