Dar kartą apie protarpinį badavimą: populiarus, bet nauda neįrodyta

Dietų mados ateina ir praeina. Viena iš ilgiausiai besilaikančių, gal net daugiau nei dešimtmetį, yra vadinamasis protarpinis badavimas, kai valgymas apribojamas iki tam tikrų „laiko langų“. Tačiau, kaip ir kiekvieną su sveikata susijusį reiškinį, mokslininkai šią dietą vertina su tam tikra atsarga. Ir jau ne pirmą kartą.

Protarpinis badavimas yra populiarus. Tikriausiai sunkoka būtų rasti savo sveikata (ir svoriu) besirūpinančių žmonių, kurie nebūtų jo išbandę ar bent jau nežvilgtelėję į vieną iš gausybės socialiniuose tinkluose siūlomų jo programėlių. Išties, kaip svorio metimo strategija ši dieta turi keletą patogių dalykų. Ji nesudėtinga – nereikia sverti kiekvieno patiekalo ingredientų ar skaičiuoti kalorijas, kaip to reikalauja kai kurios kitos dietos, nei drastiškai keisti lėkštės turinio. Be to, ji reikalauja kur kas mažiau valios pastangų – pakanka kelias dienas per savaitę susilaikyti nuo maisto arba valgyti labai mažai (pavyzdžiui, laikantis populiaraus šios dietos varianto „2–5“) ar nevalgyti keliolika valandų per parą (kurių dauguma praleidžiame miegodami) ir voila! – svoris krenta.

Ar tikrai veiksmingiausia

Tačiau klausimas, svarsto „The Economist“, ar ši dieta iš tikrųjų leidžia numesti daugiau svorio nei kitos, juolab dauguma tyrimų pateikia gana ribotų duomenų ir įvairių rezultatų. Antai dietologė Nichola Ludlam-Raine, Didžiosios Britanijos dietologų asociacijos atstovė, teigia, kad protarpinis badavimas padeda numesti svorio daugmaž taip pat, kaip ir tradicinis kalorijų skaičiavimas.