Nustokime dejuoti
VŽ kalbinti rinkos analitikai ir ekonomistai, vertindami šių metų perspektyvas, sutinka, kad nerimo yra. Tačiau mato nemažai išliekančių transporto ir logistikos sektoriaus galimybių, o pastaraisiais metais sustiprėję vežėjai tvirtina nebebijantys ekonomikos bangų.
„Gali būti, kad transporto bendrovėms, kaip ir visai ekonomikai, teks perjungti žemesnę pavarą, ypač pirmąjį 2023 m. pusmetį, tačiau transporto sektorius turėtų ir toliau gana užtikrintai judėti pirmyn“, – sako Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos vadovas.
Tai ar ne per daug įpratome dejuoti, tikėdamiesi, kad, bet kokiai problemai iškilus, galime atsisukti į valstybę ir prašyti paramos? Nors ir yra recesijos tikimybė, tai gali sumažinti augimo greitį, bet viso sektoriaus nuosmukio – nematyti.
Žinoma, nemenkiname aplinkybių, metai buvo neeiliniai. Tačiau pasaulis dinamiškas, ir kaip jau senokai nustatė Charlesas Darwinas, išlieka tie, kurie prisitaiko. Vos prasidėjęs karas ir pritaikytos sankcijos rusiškiems ir baltarusiškiems kroviniams sudavė itin didelį smūgį geležinkeliams ir uostui, kurie jau ir taip reikšmingą dalį krovinių prarado dėl sustabdyto „Belaruskalij“ trąšų transportavimo.
„Patys neįvertino rizikų, vis sakė, kad Lietuva – tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų, o, pasirodo, visus pajėgumus buvo sudėję į Rytų pusę“, – tuomet situaciją apibūdino Marius Skuodis, susisiekimo ministras.
Tačiau toks drastiškas kritimas suveikė kaip spyris – nors prarastus srautus atkurti užtruks, tiek dūsavę geležinkeliai ir Klaipėdos uostas rodo pastangas adaptuotis – nesėdėdami ramiai surado galimybių atidaryti naujas jungtis su Vakarais. Klaipėdos uoste atsirado maršrutai į JAV, į Pietų Ameriką, taip pat jungtys su Indija ir Pakistanu. Itin pakilo konteinerių krova – pasiektas milijoninis konteinerių TEU rekordas. Net ir birius krovinius kraunantys terminalai darbų nesustabdė – krauna lietuviškus krovinius, vietoj trąšų eksporto pradėjo dirbti su trąšų importu.
„Lietuvos geležinkeliai“ pradėjo aktyvią veiklos diversifikaciją – atsirado intermodalinės jungtys su Gdansku, Duisburgu, Triestu. Pradėjo šiemet kursuoti ir „Amber Train“ traukinys, sujungiantis visas tris Baltijos valstybes su Suomija ir Lenkija. O ir infrastruktūros projektai nesustojo – pradėti nauji „Rail Balticos“ projektai, uostas taip pat nestabdo investicijų – rekonstruoja bangolaužius, gilina laivybos kanalus. Lietuvos vežėjai sugebėjo Rusijos keliamą riziką įvertinti daug anksčiau – šiandien 93% pervežimų vykdoma Vakaruose. Todėl šis segmentas pajuto daug mažesnį poveikį dėl užsidariusios Rytų rinkos.
Visgi, rasta kitų problemų. Štai Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ pranešė, kad asociacijos įmonės sulaukė tūkstantinių baudų dėl Mobilumo paketo nuostatų nesilaikymo, negalėdamos išsimokėti gali būti priverstos nutraukti veiklą – esą tikslinga būtų jiems sumažinti mokesčius, kad ši našta būtų mažesnė.
Kad ir kaip sudėtinga vykdyti Mobilumo paketo reikalavimus, esame teisinė valstybė – pažeidei įstatymus, turi atsakyti. Jei visi puls prašyti sumažinti mokesčius – vieniems sumažins, kitiems ne, – vėl turime Gyvulių ūkį. O iš ko tada biudžetą pildyti?
Kad ir kiek problemų būtų, visi vežėjai – smulkios ir didžiosios įmonės – kaip susitarę tvirtina, kad pati didžiausia iš jų – vairuotojų trūkumas. Vadinasi, užsakymų apstu – juk nebūtų tokio darbo jėgos trūkumo, jeigu nebūtų darbo. Tad, vėlgi, ar tikrai dėl visko turime dejuoti?
VŽ nuomone, problemos pačios nesisprendžia. O gyvenimas pilnas „Ups and downs“, kaip kartodavo Antano Škėmos personažas, vis kildamas ir besileisdamas liftu. Taip, pabaksnokime į skaudulius, atkreipkime dėmesį, bet nesitikėkime, kad viskas išsispręs valstybės dėka, lyg pamojus stebuklinga lazdele. Juk verslininkas yra tas lyderis, kuris sutinka krizes kaip iššūkius, ieško sprendimų ir taip veda pirmyn ir Lietuvos ekonomiką.
