K. Lepikas. Padėti planetai apsimoka: kaip „gimsta“ CO2 kreditai?
Dabartiniais duomenimis, visoje Europos Sąjungoje (ES) priskaičiuojama apie 160 mln. ha miškų ploto. Vertinama, kad kasmet visi šie miškai gali į save sugerti iki 2 gigatonų CO2 – tai atitiktų beveik tris ketvirtadalius bendros ES CO2 emisijos.
Europoje dar yra ir apie 14 mln. ha laisvos žemės, tinkamos naujiems miškams, kurie kasmet galėtų sugerti per 90 mln. tonų CO2 – tiek, kad pakaktų kompensuoti 15 mln. žmonių, arba daugiau nei penkių Lietuvų, metines ŠESD emisijas. Tačiau yra problema: tų miškų šiuo metu nėra.
Šiuose milijonuose hektarų šiuo metu yra pievos ar kiti, aktyviai ūkininkystei nenaudojami laukai. Šios didžiulės erdvės yra nenaudojamos, tad neišnaudoja savo potencialo ne tik iš gamtos, bet ir ekonominės perspektyvos. Vis dėlto, tokie plyni laukai gali tapti miškais, kurie iš atmosferos surinktų CO2, o savo savininkams generuotų tvarias pajamas.
CO2 kreditai: kas tai ir su kuo „valgoma“?
Praktiškai visa augmenija iš atmosferos surenka CO2 ir išskiria deguonį – gyvybiškai reikalingą medžiagą. Žmogus kvėpuodamas išskiria CO2, bet jo dar daugiau išskiria įmonės ir organizacijos, ypač veikiančios taršiuose sektoriuose: chemijos, metalų pramonėje, taip pat IT srityje. Tiek ES, tiek ir kitos institucijos siekia kuo labiau pažaboti sparčią klimato kaitą, kurią palaiko ŠESD. Tam jos pasitelkia įvairių priemonių masyvą: nuo ribojimų, direktyvų iki ekonominių paskatų.
Sparti ekonominė pažanga neišvengiamai yra susijusi su klimato kaita, todėl politikai supranta, kad neįmanoma absoliučiai visur panaikinti arba iki minimumo sumažinti ŠESD emisijų. Taršą sukeliančioms įmonėms buvo pasiūlytas sprendimas: jos gali finansiškai kompensuoti savo ŠESD emisijas, įsigydamos gamta pagrįstus CO2 kreditus.
Tačiau CO2 kreditų iš bet kur, pavyzdžiui, eilinio prekybos centro nenusipirksi, nes jų sukūrimas yra aiškiai ir tiksliai reglamentuotas. Šie kreditai gali būti sukurti kaupiant CO2 arba vengiant jį išskirti, nors pastarasis tipas yra prieštaringas: ekspertų teigimu, tokio tipo kreditai išvis neturėtų būti naudojami kompensacijoms. Todėl susitelkime ties CO2 pašalinimu ir kaupimu.
Jį sukaupti galima remiantis technologiniais sprendimais, pavyzdžiui, pasitelkus kietus arba skystus absorbentus, pritraukti ore esantį CO2 ir jį suskaidyti. Paprastesnis būdas – pasitelkti gamtą ir kaupti CO2 dirvoje, pakrantėse arba miškuose per tvarų ūkininkavimą ar miškų įveisimą. Tačiau CO2 kreditas preke tampa po to, kai jo vertę patikrina ir sertifikuoja šių kreditų standartą nustatančios organizacijos, pavyzdžiui, „Verra“ arba „Gold Standard“.
Kainą nustato rinka, kurios vertė – milijardai eurų
CO2 kreditų kainą nustato rinka pagal įprastą pasiūlos ir paklausos dėsnį. Pačių rinkų yra dvi: privalomoji ir savanoriška – pastarojoje dalyvauja žemių savininkai. Žinoma, privalomoji rinka yra kur kas didesnė: jos vertė, skaičiuojama, siekia apie 760 mlrd. Eur, o savanoriškosios – apie 2 mlrd. Eur. Tačiau būtent pastaroji yra atviresnė eiliniams žemių ir miškų savininkams.
Skaičiuojama, kad vienas CO2 kreditas apytiksliai lygus vienai tonai iš aplinkos sugerto ir sukaupto CO2. Juos įsigyjančios bendrovės siekia kompensuoti savo ŠESD emisijas. Skaičiuojant matematiškai, jei kokia nors įmonė į aplinką išskiria vieną toną CO2, ji, įsigijusi vieną CO2 kreditą, panaudoja jį „nunulindama“ savo taršą ir tampa klimatui neutralia. Žinoma, ne už „ačiū“.
Kreditų rinkoje situacija – nuolat kintanti, tad ir jų kainos nėra pastovios. Kredito kaina priklauso nuo jo rūšies, tačiau aukštos kokybės, miškuose išgautų kreditų kaina gali siekti 70 Eur ir daugiau. Galbūt tai neatrodo itin daug, bet jei atsižvelgtume į visą rinką, bendra suma yra milžiniška.
Taršios įmonės, įsigijusios CO2 kreditus, vėliau juos panaikina, o kitais metais ieško naujų. Remiantis „Climate Focus“ duomenimis, vien pernai buvo panaikinta apie 178 mln. CO2 kreditų, kurių bendra vertė siekia beveik 9 mlrd. Eur. Tai – vien tik praėjusių metų kiekis. Šių išimtų CO2 kreditų vertė prilygsta kiek mažiau nei pusei šių metų Lietuvos biudžeto pajamų. Prognozuojama, kad šios sumos ateityje – tik didės, nes poreikis kompensuoti ŠESD emisijas vis labiau augs.
Taršias įmones investuoti į CO2 kreditus skatina įvairūs veiksniai, bet labiausiai – vartotojų spaudimas, pirmenybę teikiant mažiau taršiems produktams ir paslaugoms. Veikia ir organizacijų noras pozicionuoti savo prekių ženklą tarp kitų, išskiriančių itin mažai ŠESD. Tad belieka savo turimoje žemėje įveisti mišką, įsitraukti į savanorišką CO2 kreditų rinką ir mėgautis pajamomis, kol vaikščiosite po savo puoselėjamas erdves.
Komentaro autorius – Kristjanas Lepikas, Miškininkystės technologijų bendrovės „Arbonics“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų
