Kuriantis Lietuvos valstybei, ūkio padėtis buvo katastrofiška

Publikuota: 2018-02-16

„Kuriantis Lietuvos valstybei, ūkio padėtis buvo katastrofiška: badas, pramonės įmonių nedaug ir tos pačios menkos. Šiek tiek uždirbti buvo galima nebent iš miškų ir linų ūkio“, – sako habil. dr. Gediminas Vaskela. Istorikas VŽ pasakoja apie nepriklausomos Lietuvos ūkio tvirtėjimą Baltijos šalių kontekste.

Dr. Vaskela, paklaustas, ar po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva turėjo kokį tvirtesnį ūkinį pagrindą po kojomis, šypteli: „Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad mūsų kraštas buvo labai vargingas, vargingiausias, imant Rusijos imperijos vakarų pakraštį nuo Suomijos į pietus, iki pat Rumunijos. Tiesa, XIX a. pirmoje pusėje tokio didelio skirtumo dar nebuvo, vėliau priežasčių jam radosi daug. Pvz., latviai ir estai iš baudžiavos paleisti 1818–1819 m., pas mus panašiu laiku (1807 m.) paleisti tik Užnemunės, kur veikė Napoleono kodeksas, valstiečiai. Suomijoje baudžiavos visai nebuvo. Kalbant apie pramonės raidą Latvijoje ir Estijoje, ji itin paspartėjo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai didžiosios Europos valstybės pradėjo ginklavimosi varžybas. Didelę dalį iš užsienio, pirmiausia Prancūzijos, gautų paskolų Rusijos imperija investavo trijose Pabaltijo gubernijose, o Lietuva liko nuošalyje. Su ūkio plėtra buvo susiję kultūros ir švietimo dalykai – privalomas pradinis mokslas, daugiau gimnazijų ir aukštųjų mokyklų (pastarųjų Lietuvoje visai nebuvo), bibliotekų, teatrų.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva buvo labiausiai atsilikęs Rytų Pabaltijo kraštas. Pramoniniu atžvilgiu toliausiai pažengusi buvo Latvija (net su Vitebsko gubernijai priklausiusia Latgala, kuri atitiko Lietuvos lygį), o kiek kuklesni Estijos ir Suomijos rodikliai nelaikytini „atsilikimu“. Žemės ūkis Suomijoje ir vadinamosiose Pabaltijo gubernijose šalia gubernijų sostinių – Peterburgo ir Maskvos – buvo intensyviausias Rusijos imperijoje.

Pirmasis pasaulinis karas ir kovos po jo Lietuvą palietė labai skaudžiai. Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės ribos. Visiškai nuniokoti dvarai. 1918–1919 m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas, be pragyvenimo šaltinio liko tūkstančiai padegėlių, bežemių ir našlaičių.

Karo metais į Rusiją buvo evakuota 160 svarbiausių pramonės įmonių ir nemaža smulkesnių, taigi pramonė visiškai nusmuko. Likusios gamino produkciją frontui, apdorojo žemės ūkio bei miškų produktus. Žodžiu, kuriantis Lietuvos valstybei, ūkio padėtis buvo katastrofiška: badas, pramonės įmonių nedaug ir tos pačios menkos. Šiek tiek uždirbti buvo galima nebent iš miškų ir linų ūkio. Neatidėliotinoms išlaidoms teko skolintis iš Vokietijos, tačiau netrukus ir ją ištiko hiperinfliacija ir ūkio krizė.

Tiesa, kai katastrofiškai krito Vokietijos markės kursas, Lietuvoje tuo bandyta pasinaudoti ir kartais gana sėkmingai, nes už maisto produktus Vokietijoje mokėta brangiai. Ir ne beverčiais pinigais, o Vokietijoje labai pigiais (3–4 kartus pigesniais nei kitose šalyse) pramonės gaminiais ir įrenginiais. Spekuliacijų nevengę asmenys pelnėsi ir iš badaujančių rusų – vežė iš Rusijos auksą, brangenybes, meno kūrinius.

Vos atkūrus Nepriklausomybę tapo akivaizdu, kad Lietuvoje nėra kapitalo ir žmonių, kurie sugebėtų ugdyti verslą stambesniu mastu. Laukti, kol privatus sektorius pakels ūkį, atrodė neracionalu. Privati iniciatyva valdžios buvo skatinama, tačiau daugiau vilčių, ypač svarbiausiose ūkio šakose, sieta su valstybės kapitalu. Šalia žemės ūkio, kuriam pertvarkyti buvo skiriama daugiausia dėmesio ir lėšų, dar 3 dešimtmečio pradžioje nusistatyta plėtoti šakas, perdirbančias žemės ūkio produktus, taip pat gaminančias vietos rinkoje vartojamus produktus, pirmiausia tekstilės. Sparčiau pramonė atgyti pradėjo nuo 1920 m. pabaigos. Imta atstatyti senas, kurti naujas prekybos, pramonės ir finansų įmones. Steigė jas daugiausia žydai, svetimšaliai ir JAV lietuviai. Lietuviai apskritai nenoriai ėmėsi verslo, ypač pramonės. Daug pasiturinčių lietuvių mieliau statėsi namus, pirkosi žemės ūkius, bet pramonė ar prekyba jiems atrodė nepažįstamas, pernelyg rizikingas ir baugus dalykas.“

Kiek truko, kol Nepriklausomos Lietuvos ūkis pasiekė ikikarinį lygį?

Pramonės gamyba ikikarinį lygį pasiekė apie 1924–1925 m. Ikikarinis prekybos įmonių skaičius pralenktas 1921-aisiais. Žemės ūkis atkurtas apie 1923–1924 m. Apytiksliais skaičiais, per kitus 14–16 m. nacionalinės pajamos išaugo 1,9 karto, žemės ūkio gamyba – 1,4 karto, pramonės – 2,6 karto.

Latvijos ir Estijos ūkio augimo rodikliai tarpukariu, formaliai lyginami su Lietuvos, nėra itin įspūdingi. Tačiau jos savo pramonę pertvarkė, pritaikė vidaus poreikiams, išlaikė ankstesnį gamybos lygį (Latvija) ar net kiek padidino gamybą (Estija). Darbo našumas šiose valstybėse išaugo apie 2 kartus. Pusantro ar daugiau karto išaugo žemės ūkio produktų gamyba.

Kalbant apie ūkį, XX a. 4 dešimtmetį Lietuva tebebuvo labiausiai atsilikusi Rytų Pabaltijo valstybė. Nacionalinės pajamos vienam gyventojui Lietuvoje 1924–1934 m. vidutiniškai sudarė 61% analogiško Estijos rodiklio, 60% – Latvijos ir 54% – Suomijos. Itin atsilikta ne žemės ūkio šakose. Pramonės potencialas Lietuvoje buvo mažiausias ne tik skaičiuojant proporcingai gyventojų skaičiui, bet ir absoliučiais dydžiais.

Vėlgi, kalbant apskritai, visų Rytų Pabaltijo valstybių ekonominė raida XX a. 3–4 dešimtmečiais buvo sėkminga. Formaliai sparčiausiai ūkis augo Suomijoje ir Lietuvoje, tačiau starto pozicija Suomijoje buvo nepalyginti geresnė, todėl jos ūkio raida įspūdingesnė. Be abejo, suomiams padėjo tai, kad Rusijos imperijoje jie turėjo plačią autonomiją – savo pinigus, sienų kontrolės galimybes, savarankiškai tvarkė ūkio ir švietimo reikalus.

XX a. 4 dešimtmetyje apie 84–86% Lietuvos žmonių tebegyveno kaime, o du trečdalius eksporto sudarė žemės ūkio produkcija. Ar žemės reforma, nuo kurios pradėjo Respublika, neužkirto kelio pramonės augimui?

Nieko panašaus. Žemės reforma padėjo pagrindą jau tuomet projektuotai industrializacijai. Kitas dalykas, kad susiklostė taip, jog pramonė Lietuvoje išsiplėtojo tik „prie rusų“, t. y., tik XX a. 7–8 dešimtmečiais Lietuva iš esmės susilygino su Latvija ir Estija.

Kalbant apie žemės reformą. Nuo pat pirmųjų nepriklausomo gyvenimo dienų prioritetine gamybos šaka be didesnių svarstymų buvo pasirinktas žemės ūkis. Pagrindiniai strateginiai uždaviniai: sumoderninti žemdirbystę ir gyvulininkystę, persiorientuoti į pieno ir mėsos ūkį, kelti dirvų ir darbo našumą augalininkystėje ir prisitaikyti prie naujų rinkų, kurias tikėtasi atrasti ir išsikovoti, reikalavimų. Sukaupusi daugiau lėšų, valstybė pasistengė organizuoti vadinamąją eksportinę žemės ūkio produktų perdirbimo pramonę, tad vietoj linų, miško, gyvų kiaulių eksporto didesnę reikšmę ilgainiui įgijo sviesto, mėsos produktų, kiaušinių išvežimas.

Žemės reforma ne tik nebuvo ekonomiškai nuostolinga, bet šalia kitų objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių labai paspartino žemės ūkio pažangą, kuri, savo ruožtu, buvo labiausiai geidžiamos pramonės plėtros garantas. Augimo tempai, be abejo, priklauso nuo daugelio aplinkybių, tad negalima tvirtinti ir to, kad būtent žemės reforma buvo vienintelis katalizatorius, tačiau kaip nepalyginsi Lietuvos ir Lenkijos žemės ūkio raidos tarpukariu, kai Lenkijos mindžikuota vietoje, o Lietuvos kasmet augta 3,5–4%.

Kokią reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo kooperatyvai?

Jau anuomet konstatuota, kad Lietuvos pramonės, prekybos ir žemės ūkio raida neįmanoma be valstybės ir kooperacijos. Valstybė skatino privačių asmenų ir jų grupių iniciatyvą, bet būta ūkio sektorių, į kuriuos privatūs verslininkai nesiveržė. Todėl valstybė organizavo dideles pramonės ir prekybos bendroves („Maistas“, „Pienocentras“, „Lietūkis“), kurias vadino kooperatyvais, nors iš tikrųjų jos visos veikė kaip valstybės kontroliuojamos akcinės bendrovės.

Per visą nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpį kooperacija laikyta viena svarbiausių priemonių įvairioms ekonominėms programoms įgyvendinti. Kooperacijai XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje priklausė šimtai tūkstančių narių. „Civilizuotų kooperatininkų“ visuomenės idėja Lietuvoje tarpukariu žavėjo daugelį, ypač žemės ūkio specialistus. Tiek propaguodami ūkininkų vienybės ideologiją (Jonas Aleksa), tiek kurdami Žemės ūkio rūmus kaip centrą, ginantį žemdirbių reikalus, keliantį žemės ūkio kultūrą, tvarkantį kreditus, tiek rūpindamiesi žemės ūkio produkcijos gamyba bei eksportu, jie liko ištikimi XX a. pradžios didžiųjų Rusijos kooperacijos teoretikų koncepcijai. Būtent Joną Aleksą, Jurgį Krikščiūną, Joną Kriščiūną, Juozą Tūbelį ir daugelį kitų Lietuvos ūkio specialistų turėjo galvoje Algirdas Julius Greimas, sakydamas, kad krašto ūkis buvo pakeltas „nemaža dalimi socialistinės kilmės“ kooperacijos veikėjų.

Taigi, žemės ūkis vystėsi. O pramonė?

Pramonės raidos tempai tarpukariu buvo nemenki, apie tai jau užsiminta. Kalbant apskritai, būdama nedidelė ir silpna, Lietuvos pramonė palyginti nesunkiai išgyveno pasaulinę ekonominę krizę. Tarpukariu greičiausiai augo mėsos, pieno, cukraus, duonos, žuvies, aliejaus ir kitos šakos, perdirbančios žemės ūkio produktus, taip pat šakos, kurios gamino plataus vartojimo prekes – audinius, avalynę, smulkius buitinius reikmenis. Augo ne tik įmonių ir jų personalo skaičius, bet ir apsirūpinimas mechaniniais pajėgumais bei elektros energija.

Kokią dalį šalies ūkyje turėjo valstybė?

Visose Rytų Pabaltijo šalyse 1939–1940 m. valstybinis ekonomikos sektorius buvo palyginti didelis, vienas didžiausių pasaulyje (neskaitant, žinoma, SSRS). Lietuvoje valstybės dalis bendrojoje pramonės produkcijoje siekė apie 15%, o apskritai visuomeninio sektoriaus dalis buvo dar didesnė, nes dalis pramonės įmonių priklausė ne valstybei, bet savivaldybėms.

„Lietūkis“ 1939 m. tvarkė 15,5% Lietuvos eksporto. Prekybos kooperatyvams, kuriuose didelė dalis kapitalo priklausė valstybei, Lietuvoje teko apie 20–25% visos prekių apyvartos. Valstybė kontroliavo visą geležinkelį, paštą, telegrafą, radiją, jos rankose buvo jūrų transportas ir t. t. Apskritai valstybei galėjo priklausyti net 17–19% Lietuvos ūkio, gal ir kiek daugiau.

Ar užsienio kapitalas noriai investavo į ūkį?

Užsienio investicijų nebuvo daug. Ir skolintis pernelyg nenorėta, ir norinčių paskolinti ar tiesiogiai į gamybą investuoti nebuvo. Kiek daugiau paskolų gauta nepriklausomo gyvenimo pradžioje ir 1930–1939 m. Pirmuoju laikotarpiu skolintasi daugiausia gynybos ar finansinės stabilizacijos reikalams (iš Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos; pagrindinė kreditorė – JAV). Antruoju – daugiau ekonominiais sumetimais, nors dalis lėšų taip pat buvo skirta ginklams ir amunicijai pirkti. Valdžia ir verslininkai, be abejo, matė, kad užsienio kapitalas ribotai plaukia į Lietuvą, o gretimos šalys juo intensyviai naudojasi. Pajutusi didesnio ekonominio atsilikimo pavojų, vyriausybė suaktyvino veiklą, pritraukdama užsienio kapitalą. 1926 m. belgams suteikta koncesija tiekti elektros energiją Kaunui, 1927 m. gautas vienos Danijos firmos 6,7 mln. Lt kreditas dviejų tiltų Kaune statybai. 1930 m. pasirašyta sutartis su I. Kreugerio koncernu. Už perduotą degtukų monopolį tikėtasi gauti 6 mln. USD paskolą. 1930 m. gauta pirmoji paskolos dalis (20 mln. Lt) buvo panaudota Žemės banko pagrindiniam kapitalui padidinti, o paskolinta užsienio valiuta perduota Lietuvos bankui. Būtent ši paskola leido 1930 m. po ilgesnės pertraukos pasiekti aktyvų kapitalo judėjimo balansą (14,7 mln. Lt).

1931 m. Lietuvoje buvo 68 akcinės bendrovės su 88,8 mln. Lt kapitalu, iš kurio 32,4 mln. Lt (36,5%) priklausė užsienio investitoriams. 1937 m. užsienio kapitalui priklausė 43,7% 85 akcinių bendrovių kapitalo (48 mln. iš 109,7 mln. Lt).

Monografijoje „Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919–1940 metais“, už kurią Lietuvos bankas ir Lietuvos mokslų akademija 2015-aisiais Jums skyrė Vlado Jurgučio premiją, nagrinėjate tautinius Lietuvos ūkio politikos aspektus. Ar tautinis – lietuvių, žydų, lenkų – klausimas iš esmės buvo svarbus valstybės ūkiui?

Pirmiausia – apie pačią tautinių santykių ūkio sferoje problemą. Jei šalyje gyvena kelios tautos ir jų socialinė bei ekonominė struktūra – skirtingos, bet koks politinis, t. y. valstybinis, ūkinės veiklos bei su ūkiu susijusios socialinės sferos reguliavimas neišvengiamai įgyja tam tikrą tautinį aspektą.

Kalbant apie Lietuvą tarpukariu, tautinių santykių aspektas ūkio sferoje ryškiausias dviem atvejais. Pirmasis – revoliucinio pobūdžio agrarinių santykių pertvarka, nes dauguma stambiųjų žemės savininkų XX a. pradžioje buvo lenkai. Antrasis – lietuvių veržimasis į pramonę, prekybą ir kitas ne žemės ūkio šakas. Vienų abu dalykai suvokti ir dabar suvokiami kaip socialinės nelygybės išlyginimo procesas. Kitiems tai – lenkų arba žydų ekonominio spaudimo priemonė.

Knygoje buvo pasistengta kiekybiškai įvertinti lietuvių, žydų, lenkų, vokiečių vietą Lietuvos ūkyje, kitaip sakant, apibūdinti tautinę Lietuvos ūkio struktūrą. Kad XX a. pradžioje Lietuvoje neproporcingai didelė dalis prekybos, pramonės ir amatų teko žydams – istoriškai susiklostęs dalykas. Žemės ūkiu verstis atvykę žydai negalėjo. Ilgainiui lietuviai taip ir liko valstiečiai (ilgą laiką baudžiauninkai), o žydai užėmė vadinamojo trečiojo luomo vietą. Taip atsitiko ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje.

Kaip, Jūsų akimis, Rytų ir Vidurio Europos kontekste atrodė Lietuvos 4 dešimtmetis, kurį dažnai regime taip nostalgiškai?

Išties, pirmojoje Respublikoje sėkmingiausias ūkio (ir kultūros, švietimo etc.) sferoje buvo 4 dešimtmetis, nepaisant pasaulinės ekonominės krizės, santykių su Vokietija, vidaus neramumų. 1928 m. prasidėjo pasaulinė žemės ūkio krizė, po metų – istorijoje pati sunkiausia ir giliausia pasaulinė ekonominė krizė. Iki jos Lietuvos žemės ūkio produktų, miško ir pusgaminių eksportas leido išlyginti užsienio prekybos balansą ir pirktis reikiamų žaliavų ir įrengimų. Tačiau išaugus pasaulinei žemės ūkio gamybai kainos pasaulinėje rinkoje labai krito.

Lietuvos pramonė buvo gana silpna ir faktiškai dirbo tik vidaus rinkai, todėl ekonominės krizės metais ji nukentėjo nepalyginti mažiau nei žemės ūkis. Iš esmės ekonominė krizė tik pristabdė jos augimą. 1929–1933 m. pramonės įmonių, nepaisant bankrotų, padaugėjo. Šiek tiek išaugo ir darbininkų skaičius. Bendroji cenzinės pramonės produkcijos gamyba, atsižvelgus į kainų kritimą, taip pat išaugo (1929–1934 m. – apie 58%, 1931–1934 m. – apie 16,7%).

Valdžia perėjo prie administracinio prekybinių operacijų reguliavimo ir agrarinio protekcionizmo. Iždo lėšomis imta skatinti žemės ūkio produktų eksportą, jis augo, ypač sviesto. 4 dešimtmečio pabaigoje Lietuva net pretendavo tapti viena svarbesnių sviesto eksportuotojų tarptautiniu mastu. 1938 m. pasaulinis sviesto eksportas buvo 621.000 t. Daugiausia eksportavo Danija – 158.000 t. Palyginkime: Latvija – 29.700 (4,78%), Lietuva – 17.400 (2,80%).

Nuo 1935 m. imtasi riboti valiutines operacijas. Valiutų kontrolės įvedimas pagreitino tarpuskaitos (anuomet vadinta „kliringo“) sutarčių su užsienio valstybėmis pasirašymą. Tokių sutarčių pagrindu subalansuoti prekybiniai mainai padėjo išvengti kitų šalių kreditavimo, nors iš tikrųjų tai taip pat reiškė, kad litas iš esmės jau nebėra konvertuojamas. Be abejo, įpusėjus 4 dešimtmečiui, subrendo žemės reformos vaisiai (tiek dvarų žemės dalijimo, tiek kaimų skirstymo vienkiemiais). Apskritai nepalankios žemės ūkiui sąlygos gal ir trukdo įžvelgti teigiamą šių procesų poveikį, bet neabejotina, kad be jų būtų klostęsi kur kas blogiau.

Panašu, kad šansų tuomet susitvarkyti savo ūkį taip, kad dabar gyventume kaip suomiai, turėjome nedaug...

Ūkyje stebuklų nebūna. Pasitaiko vienas kitas specifinis atvejis, dėl to jis ir yra specifinis, unikalus. Kas baksnoja į Suomiją, turėtų atsiminti, kad ir XX a. pradžioje, ir tarpukariu nuo jos labai atsilikome. Lemiamą šuolį suomiai padarė XX a. 7–8 dešimtmečiais. Kai kam atrodo, kad ir Lietuva, jei būtų „laisva ir nepriklausoma“, taip pat būtų tai pasiekusi. Vargu... Geografinė padėtis ne ta. Ir miško tiek neturime, ir nikelio, ir dar šio bei to... Ir pragmatiškai racionaliai tvarkyti ūkio reikalų nelinkę.

Ir apskritai, jei kaimynas pasistatė puikų namą, dar nereiškia, kad tokiame pačiame name įsikursime ir mes...

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Mirė populiarusis Dj Avicii 3

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 1

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 6

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 1

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14
„Ilovaisko dienoraštis“ prieš tamstos feisbuką Premium

 Kai 2014 m. rugpjūtį įvyko didžiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinė nesėkmė – vadinamasis „Ilovaisko...

Verslo klasė
2018.04.13
„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą 14

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir...

Laisvalaikis
2018.04.13
3D spausdintuvu pastatytame name pirmą kartą apsigyvens žmonės 1

Prancūzijos Nanto mieste baigtas statyti pirmasis 3D spausdinimo technologija sukurtas namas, kuriame iš...

Laisvalaikis
2018.04.12
Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto 4

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos...

Verslo klasė
2018.04.11
Koks amžius tinkamiausias vaikui įteikti pirmąjį telefoną

Kas ketvirtas šešiametis Didžiojoje Britanijoje jau turi savo išmanųjį telefoną. Visgi dauguma tėvų mano, jog...

Laisvalaikis
2018.04.11

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau