M. Romeris - lenkas, kuriam svarbiausia buvo Lietuva

Sulenkėjusioje Baltijos šalių vokiečių bajorų šeimoje 1880 m. gegužę gimęs p. Romeris save laikė Lietuvos lenku, bet jo nuopelnai skatinant tautinį lietuvių atgimimą – sunkiai išmatuojami. Tvirtomis demokratinėmis pažiūromis pasižymėjęs p. Romeris savo tautiečius matė kaip neatsiejamą Lietuvos visuomenės dalį.

„Visą gyvenimą kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai. Turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais“, – 1923 m. Juzefui Pilsudskiui rašė p. Romeris. Jis piktinosi, kad Vilniaus kraštą šis pavertė paprasta Lenkijos provincija.

Neslėpė silpnybių

Aukštąjį išsilavinimą p. Romeris įgijo tuo metu prestižinėje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, kurioje bajorų atžalos buvo rengiamos dirbti carinės Rusijos valstybinėse struktūrose. Vis dėlto baigęs mokslus Peterburge p. Romeris nusprendė, kad caro valdžiai netarnaus iš principo, ir patraukė į Vakarus: Varšuvoje mokėsi filosofijos istorijos, paskui studijavo Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.

Grįžęs į Vilnių, p. Romeris visa galva paniro į visuomeninę veiklą. Būdamas vos 26-erių jaunuolis lenkų kalba išleido veikalą „Lietuva. Tautinio atgimimo studija“. Šis veikalas tapo pirmuoju tokio tipo tekstu, nagrinėjančiu Lietuvos tautinio atgimimo klausimus.

Itin sparčiai p. Romerio karjera įsibėgėjo tarpukariu. Nors jis nepriklausė politinėms partijoms ar kitoms įtakingoms grupėms, iš pradžių buvo paskirtas apygardos teismo, o paskui – ir Vyriausiojo tribunolo teisėju, atstovavo Lietuvai Hagos tribunole, kai buvo nagrinėjama byla dėl Klaipėdos krašto statuto interpretavimo. Šią bylą Lietuva laimėjo, o istorikas prof. Mindaugas Maksimaitis sako, kad didžiausi nuopelnai dėl Klaipėdos krašte apginto Lietuvos suvereniteto tenka p. Romeriui.

Vis dėlto didžiausią įtaką p. Romeris darė dirbdamas pedagoginį ir mokslinį darbą. 1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą (dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas), jis iškart jame ėmė dėstyti teisę, tris kartus buvo renkamas rektoriumi.

Pasak prof. Maksimaičio, p. Romeris studentų buvo mėgstamas ir vertinamas: „Jis buvo pripažįstamas vienu iš geriausių Teisės fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas.“

Kita vertus, p. Romeris studentams galėjo patikti ir dėl to, kad nebuvo sausas akademikas, turėjo žmogiškų silpnybių ir jų neslėpė. „Tarsi per sapną prisimenu, kad man išeinant draugiją palaikė spaustuvininkas Vejmeris, tačiau kas buvo toliau, kaip ėjau gatvėmis, kodėl atsidūriau ne namuose, o viešbutėlyje „Metropolis“, kur šįryt pusiau sąmoningas nubudau po sunkaus miego, – visiškai neprisimenu“, – 1919 m. apie vakarykštes išgertuves dienoraštyje atviravo p. Romeris.

Be to, pabrėžia prof. Maksimaitis, eidamas rektoriaus pareigas p. Romeris nuolat ieškojo būdų nepasiturintiems studentams remti, visiems buvo lygiai dėmesingas ir teisingas. Tai taip pat didino jo populiarumą.

Didžiausia vertybė – teisė

Pradėjęs akademinę veiklą p. Romeris pagrindine domėjimosi sritimi pasirinko konstitucinę teisę, parašė tokius veikalus kaip „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, didžiulį ciklą „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos – teisiniuose leidiniuose.

Konstituciją p. Romeris suvokė kaip teisinį ir moralinį valstybės gyvavimo pagrindą, kartu suprato, kad gyvenimas yra nepastovus, o pagrindinis šalies įstatymas negali būti amžinas ir nekeičiamas.

„Nemanome, kad mūsų konstitucija gyvens tiek amžių, kiek gyvens ir Lietuva, ir kad mes sugebėsime sugauti ir mūsų konstitucijos įstatymu užburti visą Lietuvos ateities paslaptį, sudarydami visiems amžiams tinkamą Konstituciją. Bet vis dėlto konstitucijos įstatymas turėtų būti pastovus ir todėl taip sustatytas, kad tiktų ne vienai valandai ir net ne vienai piliečių kartai“, – Seimui svarstant 1922 m. Konstitucijos projektą, rašė p. Romeris.

Gediminas Mesonis, teisės profesorius ir Konstitucinio Teismo teisėjas, sako, kad demokratinės valstybės sėkmę p. Romeris pirmiausia siejo su teisinės valstybės principais.

„Štai todėl M. Romerio moksliniuose darbuose sprendžiami ne tik valstybės raidos perspektyvų – demokratijos, politinės nepriklausomybės filosofiniai – klausimai, bet taip pat išsamiai nagrinėjami teisiniai institutai ir institucijos, be kurių veiklos pažangos būtų negalima ir pati demokratija bei valstybingumas“, – sako prof. Mesonis.

Priekaištai Pilsudskiui

Valstybę kaip teisiniu pagrindu sureguliuotą visuomenę suvokęs p. Romeris atmetė bet kokias nacionalistines pažiūras. Save jis laikė lenku, bet Lietuvos piliečiu ir visomis išgalėmis dirbo Lietuvos valstybingumui. Dėl to nebuvo labai populiarus tarp lenkiškos mažumos.

Sūnaus atsidavimo Lietuvos valstybingumo idėjoms nesuprato net p. Romerio tėvas – lietuvius jis laikė „atvirais mūsų nedraugais“. Tėvas net grasino atimti palikimo teisę, jei atžala nepakeis nusistatymų, tačiau jaunojo Romerio tai nė kiek negąsdino. „Atsakymo iš manęs Papa nesulauks“, – rašė jis dienoraštyje.

Jaunystėje p. Romerį itin žavėjo Juzefas Pilsudskis – jis laikė kovos už Lenkijos valstybingumą pavyzdžiu. Tačiau kai Lenkija užėmė Vilniaus kraštą, p. Romeris generolu nusivylė. Garsiajame laiške Pilsudskiui jis rašė, kad „reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei tavo“.

„Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas“, – Pilsudskiui aiškino p. Romeris.

Pasakojama, kad 1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą p. Romeris verkė iš džiaugsmo ir tą pačią akimirką susikrovęs daiktus paliko Kauną ir išlėkė į istorinę sostinę dėstyti Vilniaus universitete.

Tačiau sovietų valdžia greitai sugriovė iliuzijas. Kurį laiką p. Romeris dar tikėjosi, kad sugebės išlaikyti akademinį nepriklausomumą ir dėstomus dalykus atsieti nuo politinių įvykių. Žinoma, laisvas profesoriaus minčių dėstymas negalėjo nekliūti valdžiai, tad universitetą netrukus teko palikti, galiausiai buvo nacionalizuotos tarpukariu sukauptos santaupos, ėmė kamuoti sveikatos bėdos. 1945 m. p. Romeris mirė, jausdamasis atstumtas ir niekam nereikalingas.

Likus metams iki mirties, p. Romeris dar pristatė mokslinį darbą „Lietuvos sovietizacija 1940–1941 metais“, kuriame rašė, kad „visa, kas nuo birželio 15 d. iki liepos 21 d. vyko Lietuvoje, buvo tiktai politinio teatro vaidinimas“.