Didelė pigių „naudingų idiotų“ kaina
Lietuvoje šiuo metu yra įregistruotos 23 partijos. Daug tai ar mažai? Atrodo, kad mūsų atveju tai gana jaunos demokratijos požymis – senų demokratijų šalys apsieina su 2–3 sisteminėmis partijomis.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas byloja: „Teisę laisvai jungtis į politines organizacijas, dalyvauti jų veikloje ir iš jų išstoti turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikoje gyvenantys Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai.“
Tas pats įstatymas reglamentuoja: „Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip 2.000 steigėjų.“
Žvelgiant į gausoką Lietuvoje įsteigtų partijų būrį atrodo, kad suveikti naują partiją nėra neįmanoma misija.
O tada – pirmyn į Seimo rinkimus. Šįkart jų įsiregistravo 19-a. Šalia tradicinių, sisteminių partijų vėl regime šūsnį ir vienadienių darinių, ir tų, kuriais naudojamasi tik tam, kad jei ir nelaimėtų „bilieto“ į parlamentą, tai nors rinkimų laikotarpiu paskleistų Lietuvai priešišką ideologiją. Atidirbtų 30 sidabrinių.
Šiame fone kone labiausiai išgarsėjo dar nuo prezidento rinkimų užsilikęs Eduardas Vaitkus.
Jo mėginimas kurti partiją „Nauja politinė jėga“ žlugo (galimai nesugraibė nė tų dviejų tūkstančių), tad Seimo rinkimams jis pateikė Lietuvos liaudies partijos vardu pridengtą savo vardo sąrašą.
„Mes bet kokiu atveju nebegalime dalyvauti šiuose Seimo rinkimuose. Užtat mums privaloma tvarka reikėjo juridinio asmens, partijos – vadinu, kiauto arba placdarmo“, – aiškino E. Vaitkus.
Tuo „kiautu“ prisidengęs minėtasis Vaitkus per visą rinkimų laikotarpį atvirai propaguoja kremliaus naratyvą, ragindamas draugauti su rusų diktatoriumi-karo nusikaltėliu. Jungtis, matyt, tokia stipri, kad, premjerei Ingridai Šimonytei LRT eteryje debatų metu Putiną pavadinus ne žmogumi, Vaitkus išsproginęs akis isteriškai šaukė, gindamas kremliaus (gal ir savo) šeimininką, masinį žudiką.
Beje, ta pati Lietuvos liaudies partija, patekusi į Seimą, ketina priimti užsienio agentų įstatymą. O tie agentai, anot Vaitkaus, – informacinėje erdvėje esantys portalai, „valdomi iš užsienio“.
Spėkit, iš kokios šalies ausys kyšo?
Galbūt galima būtų ir nekreipti dėmesio į jį ir kitus panašaus plauko marginalus, kurių pabarstyta ir keliose kitose partijose. Bet štai Vaitkus prezidento rinkimuose užėmė penktą vietą ir sulaukė 7,31% rinkėjų palaikymo – Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse.
Primename: partija patenka į Seimą, jei peržengia 5% kartelę.
2019 m. mėginta tą kartelę nuleisti žemiau – iki 3%. Tai siūlė tuometiniai „valstiečiai-žalieji“. Prezidentas Gitanas Nausėda tokį Seimo įstatymą vetavo.
Jis tada pabrėžė, kad sprendimas mažinti kartelę likus mažiau nei metams iki Seimo rinkimų prieštarauja gerajai tarptautinių institucijų įtvirtintai rinkimų praktikai. Tačiau pats prezidentas anksčiau buvo reiškęs paramą siūlymui mažinti kartelę iki 4% ir 6% (koalicijoms).
Pakitusios geopolitikos sąlygomis ir stebint, kaip galvas Lietuvoje kelia diktatorius remiančios jėgos, galbūt laikas pagalvoti apie aukštesnį nei dabar esantį patekimo į Seimą slenkstį.
Įvairių nepageidautinų požymių turi ir „paskutinės minutės“ politiniai dariniai. Vaitkaus atveju matome, kad, net neturint šansų būti išrinktiems, rinkimų taisyklės ir sudarytos sąlygos kampanijai yra patogi vieša erdvė skleisti Lietuvos interesų neatspindinčius naratyvus.
Tie, kurie yra puikiai įvaldę smegenų plovimo technologijas, tokių šansų nepraleidžia, nes už santykinai mažus pinigus, viešais ir neviešais kanalais investuotus į „naudingus idiotus“, galima sėti ilgalaikę sumaištį ir priešinti visuomenę. Tai skatina žmones abejoti savo išrinkta valdžia arba sėti nepasitikėjimą, klibinti valdžios pamatus.
Besiriejanti tarpusavyje visuomenė – lengvas grobis jau kitokiems veiksmams. Tokios veiklos pasekmių apstu į Rytus nuo Lietuvos. Taigi, protingai puoselėjama politinė sistema turėtų būti valstybės, akademinės bendruomenės, politologų nuolatiniame analitiniame lauke, ieškant geriausių sprendimų demokratijai šiuolaikiniame jai priešiškame pasaulyje.
