N. Roubini. Kur pasaulio ekonomika atsidurs 2024-aisiais?

Maždaug tuo pačiu metu pernai apie 85% ekonomistų ir rinkos analitikų, įskaitant mane patį, prognozavo, kad JAV ir pasaulinė ekonomika patirs recesiją. Krintanti, tačiau vis dar atkakli infliacija rodė, kad pinigų politika bus griežtinama, o smogus infliacijai – greitai sušvelninta, kainos akcijų rinkose kris, o obligacijų pajamingumas liks aukštas. Tačiau dauguma atvejų nutiko kaip tik priešingai. Infliacija krito daugiau, nei tikėtasi, recesijos buvo išvengta, akcijų rinkose kainos kilo, o obligacijų pajamingumas šoktelėjęs nukrito. Dėl to visas 2024 m. prognozes derėtų vertinti kiek apdairiau.

Nepaisant to, pagrindinė užduotis tokia pati: pradėti nuo atskaitos, gerojo ir blogojo scenarijaus, o tada priskirti kiekvienam jų laike kintančias tikimybes.

Dabartinis atskaitos scenarijus daugumai ekonomistų ir analitikų (nors ne visiems) yra švelnusis nusileidimas: valstybės su pažangia ekonomika, pradedant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, išvengia recesijos, tačiau augimas lėtesnis už potencialų; infliacija toliau artėja prie siekiamo 2025 m. tikslo – 2%; pirmąjį arba antrąjį šių metų ketvirtį centriniai bankai gali pradėti mažinti oficialias palūkanų normas. Šis scenarijus būtų geriausias kapitalo ir obligacijų rinkoms, kuriose, jo tikintis, jau juntamas sujudimas.

Gerasis scenarijus numatomas be „jokio nusileidimo“: augimas (bent jau JAV) lieka didesnis už potencialų, infliacija krenta mažiau negu numato rinkos ir JAV federalinio rezervo bankas (FED). Palūkanų normų mažinimas prasidės vėliau ir vyks ne taip greitai, negu šiuo metu tikisi FED, rinkos ir kiti centriniai bankai. Paradoksalu, tačiau nepaisant stebėtinai stipresnio augimo, scenarijus „be nusileidimo“ būtų nepalankus akcijų ir obligacijų rinkoms, kadangi jis reiškia, jog palūkanų normos ilgiau išliks kiek aukštesnės.

Blogasis scenarijus būtų nepatogus nusileidimas su trumpa negilia recesija, kuri stumtelėtų infliaciją žemyn ir sparčiau negu tikisi centriniai bankai. Žemesnes palūkanų normas pamatytume greičiau ir galimai ne per tris mažinimus 25 baziniais punktais, apie kuriuos leidžia suprasti Federalinis rezervo bankas, o per šešis, kuriuos dabar ir numato rinkos.

Be abejo, gali pasireikšti ir rimtesnė recesija, kuri sukeltų kreditų ir skolų krizę. Nors pernai dėl biržos prekių kainų šuolio Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir keleto bankų griūties JAV ir Europoje šis scenarijus atrodė visiškai tikėtinas, šiandien, įvertinus silpną bendrąją paklausą, jis atrodo neįmanomas. Susirūpinimą jis pradėtų kelti tik tuo atveju, jeigu kiltų naujas stagfliacinis sukrėtimas, toks kaip energijos kainų šoktelėjimas dėl konflikto Gazoje, ypač jeigu pastarasis regione pereitų į platesnį karą, į kurį įsitrauktų „Hezbollah“ ir Iranas ir kuris sutrikdytų naftos gavybą ir eksportą iš Persijos įlankos.

Kiti geopolitiniai sukrėtimai, pavyzdžiui, naujai atsiradusi įtampa JAV ir Kinijos santykiuose, tikriausiai turėtų ne tiek stagfliacinį (mažesnis augimas ir aukštesnė infliacija), kiek ekonomikos augimą lėtinantį poveikį (mažesnis augimas ir žemesnė infliacija), nebent įvyktų kokių nors didelio masto prekybos sutrikdymų arba sutriktų lustų gamyba ir eksportas iš Taivano. Dar vienas rimtas sukrėtimas galimas lapkritį, kai JAV vyks prezidento rinkimai, tačiau tai turės daugiau įtakos 2025 m. perspektyvoms, nebent dar prieš balsavimą susidarytų itin nestabili padėtis šalies viduje. Vėlgi politinė sumaištis JAV prisidėtų daugiau prie stagnacijos, o ne stagfliacijos.

Pasaulinės ekonomikos atžvilgiu tiek scenarijus be nusileidimo, tiek su kietuoju nusileidimu šiuo metu atrodo mažai tikėtinas, net jeigu JAV „jokio nusileidimo“ tikimybė atrodo didesnė negu kitose pažangios ekonomikos šalyse. Ar nusileidimas bus švelnus, ar duobėtas, priklauso nuo šalies arba viso regiono.

Pavyzdžiui, atrodo, kad JAV ir kelios kitos išsivysčiusios ekonomikos valstybės nesunkiai galėtų pasiekti švelnų nusileidimą. Nepaisant griežtesnės pinigų politikos, 2023-iaisiais augimas pranoko potencialų, o infliacija vis dar krito, slopstant pandemijos sukeltiems neigiamiems bendrosios pasiūlos sukrėtimams. Euro zonoje ir Jungtinėje Karalystėje, priešingai, pastaruosius keletą ketvirčių augimas nesiekė potencialaus ir buvo artimas nuliui arba net neigiamas, o infliacija tuo metu krito. Jeigu silpną augimą lemiantys veiksniai išsilaikys, šios šalys 2024 m. gali ir nepasiekti geresnių rezultatų.

Ar labiausiai išsivysčiusios šalys pasieks švelnų, ar duobėtą nusileidimą, priklauso nuo keleto veiksnių. Pirmiausia, pinigų politikos sugriežtinimas, kurio poveikis pasireiškia su uždelsimu, 2024 m. gali turėti didesnį poveikį negu 2023-iaisiais. Be to, skolų refinansavimas šiemet ir kitąmet daugelį įmonių ir namų ūkių gali prislėgti gerokai didesnėmis skolų tvarkymo sąnaudomis. Jeigu koks nors geopolitinis sukrėtimas sukels dar vieną infliacijos augimo tarpsnį, centriniai bankai bus priversti atidėti palūkanų mažinimą. Nereikėtų didelės konflikto Vidurio Rytuose eskalacijos, kad energijos kainos pakiltų ir priverstų centrinius bankus persvarstyti dabartinį požiūrį. Be to, yra daug stagfliacinio poveikio megagrėsmių, kurios vidutiniu laikotarpiu galėtų susilpninti augimą ir padidinti infliaciją.

O kur dar Kinija, kuri jau išgyvena duobėtą nusileidimą. Be struktūrinių reformų (kurių, panašu, ir nenusimato) šalies potencialus augimas per kitus trejetą metų nesieks 4%, o iki 2030-ųjų kris arčiau 3%. Galbūt Kinijos valdžiai šiųmetis 4% nesiekiantis faktinis augimas atrodo nepriimtinas, tačiau pasiekti 5% paprasčiausiai nepavyks be plataus masto makroskatinimo priemonių, kurios jau ir taip didelius sverto koeficientus pakeltų iki pavojingo lygio.

Kinija veikiausiai įgyvendins vidutines skatinimo priemones, kurių pakaks 2024 m. pasiekti kiek didesnį nei 4% augimą. Tuo tarpu struktūriniai augimą slopinantys veiksniai – visuomenės senėjimas, nepalanki situacija su skolomis ir NT, valstybės kišimasis į ekonomiką, stipraus socialinės apsaugos tinklo nebuvimas – niekur nedings. Galų gale Kinija gal ir išvengs plataus masto kietojo nusileidimo su gilia skolų ir finansų krize, tačiau tikėtina, kad priešaky laukia duobėtas nusileidimas ir nuviliantys augimo rodikliai.

Geriausias scenarijus aktyvų kainoms, akcijoms ir obligacijoms būtų minkštasis nusileidimas, nors gali būti, kad dabar jau į jį iš dalies ir atsižvelgta. Scenarijus be jokio nusileidimo palankus realiajai ekonomikai, tačiau nepalankus kapitalo ir obligacijų rinkoms, nes sutrukdys centriniams bankams mažinti palūkanų normas. Duobėtas nusileidimas neišeitų į naudą akcijoms – bent jau kol trumpa ir negili recesija pasibaigs, tačiau pasitarnautų obligacijų kainoms, nes tai reikštų greičiau pradėsimą ir spartesnį palūkanų normų mažinimą. Galiausiai stipresnis stagfliacinis scenarijus, akivaizdu, būtų blogiausias variantas tiek akcijų, tiek obligacijų pajamingumui.

Kol kas blogiausias scenarijus atrodo mažiausiai tikėtinas. Vis dėlto šių metų prognozes gali sugriauti įvairiausi veiksniai, tarp kurių ne paskutinis – geopolitinės situacijos rutuliojimasis.

Komentaro autorius - Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.