S. Gurijevas. Vakarų fronte neramu

Originalus vokiškas Remarque’o romano pavadinimas Im Westen nichts Neues („Vakaruose nieko naujo“) – taiklus. Tai, kad autokratinės vyriausybės kišasi į Vakarų politiką, – anokia naujiena. Blogiausiai pagarsėjęs ir geriausiai dokumentuotas buvo Rusijos kišimosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus atvejis, bet tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Kaip praeitą mėnesį sužinojome, Kinija kišosi į JAV vyriausybės vykdytą tariamo Kinijos bendrovės „Huawei“ sukčiavimo ir turto prievartavimo tyrimą, o paskui paleido socialinių tinklų robotus, kad skleistų klaidingą informaciją artėjant JAV kadencijos vidurio rinkimams. Neseniai vykusiuose rinkimuose Italijoje valdžia atiteko koalicijai, kurios sudėtyje – partija „Lega“, daugelį metų palaikiusi prorusišką poziciją ir tariamai remta Rusijos vyriausybės.

Kol Rusijos prezidentas V. Putinas begėdiškai pažeidinėja tarptautinę teisę Ukrainos fronte, jo lobistai Vakarų sostinėse veikia slapčiomis, kad prireikus galėtų įtikinamai viską užginčyti. Neseniai su kolega Danielu Treismanu išleidome knygą „Spin Dictators“ (liet. „Diktatoriai manipuliuotojai“), kurioje parodome, kad būtent taip dabar veikia dauguma nedemokratinių režimų. Dvidešimtojo amžiaus tironų karinės uniformos liko praeity. Šiandien autokratai dėvi rimtus verslininkų kostiumus ir apsimeta demokratais – to lig šiol pakakdavo patekti į aukšto rango Davoso ar G20 susitikimus, kur jie aktyviai savo pusėn traukia buvusius Vakarų politikus, teisininkus, viešųjų ryšių patarėjus ir analitikų centrus, kad išdėstytų savo argumentus Vakaruose.

Tai gudri strategija. Jei kenkėjiškos autokrato įtakos operacijos lieka nepastebėtos, jis gali toliau gauti kapitalo ir technologijų iš Vakarų. Tačiau, net jei vakariečiai sužino, kad jų institucijose cirkuliuoja korumpuotų autokratų pinigai, tai tik padeda diktatoriaus naratyvui namuose: „Manote, mūsuose korupcija bloga? – galėtų klausti toks diktatorius. – Pažiūrėkite į Vakarus, kur buvę politikai visi parsidavė daugiausia pasiūliusiajam.“ Tokios žinutės būtinos, nes šiuolaikiniai diktatoriai manipuliuotojai savo teisėtumą grindžia ne atviru teroru, bet kruopščiai puoselėjamu savo pačių (santykinės) kompetencijos įvaizdžiu.

Kitas tipiškas naratyvas skamba maždaug taip: „Taip, mes kišamės į rinkimus Vakaruose, bet vakariečiai kišasi į mūsiškius.“ Šis teiginys taip pat yra bent iš dalies teisingas. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europa iš tiesų palaiko pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą visame pasaulyje – ir teisingai daro. Tačiau didysis skirtumas yra tas, kad Vakarai pasididžiuodami puoselėja demokratines vertybes ir to neslepia, o modernieji diktatoriai kišasi slapčia, pasitelkdami neteisėtus finansinius srautus, o ne viešai registruotų nevyriausybinių organizacijų dotacijas.

Šis skirtumas išryškina svarbų faktą: kad ir kokie būtų Vakarų demokratijų trūkumai, jos vis tiek turi tam tikros švelniosios galios, apie kurią jų autokratinės varžovės galėtų tik pasvajoti. Demokratija išlieka populiari visame pasaulyje tiek tarp demokratinių, tiek tarp nedemokratinių šalių piliečių. Štai kodėl šiuolaikiniai diktatoriai apsimeta esą demokratai.

Be abejo, netrūksta kritikos tam, kaip JAV ir Europa funkcionuoja, tačiau tai yra savaiminė spaudos laisvės ir politinės opozicijos, randamos tik demokratijose, išdava. Veiksmai iškalbingesni už žodžius: imigrantai iš viso pasaulio veržiasi į Europą arba Ameriką ir mažai kas bando patekti į Rusiją ar Kiniją.

Pirmas žingsnis stojant į akistatą su grėsme Vakarų fronte yra pripažinti problemą. Visai neseniai Putiną palaikiusių ir jam vandenį nešiojusių Vakarų politikų reputacija nė kiek nenukentėdavo. Nors dauguma dabar jaučiasi įpareigoti sakyti, kad nepritaria karui, jie toliau ginčija, kad sankcijų reikėtų atsisakyti. Tokių politikų ryšiai su autokratiniais režimais turėtų būti ištirti. Paaiškėjus, kad jie pažeidė įstatymą, jie turėtų būti nubausti, o jei dirba autokratų vardu, bet veikia pilkojoje zonoje, turėtų būti visuotinai smerkiami, ir paskui turėtų būti parengti nauji įstatymai, užveriantys tokius įtakos kelius.

Antra, Vakarai turėtų sumažinti savo priklausomybę nuo prekybos su autokratijomis. Laimei, šis procesas jau prasidėjo, propaguojant prekybos perkėlimą į „draugiškus krantus“. Tokia strategija ekonomiškai pagrįstesnė, nei įvertina kritikai, mat karo kaina gali lengvai nusverti menką papildomą pelną, uždirbamą prekiaujant su autokratijomis.

Galiausiai Vakarai turėtų labiau atkreipti dėmesį į autokratų skverbimąsi į tarptautines organizacijas. Nereikia toli ieškoti, kad suprastum, kodėl tai problema. Nuo 2021 m. Interpolui vadovauja Jungtinių Arabų Emyratų generolas,  apkaltintas kankinimu. Vien šiais metais Vengrijos narystė ES smarkiai pavėlino Europos Sąjungos embargą Rusijos naftai, o dėl Turkijos narystės NATO Suomijos ir Švedijos prašymai tapti narėmis buvo pakibę ant plauko.

Šiuolaikiniai autokratai bando kištis slapčia, tikėdamiesi apsisaugoti nuo sankcijų. Demokratijos turi tam pasipriešinti. Vien dėl to, kad fronte tylu, nereiškia, kad karas nevyksta.

 

Komentaro autorius – Sergejus Gurijevas, „Sciences Po“ universiteto prorektorius, ekonomikos profesorius

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.