M. Zakarka. Perteklinė teisėkūra gimsta iš baimės kalbėtis

Žodis „lobizmas“ vis dar dažnai nuskamba kaip nepageidaujamas svečias Lietuvos politinėje kultūroje. Ne vienas politikas viešai yra sakęs, kad nesusitikinėja su lobistais – lyg tai keltų pavojų ar reputacinę riziką. Tačiau tuomet kyla labai paprastas klausimas: su kuo jie tada tariasi? Iš kur gauna informacijos apie iškilusius klausimus, kuriuos kasdien turi spręsti – nuo mokesčių iki inovacijų, nuo energetikos iki sveikatos apsaugos?

Sprendimų priėmėjų darbas yra nepaprastai platus ir svarbus, o jų priimami sprendimai vienaip ar kitaip paliečia mus visus. Todėl tikėtis, kad politikas pats savaime gali išmanyti visus sektorius, visus reguliavimo niuansus ir visas pasekmes – tiesiog nerealu.

Lobizmas mistifikuojamas, tačiau iš tiesų viena iš kertinių lobizmo dalių yra aiškios, tikslinės, patikrintos informacijos pateikimas politikui, kad šis galėtų priimti kuo labiau pagrįstą sprendimą. Būtent informacija yra lobisto darbo esmė. Sprendimų priėmėjas, susipažinęs su argumentais ir duomenimis, pats sprendžia, koks kelias yra teisingas. Lobistas negali jo priversti balsuoti vienaip ar kitaip – kaip ir nevyriausybinė organizacija, bendruomenė ar profesinė sąjunga negali to padaryti. Kiekviena interesų grupė šiandien siekia būti išgirsta ir tai tas pats lobizmas, net jei to žodžio pati interesų grupė neįvardina.