Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį

Publikuota: 2018-04-20
Atnaujinta 2018-04-20 11:32
Algimantas Laurinavičius – UAB „Hanner“ finansų direktorius ir Antanas Laurinavičius – UAB IKFA finansų direktorius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Algimantas Laurinavičius – UAB „Hanner“ finansų direktorius ir Antanas Laurinavičius – UAB IKFA finansų direktorius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net vertinant pagal šį standartą. Kartu baigė mokyklą, kartu studijavo Lietuvoje ir užsienyje, kartu pradėjo dėstyti studentams, kartu ėmė dirbti nekilnojamojo turto bendrovių finansų direktoriais, kartu susiplanuoja pietų pertraukas, kad nulėktų pavalgyti močiutės patiekalų.

Brolių Laurinavičių kelias išsiskyrė tik du kartus. Pirmąjį, kai abu išvažiavo į skirtingus miestus pagal studentų mainų programą „Erasmus“, antrąjį – pradėjus profesinę karjerą. Algimantas dirba UAB „Hanner“ finansų direktoriumi, Antanas tas pačias pareigas eina NT srities UAB IKFA. Dvyniai juokiasi, kad „Erasmus“ tiesiog nepasiūlė dviejų vietų tame pačiame universitete, o vienai bendrovei du finansų direktoriai taip pat nereikalingi.

Tačiau ir šie išsiskyrimai brolių vienas nuo kito nenutolino: p. Algimantas ir p. Antanas kartu bėgioja, žaidžia tenisą, keliauja, dėsto universitete ir „Verslo žinių“ akademijoje. O tomis dienomis, kai susitikti nepavyksta, bent jau susiskambina.

Vienas kitu neapsimesdavo

Vilniuje gimę ir augę broliai gerai mokėsi, gatvėmis nelakstė ir bėdų tėvams nekėlė. Broliški pasistumdymai dėl vietos po saule jiems taip pat nebuvo būdingi.

„Mes pakankamai greitai supratome, kad muštis dvyniams yra beprasmiška, nes jėgos lygios, negali įveikti lygiaverčio priešininko. Tad anksti suvienijome jėgas ir ėmėme visur veikti kaip komanda. Žinoma, konkurencija, noras nenusileisti ir pasiekti tai, ką pasiekė brolis, visuomet buvo ir yra, bet ji sveika ir protinga“, – pasakoja p. Antanas.

Dažni dvyniai mėgsta pasakoti istorijas, kaip vaikystėje krėtė išdaigas apsimesdami vienas kitu, tačiau p. Laurinavičiai sako niekada taip nesielgę: „Nei mokykloje, nei universitete tiesiog nebuvo poreikio eiti kokio egzamino laikyti už brolį, nes mokslai mums abiem sekėsi gerai ir viską padarydavome patys. Buvome universalūs mokiniai, kuriems vienodai gerai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai.“

Baigę dabartinę J. Basanavičiaus gimnaziją jie įstojo mokytis ekonomikos į Vilniaus universitetą. Tai nebuvo išsvajotas ir sąmoningai pasirinktas sprendimas. Tiesiog pildydami norimų studijuoti specialybių sąrašą ekonomiką įrašė pirmoje vietoje, o dėl gerų pažymių iškart ir pateko.

Mokykloje, kurioje broliai mokėsi, buvo sustiprintai dėstoma prancūzų kalba. Ši disciplina ne tik suformavo meilę Prancūzijai ir visoms prancūziškai kalbančioms šalims, bet ir lėmė daug gyvenimo pasirinkimų. Po pirmo kurso p. Antanas pagal „Erasmus“ programą išvyko studijuoti į Paryžių, Algimantas – į Strasbūrą. Tai gyvenime buvo pirmasis pusmetis, kurį jiedu praleido atskirai.

„Bet, žinoma, ir tuomet matydavomės dažnai, susisiekimas tarp Paryžiaus ir Strasbūro – nesudėtingas, tad dažną savaitgalį keliaudavome vienas pas kitą. Galų gale tą pusmetį paskui kompensavome kartu į Prancūzijos Orleano universitetą išvykę studijuoti magistrantūroje“, – pasakoja broliai.

Patirtis Europos Parlamente

Po studijų Prancūzijoje dvyniai atsidūrė Briuselyje, Europos Parlamente: p. Antanas atliko praktiką konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, p. Algimantas – socialdemokrato Justo Paleckio biure. Broliai juokiasi, kad tai irgi buvo savotiškas jų išsiskyrimas, nes teko dirbti politiniams priešininkams.

Kita vertus, abu vis tiek vaikščiojo tais pačiais Europos Parlamento koridoriais, kuriuose kartais būdavo ir supainiojami: „Buvo situacijų, kai vienas ar kitas europarlamentaras nustebdavo, ką čia veikia jo praktikantas, kuris tądien su užduotimis buvo išsiųstas į Strasbūrą ar dar kur kitur.“

Darbą Europos Parlamente jie vadina labai gera ir įdomia patirtimi, kuri suformavo palankumą Europos idėjai, bet kartu atgrasė nuo minčių karjerą tęsti valstybės tarnyboje.

„Pasvarstymų, kad gal reikėtų dirbti valstybei ar Europos struktūrose, buvo. Ypač Antanas galvojo apie karjerą Europos Komisijoje. Visgi Europos Parlamentas – didelė institucija, kurioje esi tik sraigtelis. O kai esi jaunas, norisi daugiau nuveikti čia ir dabar, iškart matyti savo darbo rezultatus. Tas procesų ir mechanizmų sudėtingumas kiek nuvylė“, – aiškina p. Algimantas.

Po JAV – be atbulinės pavaros

Dar viena reikšminga gyvenimo patirtimi, padėjusia apsispręsti dėl tolimesnio kelio, p. Laurinavičiai laiko išvyką į Ameriką. Ten jie po antro bakalauro studijų kurso Vilniaus universitete išvyko pagal programą „Work and Travel USA“.

„Vilniečiai studentai vis tiek dar kurį laiką gyvena tėvų namuose, tad mums tai buvo pirma savarankiško gyvenimo patirtis taip toli nuo namų. JAV teko išbandyti ne vieną veiklą – dienomis dirbome atrakcionų parke, naktimis krovėme prekes prekybos centre, teko padirbėti ir restorane. Šie darbai buvo vienas veiksnių, formavusių požiūrį į mokslo svarbą ir kvalifikaciją. Darbas parduotuvėje gal ir įdomus, bet įdomus kelis mėnesius, ne keliolika metų. Tokia patirtis pastūmėjo į akademinę ir profesinę veiklas, kuriose visą laiką gali atrasti ką nors naujo“, – pasakoja p. Algimantas.

Tiesa, išvykos į JAV broliai neskyrė vien juodam darbui, o visus ten uždirbtus pinigus panaudojo pažinčiai su šalimi. Su dar trimis tokiais pat atvykėliais susimetė pinigų ir už 300 JAV dolerių nusipirko 8-ojo dešimtmečio sportinį „Pontiac“ markės automobilį. Juo išmaišė ne tik Floridą, kurioje buvo apsistoję, bet ir visas pietines JAV valstijas. „Pontiac“ turėjo 3 litrų variklį ir „traukdavo iš vietos kaip pasiutęs“, tačiau trūkumų jam taip pat pakako.

„Nežinau, kaip dabar, bet tuomet Floridoje jokių techninių apžiūrų nebuvo. Kitaip tuo automobiliu mums tikrai niekas nebūtų leidęs važinėti. Neveikė atbulinė pavara, trūko kelių langų, raktas neišsitraukdavo iš spynelės, tad ją slėpdavome tiesiog užmaudami kokį maišelį, kad nekristų į akis. Tas automobilis keliaujant mums buvo ne tik susisiekimo priemonė, bet ir nakvynės vieta, nes pinigų viešbučiams neturėjome“, – juokiasi broliai.

Vėliau jie išmaišė daugybę valstybių skirtinguose žemynuose, tačiau tą vasarą JAV jie vadina viena įspūdingiausių gyvenimo kelionių. Tiek dėl įgytos patirties, tiek dėl pamatytų vietų, tiek dėl žmonių, su kuriais ten susipažino.

Ant lokomotyvo stogo

Kelionės ir dabar sudaro didelę p. Laurinavičių gyvenimo dalį. Tiesa, viską kruopščiai planuojantys broliai juokiasi, kad ne mažesnį malonumą kelia ne tik pačios kelionės, bet keletą mėnesių iki jų trunkantis pasiruošimas.

„Kiek trunka kelionė – savaitę, dvi, kartais dar trumpiau? O planavimas leidžia kelionę ištęsti iki kelių mėnesių, nes ruošdamasis tu tam tikra prasme jau gyveni kelionėje, keliauji mintyse“, – dėsto p. Antanas.

Broliai pabrėžia, kad visas keliones iki smulkmenų dėliojasi patys, nesinaudoja nei organizatorių, nei gidų paslaugomis, net tuomet, kai renkasi pakankamai egzotiškas kryptis. Pasak jų, kiekviena kelionė yra įspūdinga, nesvarbu, ar ji veda į kitą žemyną, ar tik į kitą Lietuvos miestą: „Gerai padirbėjus ir pasiruošus, kiekvieną kelionę galima padaryti labai įdomią. Keliones planuoti apskritai yra mūsų rimtas hobis.“

Patogumų kelionėse broliai neieško: tikslą pasiekia pigiomis oro linijomis, o lankomoje šalyje dažnai keliauja pėsčiomis, tik su kuprinėmis ant pečių. Nepale tokiu būdu jie žygiavo Himalajuose, Argentinoje išmaišė Patagonijos regioną, Peru lipo į Maču Pikču miestą, daugiau kaip 100 kilometrų nužingsniavo ir garsiuoju Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą: „Viso kelio nėjome, tik tiek, kiek reikia, kad gautume diplomą, t. y. vieną geografinį laipsnį.“

Paklausti, ar nesinori pailsėti ir pasyviai, abu p. Laurinavičiai purto galvas, bet paskui Algimantas ima juoktis: „Antanai, bet juk tavo žmona taip pat skaitys, tad nemeluok – judu kartais važiuojate ir į poilsines keliones.“ „Bet ir tokiose kelionėse lankome įvairius objektus“, – atsikerta brolis.

Pašnekovai pasakoja, kad keliaujant jiems ypač kyla azartas, kai išgirsta, kad ko nors padaryti negalima ar kad to niekas iki jų nėra daręs. Pavyzdžiui, ruošdamiesi kelionei į Madagaskarą jie sugalvojo, kad būtų šaunu po šalį pasidairyti pro traukinio langą.

„Pasikalbėjome su vietos gidu, jis sako, kad geležinkeliai apleisti, pavojingi, jais naudojasi tik vietiniai, tad nieko iš to nebus. Klausiame, gal galima traukinį išsinuomoti. Tai kad ne, niekas nėra bandęs to daryti. Susisiekėme su vietos geležinkelių kompanija ir mums visai dienai išnuomojo dreziną (savaeigis geležinkelio vežimėlis – VŽ), su kuria vieni pervažiavome gerą dalį šalies. Iki vietos, kurioje ta drezina buvo, mus vežė lokomotyvu. Sėdėjome ant jo stogo, dairėmės po apylinkes. Tokios akimirkos įsimena visam gyvenimui“, – pasakoja jiedu.

Kelionių aistra broliai užsikrėtė dar mokyklos suole per geografijos pamokas, nors tuo metu tolimiausia jų išvyka tebuvo pas senelius į Saldutiškį. Tačiau vien tokie egzotiški vietovardžiai kaip Katmandu, Maču Pikču ar Patagonija virpino širdį ir kėlė norą kada nors tas vietas pamatyti savo akimis.

Planavimas ramina

Paklausti, ar gyvenime taip pat viską kruopščiai planuoja, kaip ruošdamiesi kelionėms, broliai sako, kad neprisimena, kada paskutinį kartą pasielgė spontaniškai: „Net į kiną bilietus iš anksto perkame internetu. Nebūna, kad tiesiog nueitume ir vietoje išsirinktume iš to, ką rodo.“

„Yra tam tikras tipas žmonių, kuriuos planavimas ramina. Mudu priklausome tam tipui“, – sako p. Antanas. Brolis prideda, kad valdant laiką galima nuveikti daugiau darbų.

Paskirstyti laiką p. Laurinavičiams pastaruoju metu nėra lengva, nes, be pagrindinių darbų, jie daug dėmesio skiria akademinei karjerai. Vilniaus universitete prieš 5 m. jie apsigynė disertacijas ir dabar dėsto Ekonomikos fakulteto bakalaurams ir ISM vadovų magistrantūros studentams.

„Mums visuomet gerai sekėsi ir patiko mokytis. Taip pat patiko mokyti kitus. Nuo mokyklos laikų jautėme malonumą, kai ką nors paaiškindavome kitiems ir jie suprasdavo. Iš to kilo noras savo žiniomis ir patirtimi pasidalyti su studentais. Pradėję dėstyti jau turėjome nemenką profesinę patirtį. Tai gerai, bet akademinės žinios leidžia tą patirtį sudėlioti į tinkamas lentynėles“, – aiškina broliai.

Ypatingu akademiniu iššūkiu jie vadina dėstymą ISM vadovų magistrantūros studentams ir „Verslo žinių“ akademijos paskaitų klausytojams: „Čia susiduriame su labai išsilavinusia, smalsia auditorija. Turime būti visuomet įsitempę ir pasiruošę atsakyti į netikėtus klausimus. Kartais šie žmonės žinių ir patirties turi daugiau nei mes, gal ne finansų srityje, bet vis tiek.“

Statybos domino nuo mažens

O papasakoti p. Laurinavičiai turi ką. 2007-aisiais pradėję dirbti nekilnojamojo turto bendrovių finansų direktoriais, netrukus susidūrė su ekonomine krize, ypač smogusia NT sektoriui. Šį laikotarpį jie vadina neabejotinai sunkiausiu karjeroje.

„Tai buvo visomis prasmėmis dinamiškiausi metai, kai reikėjo darbuotis ne tik prie įprastų užduočių, bet ir užsiimti gelbėjimo, reorganizavimo darbais. Darbo valandos tuomet truko visą parą. Kartais jos tiek trunka ir dabar, bet viena, kai laiką skiri kurti ką nors naujo, kita – kai turi srėbti seną košę“, – sako p. Algimantas.

Paklausti, kaip atsidūrė NT sektoriaus bendrovėse, p. Laurinavičiai sako, kad polinkis į statybas greičiausiai perimtas iš šeimos: seneliai sovietmečiu dirbo tuometiniame Vilniaus namų statybos kombinate, mama taip pat darbavosi statybos sektoriuje, tėtis – kelininkas ir VGTU dėstytojas.

„Yra žmonių, kuriems nepatinka statybų kvapas, ore sklandančios dulkės. O mums tai artima. Patinka stebėti visą procesą, matyti kasdien besikeičiantį statomą objektą“, – aiškina p. Antanas.

Dvynių polinkį į statybas atskleidžia ir jų studijų metų pomėgis. Tuometiniai pirmakursiai karpydavo kartonines dėžes ir iš tų iškarpų klijuodavo realių pastatų modelius, kurdami unikalų miestą. Jame atsidūrė ir Vilniaus viešbutis „Novotel“ , Čikagos dangoraižiai, visa Gdansko gatvė, žinomi kitų pasaulio miestų pastatai.

Brolis – tarsi „Google“

Didžiąją dalį laisvalaikio broliai Laurinavičiai taip pat praleidžia kartu. Sako, kad pomėgiai vis tiek sutampa, tad taip ir išeina.

„Pirmiausia abiem labai patinka tenisas, šiuo sportu nuo ankstyvos vaikystės užsiimame jau 30 metų. Sportuojame mėgėjišku lygiu, tiek metų tuo užsiimant būtų galima žaisti ir geriau“, – juokiasi p. Antanas.

Vis dėlto dvejetų varžybas p. Laurinavičiai pirmą kartą išbandė tik šiemet. Nors tiek priešininkai, tiek teniso klubo, kuriam broliai priklauso, nariai manė, kad dvynių komanda bus neįveikiama, nieko panašaus nenutiko.

„Visi manė, kad bendrausime telepatiškai ir visus sutriuškinsime, – juokiasi p. Antanas. – O iš tiesų viskas išėjo kiek kitaip – kamuoliukas skrieja į dešinę, mes abu ir lekiame, paliekame neapsaugotą kairę.“

Algimantas iškart prisimena, kad tas pats nutiko vaikystėje, kai abu bandė sėsti ant dviračio tandemo. Tada nepavyko nuvažiuoti nė dešimties metrų, kol griuvo su visu dviračiu.

Naujausias brolių pomėgis – bėgimas, juo užsikrėtė prieš keletą metų. Dabar pavasarį ir rudenį Vilniuje rengiamuose masiniuose bėgimo renginiuose jie vis įveikia po 10 kilometrų, bet jau ruošiasi šturmuoti ir 20 km distanciją. „Po vieną nebėgiojame, nes sunku prisiversti. O bėgant kartu įsijungia ta geroji konkurencija, noras palenktyniauti, taip lengviau save motyvuoti“, – aiškina pašnekovai.

Trečiadieniais p. Laurinavičiai „kaip į darbą“ eina į protmūšius. Sako, kad tai ne tik puiki pramoga, bet ir geras būdas įsitikinti, kiek dar daug dalykų jie nežino.

„Be to, protmūšiuose labai gerai atsiskleidžia komandinio darbo pranašumai. Gali būti, kad atsakymo nežino visi šeši komandos nariai, bet kai tas nežinantis šešetas pradeda diskutuoti, dažnai diskusijose randamas teisingas atsakymas“, – šypsosi p. Laurinavičiai.

O kai prireikia teisingo atsakymo gyvenime ar darbe, broliai dažniausiai skambina vienas kitam. „Būna, kad skambinu Antanui, pavyzdžiui, paklausti, gal jis prisimena, kaip taikomas atvirkštinis PVM ar kaip skaičiuojamas skolinto kapitalo atsiperkamumas. Šiuo atveju brolis man yra tam tikra „Google“ atmaina, kai informaciją gaunu greičiau“, – sako p. Algimantas.

„Tokie susiskambinimai – mūsų kasdienybės dalis. Iš esmės nebūna dienos, kad nesusiskambintume“, – priduria p. Antanas.

Antanas ir Algimantas Laurinavičiai

Gimė – 1983 m. vasario 28 dieną

Karjera – p. Algimantas – UAB „Hanner“ finansų direktorius, p. Antanas – UAB IKFA finansų direktorius

Idealas – p. Algimantas iškart mini tėvus, p. Antanas dar prideda jam įspūdį darančią legendinio Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio asmenybę.

Kaip nuleidžia garą – žaisdami tenisą: „Lieki tik tu ir kamuoliukas. Susikoncentruoji ir visos problemos lieka už aikštelės ribų.“

Mėgstamiausias gėrimas – kava, dažniausiai kapučino.

Mėgstamiausias valgis – p. Antanas pasakoja, kad gamina daug, o mėgstamiausių patiekalų receptus parsivežė iš Prancūzijos. „O man geriausia vieta pavalgyti yra močiutės virtuvė“, – sako p. Algimantas. Broliai stengiasi kuo dažniau pietų pertraukas susiplanuoti taip, kad abu nulėktų pavalgyti pas Vilniuje gyvenančią senelę: „Būna, atsiverti darbo kalendorių, o ten parašyta: 12 val. – pietūs pas senelę.“

Paskutinė perskaityta knyga – p. Antano – Henry Kissingerio „Diplomatija“, p. Algimanto – Yuval Noah Harari „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“

Geriausia vieta poilsiui – Palanga

Mėgstamiausias prekės ženklas – tokio nėra. Svarbu, kad daiktas būtų kokybiškas, dar geriau – jei ir nebrangus.

FOTOGALERIJA Broliai Antanas ir Algimantas Laurinavičiai (11 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Lietuvių kino akademija paskelbė „Sidabrinės gervės“ nominantus

Lietuvių kino akademija (LiKA) paskelbė pretendentus į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus – 16 filmų,...

Laisvalaikis
15:27
Pomirtinėje prof. Hawkingo knygoje nagrinėjami visatos dydžio klausimai

Šiemet bus išleista neseniai Anapilin iškeliavusio vieno žymiausių visų laikų fizikų Stepheno Hawkingo...

Laisvalaikis
2018.05.21
Naujojo „Pacų“ viešbučio vadovas: niekas kitas negali pasiūlyti tiek daug istorijos ir autentikos Premium 14

Vis daugiau žmonių keliaudami ieško ne tik vietos pernakvoti, bet tikisi ir unikalios patirties,...

Statyba ir NT
2018.05.21
Iliustruotoji istorija: Broliai Grimmai šiurpino vaikus

Pasakos apie nuostabias princeses ir piktas raganas vaikams skaitomos prieš miegą. 1812 m. broliams Grimmams...

Laisvalaikis
2018.05.20
E. Parulskis. Bethono muziejus 2

Repertuariniai ir proginiai akademinės muzikos koncertai Filharmonijoje lyg ir vienodi – klausytojų...

Naujieji Kinijos kaimai: kaimo mieste fenomenas artimas ir mums Premium 2

2017-ieji. Gruodžio 10 d. atvykome į Nantou, mažą tankaus miesto oazę vidury didžiulio Šendženo megapolio.

Verslo klasė
2018.05.20
Lietuvos atlikėjai nebenori būti buhalteriais: pavyzdys – Estija 3

Menininkai šiuo metu yra paversti buhalteriais, kartais dar turinčiais dirbti ir Mokesčių inspekcijos darbą.

Laisvalaikis
2018.05.19
Bažnytinio paveldo muziejuje – Italijos meno šedevrai

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Šventojo Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai“...

Laisvalaikis
2018.05.18
Gediminas Kuprevičius – apie „Ogmios“ centro pradžią ir mecenatystę 1

„Taip nebus. Nes Kultūros ministerija parengė nekokį mecenatystės įstatymą. Kas gali skirti milijoną eurų?...

Laisvalaikis
2018.05.18
Kompetencija, be kurios sėkmingai vystyti verslą bus sunkiai įmanoma Rėmėjo turinys

Pasaulis šiandien keičiasi ypač sparčiai – ketvirtoji pramonės revoliucija iš pašaknų rauna įprastas veikimo...

Verslo aplinka
2018.05.18
Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai...

Laisvalaikis
2018.05.17
Metų muziejininkė – kaunietė Daina Kamarauskienė

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2017-ųjų muziejininko vardą suteikė Dainai Kamarauskienei,...

Laisvalaikis
2018.05.17
 „Godopoco“ trenerė Airina Kazlauskaitė: noras kontroliuoti atsiranda tada, kai bijoma susimauti Rėmėjo turinys 4

„Kai esi nepasiruošęs niekam, esi pasiruošęs viskam“, – teigia „Godopoco“ sklandaus ir efektyvaus bendravimo...

Laisvalaikis
2018.05.17
Pažymint LGBT teises Vilniuje atidaryta simbolinė pėsčiųjų perėja 2

Vilniuje pažymint Lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualų (LGBTI) teises atidaryta simbolinė...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros ministrė: paskelbtas kultūros įstaigų pertvarkos planas – netikra naujiena

Į viešumą patekęs kultūros įstaigų pertvarkos projekto variantas – nesvarstomas, tai netikra naujiena, teigia...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros įstaigų tinklo pertvarka – susitarimai po kilimu ar audra vandens stiklinėje 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija bei Valstybės teatrų asociacija, vienijanti ir...

Laisvalaikis
2018.05.14
1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bus palaidoti Rasose 2

Pirmadienį posėdžiavusi Vyriausybės komisija nusprendė, kad tinkamiausia vieta palaidoti 1863–1864 m.

Laisvalaikis
2018.05.14
Baltijos trienalė prasidėjo Vilniuje

Šiemet išsyk trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vykstanti 13-oji Baltijos trienalė prasidėjo...

Laisvalaikis
2018.05.14
Danielis Libeskindas: dabar vyksta miestų renesansas Premium

Gegužę septyniasdešimt dvejų sulaukęs architektas Danielis Libeskindas – dažnas svečias Vilniuje. Šiuokart...

Verslo klasė
2018.05.13
Apie Mikalojų Vorobjovą – pamirštą Lietuvos kultūros žmogų

Kalbant apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrą, dažnas yra girdėjęs Pauliaus Galaunės, Halinos...

Laisvalaikis
2018.05.13

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau