Laidykime jau ne kritikos strėles, o dronus
Ukrainos karo lauke dronai įrodė esantys itin vertingi pagal kainos ir jų daromos žalos santykį – nenuostabu, kad ši šalis, stebėdama politinį vaikų darželį Vašingtone ir vis labiau neatsargius būsimo respublikonų kandidato Donaldo Trumpo pasisakymus, didina būtent dronų pajėgumus. Bepiločiai dronai „kamikadzės“ neatstos artilerijos, kurios tiekimas dabar yra sumažėjęs, bet ar yra kita alternatyva?
Viena vertus, Lietuvoje mes, laimei, tebegyvename taikos sąlygomis, esame NATO nariai. Kita vertus, lunatiški D. Trumpo pasisakymai, kaip jis skatins V. Putiną siautėti Aljanso šalyse, saugumo jausmo neprideda. Ramiau miegoti tikrai neleidžia ir Danijos gynybos ministro praėjusią savaitę išsakyta remarka, kad Rusija gali užpulti NATO šalį per artimiausius 3–5 metus. Tai nereiškia, kad jau laikas mesti visus darbus ir pradėti ruoštis eiti į apkasus – Lietuva nėra Ukraina, bet pasimokyti iš jau dvejus metus savo šalį ginančių ukrainiečių tikrai yra ko.
„Tiesiog užduokite sau klausimus: ko išsigando Rusijos laivynas Juodojoje jūroje? Kas realiuoju laiku nustato taikinius, į kuriuos paskui atskrenda haubicų sviediniai ar HIMARS reaktyviniai šaudmenys?“ – retoriškai klausia dr. Saulius Japertas, Kauno technologijos universiteto Transporto inžinerijos katedros docentas.
Taigi, ar mokomės iš Ukrainos patirčių, ar darome savo namų darbus? Pastarosiomis savaitėmis – nelyg folkloras ir diskusijos, tarp skirtingų instancijų – nuo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto iki Prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos ir Vyriausybės: kur yra strategija, kaip dronus įdarbinti šalies gynybai, kur dronų vystymo koncepcija, kur, pagaliau, lietuviški dronai?
Taigi, kol kas lietuviškų dronų, apie kurių kūrimo ir gamybos būtinybę haubicų negaminančiai Lietuvai kalbama trečius metus, daugiau yra ne poligonuose, o politinėse diskusijose. Tiesa, poligonuose jų būta ir 2023 m., ir 2022 m. per Dronų dieną, kai Kyviškių aerodrome bepiločiai orlaiviai ir jų sistemos pristatytos krašto apsaugos sistemos kariams ir darbuotojams.
Nes gi o juk bet tačiau, pasirodo, Lietuvoje turime dronų gamintojų ir ekspertų (tikrų, ne tik nutuokiančių), priskaičiuojama arti 20 įmonių, dirbančių šioje srityje. Ir vėl – tos pačios kritikos strėlės – kodėl ignoruojamas užgimstantis nacionalinis potencialas ir dažniausiai perkama užsienio gamintojų produkcija? Taip, perkami skirtingi dronai, skirtingų galimybių, pajėgumų, parametrų, ne visi turi tikslią optiką, ne visi ore išbūti gali x minučių, ne visi „kamikadzės“ ir pan. Taip, galbūt tokie, kokių reikia, (dar) negaminami Lietuvoje.
Bet čia, Lietuvoje, šį bei tą jau sukuriame, turime mokslinio potencialo, kompetencijų ir praktinės patirties iš Ukrainos, kuri mielai naudoja ir mūsų auksarankių pagamintus dronus. Deja, mūsiškiai gamintojai veikia labiau iš idėjos: įmonės yra tokio dydžio, kokio dydžio susidomėjimą rodo mūsų kariškiai. Su tokia lietuviškos kariuomenės „paklausa“ vargas tiems, kurie sugalvotų ieškoti finansavimo gamybos plėtrai banke.
Bent jau seniau vargas būdavo ir tiems startuoliams, kurie pinigų ieškojo pas rizikos kapitalo investuotojus, nes jau esamų technologijų gamyba nėra tai, į ką įprastai jie deda pinigus. Tokioje situacijoje savo žodį turėtų tarti Vyriausybė – valstybės pinigais paskatinti gynybos technologijų plėtrą. Juolab kad dronus jau gaminame. Štai KAM skelbė, kad kariuomenė yra įsigijusi bepiločių orlaivių iš lietuviškų įmonių „Granta Solutions“ ir „Unmanned Defence systems“. Ir pažymėjo: tai – tik ilgo kelio pradžia, planuojama, kad nuo 2024 m. pirkimai intensyvės.
VŽ nuomone, tas ilgas kelias jau turėjo būti įpusėtas. Netrukus minėsime jau trečių karo metų pradžią – po tiek laiko jau turėtume kalbėti ne apie strategijų ir koncepcijų kūrimą, o visu pajėgumu vystyti perspektyvių gynybos krypčių investicijas, kurių garantu galėtų būti būsimi ilgalaikiai valstybės užsakymai. Kartu reikia skubiai išspręsti ir teisinius, reguliavimo klausimus, kurie šiandien vis dar trukdo ir dronų industrijai skleisti sparnus.
Karas Ukrainoje įrodė, kad dronai tampa svarbiu šiuolaikinio gynybinio ir puolamojo mūšio dalimi. Tai akcentuoja įvairių šalių karo ekspertai, ragindami koreguoti senus karo vadovėlius ir jau dabar vystyti juos naudoti ir valdyti gebančius pajėgumus. Esame unikalioje situacijoje, kai galime būti priešakinėse naujos technologijos gamybos ir pritaikymo industrijos linijose, kurioms dešimtmečiams garantuojami užsakymai ir iš principo nereikia veltis į kruvinus konkurencinius mūšius.
Vietoj valdininkų pamėgto žvalgymosi užsienio pardavėjų vitrinose ir tarpusavio kritikos laidymo politiniuose koridoriuose metas pradėti laidyti lietuviškus dronus. Tereikia valios, sveiko proto ir lyderystės nedelsiant imtis sujungti suinteresuotų valstybinių ir privačių pusių pajėgumus. Vardan jūsų ir mūsų saugumo.
