Kraštutinės dešinės normalizavimo normalizavimas
CDU lyderis Friedrichas Merzas, seniai laikomas favoritu tapti kancleriu, pateisino šį žingsnį, kaltindamas kitas partijas nenorint spręsti migracijos klausimo. Nors pasiūlymu nieko konkretaus nepasiekta, demokratines politines partijas nuo kraštutinės dešinės skirianti „ugniasienė“ buvo pažeista. Vokietija nebegali teigti esanti viena paskutinių didžiųjų Europos demokratijų, „nenormalizavusių“ kraštutinės dešinės.
Tačiau ką būtent reiškia „normalizavimas“ ir kodėl jis turėtų būti kritikuojamas? Pradėkime nuo to, kad tai ne tas pats, kas įtraukti kraštutines pažiūras į vyraujančią srovę. Normalizavimas yra konkrečiai susijęs su nukrypimo nuo esamos normos (šiuo atveju – nebendradarbiauti su kraštutinės dešinės partijomis, keliančiomis grėsmę demokratijai) racionalizavimu, o „vyraujanti srovė“ visada santykinė. Ji, kaip politinio centro sąvoka, neturi objektyvaus turinio, tik nurodo į tai, kas labiausiai įprasta arba plačiai priimta.
Taigi, koalicijos sudarymas su kraštutinės dešinės partija arba kliovimasis jos balsais priimant įstatymus yra normalizavimo pavyzdžiai, o kraštutinės dešinės retorikos kopijavimas – įtraukimas į vyraujančią srovę. Įtraukti klausimą į vyraujančią srovę – tai atkreipti į ją dėmesį ir kalbėti apie ją taip, kaip kraštutinė dešinė nori. Socialinių mokslų srities tyrėjai seniai perspėja, kad, jei rinkimų kampanijoje dominuos kraštutinės dešinės prioritetai, jai gerai seksis rinkimuose.
Demokratiją ginantys politikai, nenorėdami atrodyti kaip ciniški oportunistai, paprastai siekia pateisinti normalizavimą. Vienas būdų – tiesiog teigti, kad norma išliko nepakitusi, o poelgis nevertintinas kaip pažeidimas. F. Merzas nuėjo šiuo keliu, pabrėžęs, kad jo tikslas – sumažinti AfD balsų dalį rinkimuose. Tačiau šis argumentas neįtikina. Partijoms priešininkėms dažnai tenka sudaryti koalicijas, ir tarpusavy nederančios partijų programos nereiškia, kad partijos niekada nebendradarbiauja.
Kitas būdas – tiesiog pareikšti, kad norma nevalidi. Italijos socialinis judėjimas (MSI), kurstęs nostalgiją Mussoliniui ir fašizmui, dešimtmečius laikytas užribyje. Jis, kaip ir komunistų partija, nelaikytas arco costituzionale („konstitucinės arkos“) – partijų, priėmusių Italijos demokratinę pokario konstituciją – dalimi. Tačiau tada atėjo normalizavimo pirmeivis Silvio Berlusconis ir pasėjo mintį, kad antifašistinis sutarimas esąs arba pasenęs, arba kairiojo sparno sąmokslas prieš dešinįjį. Paskui 1994 m. jo partija sudarė koaliciją su MSI.
Dar vienas būdas yra išlaikyti normą, teigiant, kad ji kuriai nors partijai negalioja arba yra mažiau svarbi nei kiti politiniai imperatyvai. Pavyzdys galėtų būti dabartinė Italijos premjerė Giorgia Meloni, pradėjusi politinę karjerą MSI jaunimo organizacijose. Daugybė politikų Italijoje ir svetur nusprendė, kad jos „Italijos brolių“ (Fratelli d’Italia) partija – tiesioginė MSI palikuonė – yra visiškai tinkama partnerė. Net ir vis dar dvejojantys, ar dirbti su dešiniausia Italijos vyriausybe nuo Antrojo pasaulinio karo, gali pasiteisinti didesnėmis problemomis, pavyzdžiui, kad reikia susivienyti remti Ukrainą ir imti bendradarbiauti.
Panašia logika vadovaujamasi Austrijoje, kurioje centro dešinės Liaudies partija iš pradžių atmetė galimybę dirbti su kraštutinės dešinės Laisvės partijos pirmininku Herbertu Kicklu. Po nesėkmingų koalicijos derybų su centro kairės jėgomis Liaudies partija ėmėsi derėtis su H. Kicklo partija, kad tik Austrija turėtų vyriausybę. Šios derybos taip pat žlugo, bet tokiu veiksmu Liaudies partija parodė austrams, kad H. Kicklas vis dėlto buvo priimtinas variantas (tai neabejotinai padės Laisvės partijai kituose rinkimuose). Galima pagrįstai manyti, kad daug austrų paskutiniuose rinkimuose balsavo už Liaudies partiją būtent dėl to, kad ji prisiekė nenormalizuoti kraštutinės dešinės. Neaišku, ar taip pažadą sulaužiusiai partijai bus dar kartą parodytas pasitikėjimas.
Dar baisesnės situacijos, kuriose kraštutinė dešinė diktuoja sąlygas, net kai jos lyderiai neužima aukštų pareigų ir, vadinasi, yra didžiąja dalimi neatskaitingi. Pavyzdžiui, dabartinę mažumos vyriausybę Švedijoje ramsto kraštutinės dešinės Švedijos demokratų partija, Prancūzijoje taip pat daugumos neturinti vyriausybė iš esmės yra Marine Le Pen „Nacionalinio susivienijimo“ malonėje, o Nyderlandų vyriausybėje dirba kraštutinės dešinės atstovai, bet jų lyderis Geertas Wildersas, visiškai valdantis partiją kaip vienintelis oficialus jos narys, lieka šešėlyje.
Normalizavimą lengviau pastebėti nei vyraujančios srovės kaitą, bet įvardyti tai kaip problemą reikia dėmesingos visuomenės ir iškilių asmenybių, kurios iš normos laužymo padarytų skandalą, užuot jį normalizavusios. Rinkėjai ima pavyzdį iš elito: jei vyraujančiai srovei priklausantis politikas elgiasi su partija kaip normalia, viešoji nuomonė dažniausiai nuseka paskui. Be to, tyrimai parodė, kad tokia tolerancija nuo normalizuoti pradėjusios partijos šalininkų plinta tolyn ir galiausiai apima visą visuomenę.
Ką nors normalizavus, grįžti atgal beveik neįmanoma. Įtraukimo į vyraujančią srovę svarba kiek kitokia, nes politikai patys sprendžia, kokia temas išryškinti ir kaip apie jas kalbėti. Pats metas suprasti, kad nepasvarsčius perimti kraštutinės dešinės temas, kurios dažnai yra švelniai pridengtas neapykantos kurstymas, yra ne tik amoralu, bet ir reiškia pralaimėjimą rinkimuose.
Komentaro autorius – Janas-Werneris Mulleris, Prinstono universiteto politikos profesorius.
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2025 m.
