Viešosios erdvės: tarp įvaizdžio kūrimo ir neišspręstų problemų

Publikuota: 2018-09-02
Užupis – puikus pavyzdys, kaip savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja gali tapti vizitine miesto kortele. Irmanto Gelūno („Scanpix“) nuotr.
Užupis – puikus pavyzdys, kaip savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja gali tapti vizitine miesto kortele. Irmanto Gelūno („Scanpix“) nuotr.
 

Lukiškių aikštė, Reformatų skveras Vilniuje, Vienybės aikštė Kaune, Atgimimo aikštė Klaipėdoje, Saulės laikrodžio aikštė Šiauliuose, Laisvės aikštė Panevėžyje – tai tik didieji šalies miestai. Pastaraisiais metais miestų viešųjų erdvių atnaujinimo procesas itin suaktyvėjo, tačiau aiškumo jam dar trūksta.

Įstatymais viešųjų erdvių naujinimas reglamentuojamas kur kas mažiau negu pastatų projektų rengimas ir statyba – pradedant tuo, kad viešas konkursas atnaujinimo projektams rengti nėra privalomas, ir baigiant tuo, kad visuomenė į projekto rengimą neprivalo būti įtraukta. Vadinasi, kiekviena savivaldybė projektą rengia taip, kaip supranta, o miestiečiams telieka džiaugtis pačiu atnaujinimo faktu. Visos minėtos ir apskritai tikriausiai beveik visos Lietuvos miestų centrinės viešosios erdvės buvo sukurtos ar bent gerokai perkurtos sovietmečiu. Dabartiniuose jų atnaujinimo projektuose didžiosios dalies arba visų sovietmečio ženklų atsisakoma, dalį projektų savivaldybės įgyvendina kartu su privataus verslo iniciatyva. Stebint šį procesą, kyla klausimų: kaip naujoji architektūra suprantama miesto įvaizdžio kontekste, kaip rasti verslo ir viešojo sektoriaus interesų balansą ir koks turėtų būti naujųjų erdvių santykis su vietos specifiškumu.

Unikalumas – ­kasdienėse erdvėse

Menotyrininkas Kastytis Rudokas, tyręs, kaip architektūros paveldas susijęs su miestų rinkodara, teigia, kad miestų įvaizdis – tai šūkiai, abstrakcijos, savivaldybių ryžtas siekti tikslų, o viešoji erdvė – aikštė ar skveras – yra to pasiryžimo rezultatas. Tačiau bėda ta, kad aiškiai nesuvokdami tos abstrakcijos, staigiai šokame ją materializuoti, o turėtume leisti kasdienybei skleistis nevaržomai. Patys įdomiausi architektūriniai ansambliai, aikštės yra ilgo proceso, skirtingų laikotarpių rezultatas. Procesas vyksta keičiantis visuomenės poreikiams, taip atskleidžiamos visos reikalingiausios erdvės funkcijos (kas erdvę naudoja ir kam), išgryninamas jos išskirtinumas, o patogūs erdviniai sprendimai – takų sistema, aktyvaus, pasyvaus poilsio, reprezentacijai skirtos zonos ir kt. – nusistovi savaime. Norint susimuliuoti šį ilgą procesą, galima projektą rengti pradėti nuo vietos kūrimo (angl. place making) dirbtuvių, į kurias kviečiami suinteresuoti žmonės, architektai, bendruomenės nariai, tyrėjai, menininkai – kas tinka erdvei, jie bendrai sugalvoja geriau už vieną architektų komandą.
Pasak Ingos Romanovskienės, Vilniaus savivaldybės viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės, formuojant Vilniaus įvaizdį užsienio rinkoms svarbų vaidmenį atlieka erdvių spontaniškumas ir savitumas. Geras pavyzdys yra Užupis. Unikali, savita, natūraliai vietos bendruomenėje gimusi idėja tapo viena iš turistinio Vilniaus vizitinių kortelių. Užupį unikalų daro ne tik bohemiška jo atmosfera, istorija, tačiau ir ypatingas atvirumas, gebėjimas į savo žaidimą įtraukti pirmą kartą čia besilankančius svečius. Bet kas gali spontaniškai pagroti pianinu ant upės kranto, pasisupti sūpynėmis arba rasti savo kalba užrašytą Užupio konstituciją. Architektūros istorikas Vaidas Petrulis, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorius, pritaria, kad miesto unikalumas atsiskleidžia nebe per paminklus, muziejus, bažnyčias – jo ieškoma kasdienybės erdvėse, suaustose iš istoriškai unikalaus ir šiandienos kūrybiškoms interpretacijoms atviro miesto audinio. Paveldas tradiciškai suvokiamas kaip muziejus, kolekcija po atviru dangumi, tačiau šiandien jis turėtų būti suvokiamas kaip integruoto planavimo dalis, kai istorinės erdvės tampa reikšminga šiandieninio miesto raidos strategijos dalimi. Tai kompleksinis procesas, reikalaujantis kūrybiškumo, bendruomenės įsitraukimo, tinkamo savivaldybės požiūrio.

Trūksta patirties

Pasak Dariaus Žakaičio, „Vilnius Tech Park“ vadovo bei meno ir edukacijos centro „Rupert“ valdybos nario, nereikia daug investicijų, kad neveikianti viešoji erdvė prisikeltų gyvenimui, – gali pakakti jautriai sutvarkytos esamos infrastruktūros, pavyzdžiui, pasistengti, kad erdvę būtų patogiau naudoti (sėdėti, vaikščioti), tinkamai apšviesti ir tiksliai parinkti šiuolaikinio meno kūrinius, kurie jai teiktų naujų reikšmių. Pavyzdžiai, kaip šiuolaikinio meno kūriniai gali pakeisti architektūrinių erdvių naudojimą, gali būti p. Žakaičio inicijuoti ir koordinuoti projektai – atviras konkursas verslo centrui „Quadrum“ skirtiems meno kūriniams ir skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio ilgalaikė kūrinių ekspozicija „Vilnius Tech Parko“ kiemuose. Tarptautinės komisijos sprendimu, „Quadrum“ konkurse buvo išrinkti darbai: Lauros Kaminskaitės neoninė instaliacija „Pokalbis“ ir menininkų dueto Igno Krunglevičiaus bei Gary Bateso garso bokštas „Apšviečiančios srovės“. Taip pat verslo centro plėtotojai įsigijo Žilvino Kempino ant sienos montuojamą skulptūrą „Illuminator“. Abiem atvejais architektūrinės erdvės įgavo kokybės – naujo ženkliškumo ir atpažįstamumo.
Ponas Žakaitis mano, kad Lietuvoje įprastas kontroversiškas reakcijas į šiuolaikinio meno kūrinius ar net siūlymus juos komponuoti viešosiose erdvėse galima paaiškinti patirties trūkumu. Tokių projektų per Nepriklausomybės metus įgyvendinta tik keletas, todėl dažniausiai architektai ir menininkai neturi patirties tinkamai suderinti erdvę ir meno kūrinį. Kaip sėkmingą pavyzdį p. Žakaitis mini architekto Audriaus Ambraso šviesos paminklą, šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dieną iškilusį skvere tarp Genocido aukų muziejaus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Sprendimas tiko ir daugumai tų, kurie susipriešino dėl Lukiškių paminklo.

Griauti arba saugoti

Geri daiktai atsiranda natūraliai. Pasak p. Romanovskienės, šiuolaikinio meno kūriniai svarbūs ir komunikacijos apie miestą požiūriu, nes jie miesto erdvei gali suteikti savitą istoriją, kuri praverčia kuriant įdomų pasakojimą apie miestą išorinėms auditorijoms. Vis dėlto p. Rudokas pabrėžia, kad per didelis išskirtinumo siekis lemia uniformiškumą. Mėgindami kuo greičiau prisivyti Vakarus, iš tiesų pateikiame save kaip posovietinę erdvę, kuri padarys viską, kad tik pagal paviršutinišką supratimą atrodytų bent šiek tiek vakarietiškiau. Ponas Petrulis į situaciją žiūri optimistiškiau: tiesmukas savęs lyginimas su Vakarų valstybėmis, noras pasivyti buvo labiau būdingas praėjusiam dešimtmečiui. Dabar kur kas aktualiau klausti, kaip paveldas prisideda prie kokybiško miesto kūrimo, kaip gebama suderinti įvairialypius socialinius interesus, susijusius su paveldo objektais. Juk tai ne tik valstybės ar miesto tapatybės dalis, tai ir vieta, kuria turi kas nors rūpintis, kuri yra kai kam kasdienio gyvenimo dalis.
Paklausti, ar tvarkant viešąsias erdves reikėtų ieškoti būdų pritraukti privatų kapitalą, visi pašnekovai atsakė teigiamai. Ponas Rudokas atkreipia dėmesį, kad iki XIX a. miestai vystėsi dėl naudos, o viešasis interesas tik nurodydavo bendras taisykles, kaip tai turėtų vykti. Mūsų laikais viešasis interesas turi įgauti kiek daugiau galios, nes turime įrankių miestą keisti labai greitai ir verslo interesas miesto panoramą per trejus metus gali neatpažįstamai pakeisti. Ponas Petrulis pastebi, kad pasikeitus supratimui, kas yra paveldas, jis pinamas į gyvą miesto audinį, kuriame pagrindiniu smuiku griežia verslininkai. Valstybė turi nustatyti taisykles, kas yra vertinga ir saugotina, tačiau negali viso paveldo atiduoti visuomeninėms reikmėms. Reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad privatus kapitalas matytų tiek prasmę, tiek atsakomybę veikti paveldo erdvėse.
Vis dėlto verslo ir viešojo intereso skirtis Lietuvoje yra labai stipri, dėl to dažnai sunku įsivaizduoti galimą pozityvų verslo ir visuomenės bendradarbiavimo viešosios erdvės atnaujinimo projekte rezultatą. Ponas Petrulis primena apie Kauno Vienybės aikštės atnaujinimo projektą. Būdas derinti privataus vystytojo „Urban Inventors“ kapitalą ir viešąjį interesą yra sveikintinas, nes toks paveldosaugos ateities scenarijus – vienas realiausių. Tačiau procesas, kaip tai daroma, – visa kas kita. Vienybės aikštė – ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai svarbi simbolinė architektūrinė erdvė, tačiau ją atnaujinti architektams patikėta be konkurso (darbo ėmėsi architektai Rimantas Giedraitis, Peteris Seippas ir Vokietijos architektų biuras „3deluxe“). Žinoma, konkursai ne visada duoda rezultatą, tačiau bet kokiu atveju tai turėtų būti pradžios taškas. Dabar aišku, kad viešoji erdvė taps klasikine komercine erdve – tai bus biurų pastatas su parkavimo aikštele ir biurų pastatams būdingomis rekreacinėmis erdvėmis. Kitaip sakant, planuojama klasikinė komercinė komercinio kvartalo aplinka, nors centrinė viešoji erdvė privalėtų turėti kur kas daugiau reikšmių ir funkcijų.
Kad ir kaip norėtųsi, sukurti vakarietiškus, kokybiškus miestus tiesiog sparčiai trinant sovietmečio ženklus nepavyks. Ponas Rudokas primena, kad architektūra ir urbanistika yra platesnio kultūrinio tapatumo dalis, o mūsų užduotis – globaliame pasaulyje tą tapatumą rasti. Kultūros paveldo objektai, įskaitant sovietinį paveldą, yra raktas norint save suvokti, tik save apibrėžę galėsime kurti gerą viešąją erdvę. Ponas Petrulis teigia, kad tinkamiausias būdas tvarkytis su sovietmečio paveldu būtų sukurti kuo daugiau jo įveiklinimo scenarijų. Kad pasirinkimas nebūtų tik griauti arba saugoti. Kiekviena erdvė turi savo pasakojimą, o naikindami tam tikrą sluoksnį, mes tą erdvę nuskurdiname. Pavyzdžiui, sovietmečiu Šv. Jurgio bažnyčia Kaune buvo parašiutų džiovinimo vieta – tai yra įdomi istorija, kodėl gi jos nepapasakojus? Labai svarbu, kad miesto istorijos būtų tirštos.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Marijos Antuanetės papuošalus pirkėjai įvertino brangiau nei specialistai

Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei priklausęs deimantų ir perlų pakabukas aukcione parduotas už 36,2...

Laisvalaikis
2018.11.20
Mirė režisierius E. Nekrošius 7

Antradienio naktį ligoninėje mirė režisierius Eimuntas Nekrošius. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66...

Laisvalaikis
2018.11.20
 Lietuva siekia turėti dar vieną palaimintąjį 7

Lietuva Vatikanui perdavė vyskupo Vincento  Borisevičiaus bylą dėl paskelbimo palaimintuoju. Kunigo...

Laisvalaikis
2018.11.19
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
Italijos miestelis siūlo išsinuomoti pilį šventei už 100 Eur

Tuštėjančių Italijos miestelių merai ieško būdų, kaip pagyvinti  vietos ekonomiką. Roccascalegna siūlo...

Vadyba
2018.11.17
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 7

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau