Vasaros kino teatras: Andersonas, zombiai, siurprizas

Kadras iš Weso Andersono filmo „Finikiečių schema“.

Mitas apie skurdesnį vasaros kino repertuarą ir mažesnį susidomėjimą ekrano iliuzijų kūrėjais vis dar gana gyvas ir bent jau rimtesnėmis premjeromis – jeigu tai ne blokbsteris, kurio reklamai išleista daugiau pinigų negu jam pagaminti, – vidurvasaris paprastai nepasižymi.

Šio laiko vengia ir lietuviškų premjerų autoriai – geriau jau grūsis rudenį, kai festivalis gena festivalį, premjeros vos išsitenka kalendoriuje, o spaudos pranešimų apie „to dar nebuvo“ nespėja gaudyti net patriotiškiausiai nusiteikę kino mėgėjai. Ar tai reiškia, kad nėra ko šiandien ir žiūrėti į kino teatrų pusę? Ne, nereiškia. Nes tiesa tokia, kad filmų pagaminama tokia daugybė, jog jie nebeišsitenka trijuose metų laikuose, ir tai puiki naujiena tiems, kurie gerai jaučiasi vos tik kino teatro salėje pradeda gesti šviesos. Tikrą sinefilą visada jaudina kino salės tamsa ir nušvintantis ekranas, net jeigu širdies gilumoje jis žino, kad lūkesčiai gali nepasiteisinti. Ir dažnai nepasiteisina, bet čia jau ne sinefilijos, o kino kritikos teritorija.

Dar kartą – Wesas Andersonas

Į kino kritikos regėjimo lauką pakliuvusiam Weso Andersono filmui „Finikiečių schema“ („The Phoenician Scheme“) būtinai bus prikaišiojama, kad jis, kartodamas ankstesnių filmų stilių, toliau daugina savo žavingus atradimus. Ir aš taip darau: šio režisieriaus filmų forma tokia atpažįstama, žaisminga, spalvinga, skoninga, kad iš esmės nebelabai ir svarbu, o apie ką gi jis kalba, – jis rado tokią kino formą ir formulę, kuri gali tikti bemaž bet kokiam siužetui. W. Andersono filmų žavesys tas, kad jam pavyksta sukurti jausmą, jog esi pakviestas į senovinį kino paviljoną, kuriame iliuzijų gamintojai sąmoningai ir džiaugsmingai kuria teatrališką reginį, leidžiantį pabėgti nuo tikrovės, bet tikrai ne nuo protingų ir išradingų siužetų.