Dar kartą apie protarpinį badavimą: populiarus, bet nauda neįrodyta

Protarpinis badavimas yra populiarus. Tikriausiai sunkoka būtų rasti savo sveikata (ir svoriu) besirūpinančių žmonių, kurie nebūtų jo išbandę ar bent jau nežvilgtelėję į vieną iš gausybės socialiniuose tinkluose siūlomų jo programėlių. Išties, kaip svorio metimo strategija ši dieta turi keletą patogių dalykų. Ji nesudėtinga – nereikia sverti kiekvieno patiekalo ingredientų ar skaičiuoti kalorijas, kaip to reikalauja kai kurios kitos dietos, nei drastiškai keisti lėkštės turinio. Be to, ji reikalauja kur kas mažiau valios pastangų – pakanka kelias dienas per savaitę susilaikyti nuo maisto arba valgyti labai mažai (pavyzdžiui, laikantis populiaraus šios dietos varianto „2–5“) ar nevalgyti keliolika valandų per parą (kurių dauguma praleidžiame miegodami) ir voila! – svoris krenta. 

Ar tikrai veiksmingiausia 

Tačiau klausimas, svarsto „The Economist“, ar ši dieta iš tikrųjų leidžia numesti daugiau svorio nei kitos, juolab dauguma tyrimų pateikia gana ribotų duomenų ir įvairių rezultatų. Antai dietologė Nichola Ludlam-Raine, Didžiosios Britanijos dietologų asociacijos atstovė, teigia, kad protarpinis badavimas padeda numesti svorio daugmaž taip pat, kaip ir tradicinis kalorijų skaičiavimas. 

Jau senokai, 2019-aisiais, „Journal of the American Heart Association“ paskelbto tyrimo autoriai taip pat teigė, jog intervalai tarp valgymo gali turėti ne tokią didelę įtaką svoriui, kaip anksčiau manyta. Šis tyrimas buvo atliekamas šešerius metus stebint 547 asmenų maisto porcijų dydį ir valgymo laiką, jų sveikatą ir svorį. Jo autoriai teigia, jog „duomenys neparodė jokio ryšio tarp tyrime dalyvavusių asmenų valgymo intervalų ir jų svorio mažėjimo“. Priešingai, su svorio mažėjimu buvo susijusios mažesnės maisto porcijos.

„Remdamiesi kitais paskelbtais tyrimais, įskaitant ir mūsų pačių, pradedame manyti, kad „langai“ tarp valgymų greičiausiai nepadeda numesti svorio“, – gana aptakiai CNN tuomet sakė tyrimo vadovė dr. Wendy Bennett, Johnso Hopkinso medicinos mokyklos (Baltimorė, JAV) Bendrosios vidaus ligų skyriaus docentė. Anot jos, kai kuriems žmonėms ribotas valgymo laikas gali būti tiesiog „naudinga priemonė stebėti mitybą“. 

Protarpinį badavimą kaip svorio metimo būdą klibinantį tyrimą 2022 m. balandį žurnale „New England Journal of Medicine“ paskelbė ir Kinijos mokslininkai. Jo išvadose teigiama, jog „šis metodas, palyginti su paprastu kalorijų ribojimu, nėra labai naudingas kovojant su nutukimu“. Kitaip tariant, – ne protarpinis badavimas, o gaunamų kalorijų kiekis „paaiškina didžiąją dalį efekto, kurio pasiekiama laikantis riboto laiko mitybos režimo“. 

Naudos yra

Tačiau ne viskas taip miglota: mokslininkai randa protarpinio badavimo naudos sveikatai – įrodyta, kad badauti priverstų laboratorinių gyvūnėlių (nors ir ne su pertraukomis) gyvenimo trukmė gali pailgėti iki 40%. Panašu ir tai, kad badavimas sušvelnina „fizinį nuosmukį“, atsirandantį žmogui senstant, sustiprina įvairius medžiagų apykaitos rodiklius ir net gali sumažinti vėžio riziką. 

Vis tik, kad ir kiek šios dietos tyrimų būtų atlikta, nėra iki galo aišku, kaip veikia badavimo mechanizmas. Protarpinio badavimo šalininkų metamas stambiausias koziris yra ne svorio metimas, o autofagija, t. y. procesas, kai ilgesnį laiką maisto negaunantis žmogaus organizmas ima ardyti mums atitarnavusias ląsteles, baltymus, žalingus mikrobus ir naudoti juos kaip maistą. 

„Tokiu būdu organizmas išsivalo, iškuopia toksinus, mikrobus, žalingus baltymus ir pan. Negana to, iš sunaikintų žalingų baltymų jis pasigamina naujų aminorūgščių, o iš jų – reikalingų baltymų, pavyzdžiui, fermentų arba hormonų. Paprastai tariant – autofagija yra šiukšlių perdirbimo fabrikas“, – LRT televizijos laidoje „Klauskite daktaro“ yra sakęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Alvydas Unikauskas.

Pasak tyrėjų, kuriuos cituoja „The Economist“, ląstelės kur kas labiau linkusios į autofagiją, kai joms trūksta maistinių medžiagų. Sykiu atrodo, kad autofagijos proceso metu pirmenybė teikiama pažeistoms ir degraduotoms ląstelių dalims atakuoti, o tokio ląstelių detrito kaupimasis yra vienas iš kelių mechanizmų, kurie, kaip manoma, yra žmogui senstant besirandančio nykimo pagrindas.

Tyrimai kol kas trumpalaikiai 

Pasak prof. dr. Adamo Collinso, Sario (JK) universiteto mitybos tyrėjo, „yra teorinių priežasčių manyti, kad ląstelių mechanizmai, kuriuos sukelia maisto trūkumas, buvo išsaugoti dėl įvairių gyvūnų evoliucijos. Tačiau atlikti galutinius bandymus su žmonėmis, atliekamus su laboratoriniais gyvūnais, neįmanoma, nes „kai sakome „kalorijų apribojimas“, turime omenyje beveik badavimą“. 

Todėl mokslininkai kol kas pasikliauja nedideliais, trumpalaikiais tyrimais, kai pasitelkiamos ne tokios drastiškos dietos, ir kurie remiasi pagalbiniais sveikatos rodikliais, tokiais kaip insulino atsakas ar cholesterolio kiekis. Jų rezultatai įvairūs. Pavyzdžiui, prof. dr. A. Collinso komanda paskelbė atsitiktinės atrankos kontrolinį tyrimą (griežčiausią), kuriame teigiama, kad protarpinis badavimas pagerina medžiagų apykaitą labiau nei įprasta dieta. 2024 m. balandį paskelbtame apžvalginiame dokumente buvo nagrinėjami 23 kiti tyrimai ir padaryta išvada, kad protarpinis badavimas yra šiek tiek geresnis nei įprasta dieta antsvorį turintiems žmonėms, kai reikia pagerinti cholesterolio ir insulino kiekį. Tačiau panašus straipsnis, paskelbtas sausį, nerado reikšmingo skirtumo nei svorio metimui, nei širdies ir kraujagyslių sveikatai. 

„Apskritai badavimas yra labai sudėtinga sritis, kurioje moksliniai tyrimai tebevyksta, o patikimų klinikinių tyrimų trūksta. Dauguma badavimo su pertraukomis tyrimų atlikta su gyvūnais, o nauda žmonėms dar nėra įrodyta“, – BBC cituoja dr. prof. A. Collinsą, daugiau nei du dešimtmečius besigilinantį į mitybos klausimus. 

Kita vertus, BBC jis pasakojo, jog norintiems pasninkauti siekiant pagerinti medžiagų apykaitą ir bendrą sveikatos būklę, pravartu reguliariai palikti tarp valgymų bent 12-os valandų langą, o geriau – dar daugiau. Mokslininkas pataria: „Kad ir kurį būdą pasirinktumėte, įsitikinkite, kad tai darote nuosekliai“ ir perspėja, kad protarpinio badavimo negali laikytis asmenys, turintys per mažą svorį.

Taigi, visur yra rizikos. 2024 m. spalį žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime su pelėmis nustatyta, kad stiprus badavimas (kalorijų suvartojimas buvo sumažintas 40%) turi neigiamų aspektų, įskaitant raumenų masės mažėjimą ir, galbūt, susilpnėjusią imuninę sistemą. 

Išvada galėtų būti tokia: saiko taip pat reikia laikytis saikingai.