Vilniuje atidengtas paminklas broliams Vileišiams
Tai – vienas pirmųjų valstybės šimtmečio sostinėje programos renginių, skelbia Vilniaus savivaldybė.
Skulptūros projekto autorius – Regimantas Midvikis (1947–2015), architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius. Projekto autorius p. Midvikis yra sakęs, kad brolių Vileišių, sėdinčių prie stalo, idėja yra simbolinė, tačiau visiems suprantama, atspindinti jų tarpusavio ryšį ir santykius.
Paminklas pastatytas Vileišių giminės iniciatyva – 2006 m. giminė įsteigė asociaciją „Vileišių fondas“, kurio pirmininkas – Jono Vileišio proanūkis verslininkas Gediminas Tursa. Su fondu Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį.
Broliai Vileišiai
Laisvų karališkųjų valstiečių šeimoje gimę broliai Vileišiai – tautinio atgimimo žadintojai, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai.
Jauniausias brolių, advokatas Jonas Vileišis (1872–1942), – Nepriklausomybės akto signataras.
Nuo pat XIX a. pabaigos jis dalyvavo Lietuvos, tuomet įėjusios į carinės Rusijos sudėtį, politiniame gyvenime. 1904 m. gavo carinės valdžios leidimą leisti „Lietuvos ūkininką”, 1907–1909 m. leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus tapo „Lietuvos žinių“ leidėju ir redaktoriumi. J. Vileišio veiklą kuriant Nepriklausomą Lietuvą sunku pervertinti: 1905 m. jis buvo Didžiojo Vilniaus Seimo Vilniuje organizacinio komiteto narys, įvairių lietuviškų draugijų, lietuviškų mokyklų steigėjas.
1917–1920 m. J. Vileišis buvo Lietuvos Tarybos narys, vienintelis, balsavęs prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo numatyta nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai.
Pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais ėjo vidaus reikalų ir finansų ministrų pareigas. 1921–1931 m. buvo Kauno burmistras ir, kaip teigiama, miestas ėmė klestėti būtent jo vadovaujamu laikotarpiu.
Gydytojas Antanas Vileišis (1856–1919) aktyviai steigė lietuvių kultūros draugijas. 1898 m. iš mokslų Peterburge grįžęs į Vilnių, jis buvo vienas „Aušros” švietimo draugijos (1905), „Rūtos” (1909), Lietuvių mokslo draugijos (1907), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti (1914) ir pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos steigėjas.
Inžinierius Petras Vileišis (1851–1926) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas. Rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą, bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“ ir „Aušra“, pats rašė ir vertė knygas, pats jas leido ir platino.
1900 m. grįžęs iš Rusijos, kur tiesė geležinkelius, į Vilnių, čia įsteigė mechanines žemės ūkio padargų dirbtuves. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti, įsteigė lietuviškų knygų knygyną. 1904–1909 m. leido ir redagavo pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.
1905–1906 m. pasistatė Vilniuje namus, kuriuose po jo mirties įsikūrė „Ryto“ švietimo draugija ir Lietuvių mokslo draugija. 1905 m. buvo vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigėjas, nuo 1907 m. – LMD valdybos narys.
Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių. 1922–1923 m. sandūroje keturis mėnesius buvo Lietuvos susisiekimo ministru Ernesto Galvanausko kabinete.
„Vienas didžiausių istorijos herojų man yra Petras Vileišis. Nesvarbu, kur jis tiesė tiltus – Rusijoje, Ukrainoje ar Lietuvoje, bet jis dirbo jau globaliai – kaip rangovas, kaip verslininkas. Jis pastatė pirmąją Vilniaus metalo gamyklą, ji buvo jo Vilniaus lietuvinimo utopijos pagrindas – į tą naują modernų fabriką lietuviai buvo priimami prioritetine tvarka, iš ideologinių sumetimų, kad Vilniuje jų padaugėtų. Sakytum, – ankstyvojo nacionalizmo apraiškos. Maža to: Vileišis sukišo visus savo pinigus į tą fabriką, į „Vilniaus žinių“ rėmimą. Ir vėl plikas išvažiavo į Rusiją uždarbiauti, ir vėl uždirbo didžiulius pinigus. Grįžo iš Rusijos ne visai plikas, bet labai daug prarado per akcijas ir kitas kapitalo formas. Bet vis tiek – buvo pašėlusiai turtingas žmogus, mūsų masteliais matuojant, kaip ir Jonas Basanavičius, kuris sugrįžęs po 1905-ųjų beveik visą laiką gyveno viešbutyje, išsinuomojęs didžiulius apartamentus“, – VŽ yra sakęs prof. Egidijus Aleksandravičius.
