Pylimo skvero kiaušinis: vietinis ir viso Vilniaus
„Margučiu“, „kiaušiniu“ ar „angelo kiaušiniu“ vadinamas kūrinys yra Vilniaus viešųjų erdvių meno fenomenas. Privačiose ir bendruomenių iniciatyvose „išsiritęs“ bei vystęsis, vieno oficialaus autoriaus neturintis, parduotas aukcione, laikinas ir kartu amžinas gipsinis kiaušinis tapo populiariu turistų lankomu objektu ir miestiečių susitikimų orientyru. Jų meilę kiaušiniui rodytų ir tai, kad atėjus laikui jį iškeldinti iš Užupio, tam prieštaravo dalis nepriklausomos respublikos gyventojų, o po keliolikos metų – ir dalis Senamiesčio bendruomenės.
Pylimo, Rūdninkų ir Šv. Stepono gatvių sandūroje esančiame skvere „tupinčio“ kiaušinio, skaičiuojančio jau trečią dešimtmetį, istorija yra marga ir neformali. Užupio respublikos bendruomenės atstovai sutaria dėl fakto, kad 2001 m. balandžio 1 d. numatytas rajono atgimimą ir kūrybos laisvę simbolizuojančios Romo Vilčiausko skulptūros „Užupio angelas“ atidengimas dėl techninių ir kitų priežasčių buvo metams atidėtas. O kad laukimas neprailgtų, sumanyta ant postamento užkelti kiaušinį, iš kurio vėliau išsiperės Angelas.
2001 m. atsitikusi Užupio respublikos nepriklausomybės diena yra ir pirmosios, „baltos“ kiaušinio versijos pradžia. Į laikinos skulptūros atidengimo iškilmes susirinko minios žmonių, buvo giedamas Užupio himnas ir skaitoma tuomet ant Paupio gatvės sienos dar nepritvirtinta konstitucija, o kiaušinio kolona buvo apsupta šimtų balionių, vėliau „sujungusių“ ją su dangumi.
Kiaušinio metamorfozės
2002 m. pavasarį, laukiant atvykstant „Užupio angelo“, kiaušinis buvo parduotas aukcione už 10.200 litų Gediminui Tursai, „Senamiesčio Dominijos“ komplekso Šv. Stepono gatvėje vystytojui, ir jo verslo partneriui. Šios lėšos padėjo užbaigti angelo sparnus, o naujoje savo vietoje kiaušinis turėjo prisidėti prie tuo metu ne geriausius laikus gyvenusio kvartalo atgimimo.
Skvere, į kurį susibėga Pylimo, Rūdninkų, Šv. Stepono ir Raugyklos gatvės, pirmuosius savo metus kiaušinis praleido baltas. Margučiu skulptūra pirmąkart virto 2003-aisiais, kai ją apipavidalino vystytojo suorganizuotą konkursą laimėję keturių Lietuvos regionų tradicijoms atstovaujantys tautodailininkai. Tuomet margutis buvo padalintas į keturias vienodo dydžio, tik skirtingus raštus turinčias Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos „puses“. Stebėtina, kad šio dizaino nuotraukų viešuose šaltiniuose praktiškai neišliko, o pirmojo margučio autorystė viešojoje erdvėje yra dažniausiai priskiriama klaidingai.
.jpg)
Antrą margučio dizainą su žalsvų augalų, gamtos ir fantazijos sodų raštais 2007 m. sukūrė menininkė, dizainerė Lijana Turskytė-Ortiz. Dar kartą kiaušinį 2014-aisiais permargino Vilniaus dailės akademijos studentai, o su naujausiu, prieš 2025 m. Velykas pristatytu dizainu vėl dirbo L. Turskytė-Ortiz kartu su dukterėčia, grafikos dizainere Emile Turskyte.
Margučio istorijoje svarbu paminėti ir 2018 m. „Kuriu Vilnių“ projekto metu atsiradusią idėją skulptūrą atnaujinti į, kaip rašė savivaldybė, „mechanizuotą akustinį ir besitransformuojantį į judesio, garso ir šviesos gaivalą“. Su pagarba naujosios skulptūros idėjos autoriui, kaimynystės ir Senamiesčio gyventojai šią iniciatyvą visgi užprotestavo, tad margutis galiausiai liko netransformuotas.
Nusiris per dangų
Kiaušinis unikalus ir tuo, kad tai nėra vieno asmens kūrinys. Originalios skulptūros autoriumi paprastai laikomas „Užupio angelą“ sukūręs skulptorius Romas Vilčiauskas, nors jis pats šiandien kiaušinio idėją ir gamybą priskiria bendrai Užupio ir Vilniaus dailės akademijos bendruomenių iniciatyvai. Šią mintį pratęsia ir išplečia Romas Lileikis, Užupio respublikos prezidentas, kurio teigimu, reali kiaušinio autorystė ištirpo tuometiniuose rūpesčiuose, tad tiksliausia ją priskirti būtų „Užupio kosmosui“.
„Kiaušinis yra pradžios ir amžinybės simbolis, nes pradžia ir yra amžinybės versmė. Ši idėja kilo iš vieno „Requiem“ albumo (autoriais Kipras Mašanauskas ir Romas Lileikis, 2016 ir 2025 – VŽ) kūrinio eilutės: „Angelo kiaušinis nusiris per dangų“. Ją kaip kiaušinio skulptūrą vizualizavo amžiną atilsį Valdas Neimantas, Užupio respublikos dizaineris. Ir galiausiai kiaušinis labai aukštai pakilo į dangų. Taip aukštai, kad savo metu leidinio „Vilnius in your Pocket“ viršelyje buvo parašyta, kad Vilnius yra miestas su kiaušiniais“, – pasakoja R. Lileikis.
Anot Užupio respublikos prezidento, kiaušinis buvo sumanytas ir kaip iššūkis vadinamajai „smerties gatvei“ (ant vieno Užupio ir Malūnų gatvių sankirtos pastatų sienos ilgą laiką švietė užrašas „Ulica smerti“, lietuvių k. – Mirties gatvė). Skulptūrai svarstytas ir kalendorius, žemėlapis ar konstitucija, nors galiausiai kiaušinis tiesiog užsirideno ant ašies-kolonos, ant kurios dabar stovi garsusis angelas. Ši kolona buvo užmanyta ir iki šiol tebėra lyg Užupio axis mundi, t.y. žemę ir dangų jungianti pasaulio ašis.
„O jau artėjant angelui, kiaušinio turėjome atsisakyti, todėl paskelbėme, kad skulptūra parduodama. Tiesa, dalis užupiečių ragino nebestatyti angelo ir pasilikti kiaušinį. Aš visgi manau, kad kiaušinis niekur nedingo. Jis tebėra, ir, ačiū Dievui, kad naujoje vietoje. Juk pradžia niekad neišnyksta pabaigoje“, – sako R. Lileikis.
Visam Vilniui, kiekvienam vilniečiui
Antrojo ir naujausio margučio dizaino autorė L. Turskytė-Ortiz taip pat pabrėžia, kad kiaušinis priklauso visam Vilniui ir kiekvienam vilniečiui, o jai tiesiog teko garbė prisidėti prie kelių, neišvengiamai laikinų skulptūros versijų. Dizainerė patikslina, kad viešojoje erdvėje jai yra nepelnytai priskiriamas pirmasis margučio dizainas – pirmoji marginta versija, kaip jau minėta, iš tikrųjų reprezentavo keturis Lietuvos etnografinius regionus ir buvo sukurta jų tautodailininkių.
„Mano pirmasis, 2007-ųjų dizainas, buvo šviesus, magiškas, su paukščiais, lyg savotiškas gyvybės medis. Skvere tuo metu trūko žalumos, kampuose nebuvo dabartinių medžių ir krūmų, tad margutis siekė erdvei pridėti jaukumo. Naujasis dizainas primena ankstesnįjį per augalų motyvus, bet šį kartą, smagiai sujungus kūrybines mintis su Emile, atsirado natūralesnis, lyg į pievą įkritusio margučio vaizdas. Pats kiaušinis yra gyvybės simbolis, iš kurio išsiris nauja gyvybė ir energija, o ir iš šio margučio, įsivaizduojant jo tradicinį dažymą augalais, kažkas taip pat gausis – kažkas šventiško, džiuginančio ir visų laukiamo“ – aiškina L. Turskytė-Ortiz.
Anot E. Turskytės, žalsvi margučio atspalviai simbolizuoja glaudų ryšį su gamta ir suteikia gyvybės miesto skverui, be to, juo siekta ir prisidėti prie „Europos žaliosios sostinės 2025“ pažado – kurti miestą, kuriame darniai dera gamta, estetika ir bendruomeniškumas.
VERSLO TRIBŪNA
Pietų Ispanijos saulėje besimaudanti Marbella garsėja ne vien švelniu klimatu, išpuoselėtais golfo aikštynais, Andalūzijos architektūros paveldu, gurmanus lepinančiais restoranais, bet ir klestinčia prabangaus nekilnojamojo turto rinka. Mantas Kučinskas, „Baltic Sotheby’s International Realty“ prabangaus nekilnojamojo turto ekspertas, pasakoja, kaip Marbella tapo išrankių tarptautinių investuotojų rojumi ir kodėl ši kryptis patraukli ieškantiems kapitalo apsaugos, stabilumo ir aukštos gyvenimo kokybės.
Sostinės gyventojų pamėgto kavos prekės ženklo „Julius Meinl“ kavos jau greit bus galima skanauti Vilniaus miesto centre – legendinio Richardo Rogerso įkurto architektų biuro RSHP projektuotame pastate „Sąvaržėlė“. Kavinės įkūrėjai naujojoje erdvėje kvies mėgautis ne tik aromatingu gėrimu, bet ir lengvais, vietoje ruoštais užkandžiais bei desertais.
Neretai gyventojai buityje naudojamus indus priskiria stiklui. Tačiau ne viskas, kas blizga, tinka perdirbti. Indai gali būti iš porceliano, keramikos ar plastiko. Be to, net ir tikras stiklas ne visada yra tinkamas mesti į stiklo rūšiavimo konteinerį.
Prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ lankytojai atranda naują meno erdvę: MO muziejus čia pristatė menininkų Jurgos Marcinauskaitės ir Laimio Valančiūno sukurtą instaliaciją „Minčių geometrija“. Emocinės sveikatos temą paliečiantis įspūdingų matmenų kūrinys – pirmasis bendras MO muziejaus ir „Panoramos“ meno projektas, kuris centrinėje prekybos centro aikštėje primena skirti laiko savo vidiniam pasauliui.
Kūrėjos teigia darbo nesureikšminančios – jas džiugintų nuolatinis margučio atnaujinimas ir skvero priežiūra. Juk kiaušiniai tampa margučiais tik tada, kai yra dažomi, todėl Pylimo g. „Margučiu“ tapusio kiaušinio lemtis, ko gero, ir yra būti nuolat marginamu ir džiuginti nauju kevalu. „Man tai – kūrėjo, o turbūt ir viso Vilniaus balta drobė. Baltas kūrėjo popieriaus lapas, tik kiaušinio formos. Ši skulptūra turėtų būti ir iš tiesų yra ne kažkieno, o viso Vilniaus“, – sako E. Turskytė.
Prigijo kaip nuoroda
Nuo margučio istorijos neatsiejamas ir verslininkas Gediminas Tursa, globojantis jį nuo Užupio aukciono laikų. Anot jo, užupiečių paskelbtas aukcionas sutapo su tuo metu jo vystytu „Senamiesčio Dominijos“ daugiabučių konversijos projektu. Sutapo ir simbolika: tiek Užupis, tiek Pylimo-Raugyklos-Šv. Stepono kvartalas savo metu buvo atgimimo laukę rajonai.
„Viena vertus, kvartale anksčiau veikė istorinis paukščių turgus, todėl kiaušinio simbolika čia nėra svetima. Bet iš praktinės pusės, tuo metu renovavome daugiau nei 70 butų trijuose pastatuose ir, nepaisant Senamiesčio artumo, prieš daugiau kaip du dešimtmečius čia buvo tikras liūnas: turbūt didžiausias Vilniaus nelegalaus alkoholio pardavimo taškas su atitinkama publika ir kitais vargais. Tiesiog norėjau, kad vieta taptų gražesnė esamiems ir naujiems gatvės gyventojams, todėl buvo nutarta renovuoti skverą, o čia kaip tyčia nutiko ir Užupio kiaušinio situacija su savo atgimimo, gyvybės ir pradžios simbolika bei istorija, kuri mums idealiai tiko. Liko tik surasti naują koloną“, – pasakoja G. Tursa.
Iš Užupio „išridentam“ kiaušiniui iš pradžių buvo linkima ar žadama keliauti po skirtingas, atgimti siekiančias miesto vietas, bet G. Tursa greitai atkreipė dėmesį, kad Pylimo g. skvere „patupdytas“ margutis tapo susitikimų, pasimatymų, ekskursijų ar smagių nuotraukų vieta. Meilę kiaušiniui nuo pirmųjų dienų rodė ir vietiniai: pradedant kiaušinį dažančią menininkę nuoširdžiai „globojusiais“ artimiausių „taškų“ klientais, baigiant peticijas prieš kiaušinio transformaciją vėliau rašiusių gyventojų bendruomene. Todėl, pasak G. Tursos, jį džiugina kartais nugirsta nuoroda „susitinkam prie kiaušinio“, apie skulptūros svarbą mieste pasakanti daugiau, nei enciklopedijos ar atminimo lentelės.
„Neslėpsiu, vienu metu turėjau mintį, kad šis, o galbūt naujas ar panašus kiaušinis atriedėtų ir į šiuo metu Senamiesčio krašte plėtojamo „Vilniaus džiazo“ komplekso skverą, bet pastarajam visgi labiau derės su Ričardo Gavelio kūryba susijusi tematika. Panašu, kad Pylimo skvero kiaušinis jame ir liks, jis čia tapo neatsiejamai vietiniu, bet kartu ir viso Vilniaus. O užupiečiai, kiek žinau, margučių eksportą išplėtė į Šnipiškių drakono pievą ir galbūt pratęs jį dar toliau“, – sako G. Tursa.
Užupio respublika iš archyvų skaitmenizavo reportažą iš 2002 m. kiaušinio aukciono.
Istorinis, smagus ir dar mažai kam matytas Algimanto Lekevičiaus video – ČIA.
