Sausis kine. Geriausi filmai – nuo popso iki puotų akims ir net širdims

Pagrindinių vaidmenų pozicijose ir net komerciniame repertuare randasi vis daugiau režisuojančių moterų, vadinasi, ir įvairesnių požiūrių. Kūniškumas, lytiškumo akcentai yra neatskiriamas dabarties kino požymis, o kai kurių kūnų nuotykiai ne tik džiugina, bet ir trikdo. Vis dažniau uždainuojantys personažai bet kurio žanro ir stiliaus filme gresia tapti eiliniu reiškiniu. 

Grožis ir jo priešnuodžiai

Repertuare jau įsibėgėjo Paolo Sorrentino „Partenopė“, apie kurią socialiniuose tinkluose nepasisakė tik tinginiai. Tarp įvairių žiūrovų grupių populiaraus (tai retenybė) režisieriaus filmas man pasirodė dar viena asmeniška jo odė XX a. italų kinui, o ne vien jaunystės, Neapolio ir apskritai gyvenimo šlovinimas. Odė filmams, kuriuose liūdnų žmogiškų santykių apie tikrų jausmų troškimą istorijos visai natūraliai tapdavo šiuolaikiniais epais (Michelangelo Antonioni teatralogija), o asmeniški vaikystės prisiminimai deformuodavosi į šmaikščiausias ir tiksliausias universalias istorijas (Federico Fellini „Amarkordas“). Tų filmų epocha praėjo, bet jų ilgesys ir pastanga susigrąžinti laiką – ne. Gal todėl užburiančių formų, spalvų, peizažų „Partenopėje“ daugiau nei turinio, o siužetą sudaro jaunos antropologės Partenopės gyvenimo malonumų ir tragizmo stebėjimas. Filmas sukurtas kartu su Yves‘o Saint Laurent‘o mados namais, ir šis kone tiesioginis puotos akims pažadas įgyvendinamas su ypatinga aistra. 

Kam „Partenopėje“ per daug prabangos, begėdiško (pagal šiuolaikines, o ne XX a. normas) vyriško grožėjimosi moters jaunyste ir nugara, tas gali gauti dozę priešnuodžio filme „Gera mergaitė“ („Babygirl“, ekranuose nuo sausio 10 d.). Jo režisierė Halina Reijn ne ką mažiau begėdiškai apžiūrinėja ties patologijos riba balansuojančios, plastinėmis operacijomis ir masturbacija prieš kompiuterį formą palaikančios robotų kompanijos bosės Romi (Nicole Kidman) aistrą perpus jaunesniam praktikantui Samueliui (jį vaidina Harris Dickinsonas, publikai pažįstamas iš „Liūdesio trikampio“). 

Šį negailestingą moterišką žvilgsnį šiuolaikine maniera derėtų vaidinti tyrinėjimu. Dvi valandas stebime slaptą aistrą tarp Romi ir Samuelio, dažnai „pagardintą“ žeminimosi prieš vyrą malonumu. Situacijos rimtumą prasklaido Antonio Banderas, ironiškai vaidinantis pokvailį, šiek tiek narcizišką herojės vyrą (teatro režisierių). Pagal filmo sumanymą, Džeikobas turbūt turėtų kelti gailestį ar net panieką, bet man jis pasirodė tikroviškiausias personažas. 

Sausį bus net originalaus popso: „Better Man: Robbie Williams istorija“ (rež. Michaelas Gracey, kino teatruose nuo sausio 15 d.) – biografinės dramos apie kūrybos ir gyvenimo peripetijas pagrindinis personažas yra beždžionė, ir šis keistas, net trikdantis vizualinis sprendimas išskiria filmą iš galybės panašių. Nors siužetas ir nuspėjamas, negali sakyti, kad nuobodu žiūrėti į padarą, kurį aplinkiniai mato kaip žmogų, bet jis save ir publika (R. Williamso koncertų ir filmo) – kaip gyvūną. 

 „Emilija Perez“ – kino nuotykis

„Emilija Perez“ (nuo sausio 17 d.) buvo įsimintiniausias ir turbūt labiausiai neįvertintas filmas praėjusių metų Kanuose. Tad net penki Europos kino akademijos apdovanojimai pernai gruodį ir keturi „Auksiniai gaubliai“ sausį atrodo kaip Kanų festivalio žiuri klaidos atitaisymas. Kartu atsirado didžiulė pagunda šį puikų filmą „užkalbėti“ žodžiais „geriausias Europos filmas“ ir suteikti klaidinamų vilčių žmonėms, kurie į komedijos žanrą deda kitokius lūkesčius. Spėju, kad vargu ar tie lūkesčiai dera su vieno šiandienos reikšmingiausių ir visuomet nenuspėjamo prancūzų režisieriaus Jacques‘o Audiard‘o („Broliai Sistersai“, „Dypanas“, „Paryžius, 13-as rajonas“) tikslais.

„Emilija Perez“ pirmiausia yra filmas publikai, pasirengusiai netikėtumams, estetiniams nuotykiams, kurių nedažnai siūlo šiandienos kino repertuaras. Filmas gali nustebinti net didžiausią sinefilą, o originalių kino pramogų ieškantį žiūrovą priversti kilstelti antakį: kas čia? Kodėl ši aktorė iš pirmo žvilgsnio visiškai realistiniame filme staiga pradeda dainuoti? Ir dar taip buitiškai, apie banaliausias gyvenimo problemas? 

Advokatė, kaip daugelis mūsų, jaučiasi ne savo vietoje – jos gabumų kontora neįvertina, ir gyvenimo rutina šią malonią moterį tuoj sužlugdys. Ir čia likimas pamėtėja neįtikėtiną galimybę gerai užsidirbti ir išbristi iš rutinos. Ritą (už antraplanį moters vaidmenį „Auksinį gaublį“ gavusi Zoe Saldana) susiranda mafijos bosas, pavyzdingas Jesi (Selena Gomez) vyras ir mažamečių vaikų tėvas, visą gyvenimą kenčiantis dėl savo seksualinės tapatybės. Rita padeda bosui tapti Emilija (ją vaidina Karla Sofia Gascon) ir suklastoti jo, ne jos (!) mirtį. Ir tai – ne siužeto atskleidimas, o tik dalelė įvado į šią fejerišką, tirštą istoriją. 

J. Audiard‘as specialiai klaidina publiką, situacijų komedijos žanrą papildydamas psichologine drama, įvesdamas vis daugiau elementų. Retsykiais filmas atrodo lyg Lotynų Amerikos telenovelė ir kartu jos parodija, sklidina intelektinės žaismės. Filmas prasideda kaip netikėtas miuziklas, tęsiasi kaip dramedija, kulminacijos siekia kaip melodrama, o baigiasi kaip aktualiausias pareiškimas. Stulbinamas dalykas, kad viskas šioje maišalynėje – aktorių vaidyba, režisūra, provokuojantys spalviniai sprendimai, muzika – persmelkta vientiso stiliaus, skonio ir humoro jausmo. 

„Nosferatu“ ir kino kultūros genai

Naują Roberto Eggerso filmą „Nosferatu“ žiūrėti galima (ir verta) dviem būdais. Vienas iš jų – tiesiog mėgautis nepaprastai skoningu reginiu, kurio niūrioje nuotaikoje apstu sąskambių su mūsų čia ir dabar išgyvenama epocha. Filmas pasakoja apie nekilnojamojo turto agento Tomo kelionę sudaryti sandėrio pas paslaptingą Orloką, kuris yra vampyras ir įkūnija Žemėje glūdintį blogį. Pagrindinį siužetą lydi daug paralelinių istorijų, iš kurių reikšmingiausia – Tomo sužadėtinės Elen, nuo vaikystės išgyvenančios paslaptingus priepuolius ir nerimą, linija. Įdomu, kad didesnis, ryškesnis vaidmuo naujajame „Nosferatu“ tenka būtent Elen, kurią tiksliai jausdama žanrą suvaidino Lily-Rose Depp (jos tėtis Johnny Deppas, vieno svarbiausių ekspresionizmo sekėjų Timo Burtono filmuose kūręs pagrindinius vaidmenis, pelnytai gali didžiuotis dukrai perduotu kino kultūros genu).

Filme suskamba motyvas, kad kai kuriems herojams nėra lengva patikėti realiu, apčiuopiamu ir tikrovę čia ir dabar sugriausiančiu blogiu. O jis nėra tik sapnas, mistika, būsena, jis yra maras, mirtis, užvaldyta siela (kūnas, beje, irgi; erotikos filme neišvengta). Šis nenoras patikėti demonu, kol jis nepasibeldė į tavo duris, kad ir kaip žiūrėtum, – aktualija. 

Siaubo filmus mėgstančiai publikai galiu atsakingai pasakyti, kad tai – stilingiausias pastarųjų metų siaubo filmas. Jo pagrindas yra literatūros, kino, dailės klasika, žodžiu, kultūros užnugaris, be kurio neįmanomas joks rimtesnis žanrinis kūrinys. Filmas alsuoja vokiečių romantizmo dvasia, kurią XX a. 3-ajame dešimtmetyje atgaivino vokiečių kino režisieriai ekspresionistai Friedrichas Wilhelmas Murnau ir Frizas Langas. Monstrus, vampyrus ir anapusinį pasaulį jie ekranuose įkūnijo su tokia jėga ir estetiniais sprendimais, kad gotikinio kino istorija be jų įtakos tiesiog neįsivaizduojama. 

Tad jeigu R. Eggerso „Nosferatu“ ir turi filmą konkurentą, tai yra šimtmečio senumo garsiausias F. W. Murnau filmas „Nosferatu. Siaubo simfonija“, pagal kurį jis ir yra sukurtas. Todėl antras būdas jį žiūrėti – keliauti į kino teatrą susipažinus su 1922 m. pirmtaku, padvigubinus malonumą mėgautis gausiomis vizualinėmis citatomis, atrasti panašumus ir skirtumus (abiejų apstu). 

Kamerinė komedija apie tikrą skausmą

Griežčiau žvelgdama į kino teatrų ir festivalių repertuarą ir klausdama, ko trūksta, atsakyčiau, kad gero, nepriklausomo įvairiomis prasmėmis amerikietiško kino. Nuo sausio 14 d. rodomas aktoriaus ir režisieriaus Jesse Eisenbergo filmas „Tikras skausmas“ („A Real Pain“) šia prasme yra ir maloni išimtis, ir siurprizas.

Tai kamerinė istorija apie du pusbrolius, kurie atvyksta iš JAV į Lenkiją atiduoti atminimo duoklės savo mirusiai močiutei, kilusiai iš Lenkijos ir ten išgyvenusiai Holokaustą. Pusbroliai labai skirtingi. Deividas – atsargus, mandagus, korektiškas (jį vaidina pats J. Eisenbergas), Bendžis – choleriškas, hiperaktyvus, nerimstantis. Jį vaidina Kieranas Culkinas, už šį antraplanį vaidmenį jau pagerbtas šių metų „Auksiniu gaubliu“ ir nominacija ilgajame „Oskarų“ sąraše. Tiesą sakant, K. Culkino vaidmuo toks ryškus, kad gresia į antrą planą nustumti visus kitus elementus. Bet nenustumia, o tai irgi subtilios režisūros rezultatas. 

Pusbroliai prisijungia prie ekskursijos po Holokausto vietas ir kiekvienas pagal savo supratimą, temperamentą išgyvena – kiek tai išvis įmanoma – tikrą juose slypintį istorinės tragedijos jausmą, paveldėtą iš protėvių. K. Culkino Bendžis dėl savo nerimstančios natūros nuolat sukuria įvairių dviprasmiškų, juokingų situacijų, sukelia nepatogumų ekskursijos dalyviams, moko gidą, kaip pasakoti apie Holokaustą, savo perdėtu jausmingumu verčia nejaukiai jaustis pusbrolį ir bendrakeleivius. 

Filme yra keletas rizikingų komedijos žanrui epizodų, kai nėra paprasta paisyti skonio ir takto ribų (jie susiję su realiomis Holokausto vietomis). Taip pat įdomu žiūrėti, kaip J. Eisenbergas sau paspendžia nemažai spąstų, rizikuodamas nuslysti į stereotipus apie istorijos nežinančius amerikiečius ar keistuolius Rytų europiečius. Visgi autorius neina pasakojimo supaprastinimo keliu ir jų išvengia.

Galų gale, šis nekasdieniškas road movie ne tik apmalšina tikrą ir gilų pusbrolių skausmą, padeda jiems geriau suprasti savo prigimtį, bet ir kino publikai primena istorines traumas, su kuriomis, deja, tenka gyventi. Filmas nekvailai lengvas, apgaulingai paprastas, tausojantis publikos laiką. Jam pasibaigus lieka prasmingos pramogos jausmas, kad ir kaip keistai ar nekorektiškai tai skambėtų.