Parlamentiniai pasižaidimai
Interpeliacija G. Landsbergiui, ko gero, galėtų pretenduoti į kokį nors rekordą – bent jau „klausimyno“ apimtimi. Gal net ir turiniu.
Apie ketinimus surengti interpeliaciją užsienio reikalų ministrui opozicija prabilo prieš kelis mėnesius, bet surinkti jai parašus pavyko tik rudenį.
Žvelgiant į ilgiausią 45 klausimų interpeliacinį sąrašą susidaro įspūdis, kad jo sumanytojai surengė akciją „Nelik nuošalyje – papurtyk ministrą“. Panašiai, kaip plenariniuose Seimo posėdžiuose, kai prie mikrofono puolama siekiant tik „atsižymėti“ prieš rinkėjus – kad ir kokius blėnius ten porintum...
Taigi, opozicijai parūpo ne tik ir ne tiek užsienio politikos niuansai, Rusijos tranzitas, Kinijos ar Taivano reikalai, bet, pavyzdžiui, buvusios ministro patarėjos bei atstovės spaudai Vytautės Šmaižytės profesinis likimas.
Opozicija jau yra susilaukusi pastabų dėl klausimų formulavimo, tačiau prasta ankstesnių interpeliacijų patirtis kartojasi toliau. Nemenka dalis klausimų dubliavo vienas kitą, bet atsakyti į juos G. Landsbergiui vis tiek teko ir raštu, ir žodžiu. Tačiau vakar pamatėme, kiek iš tiesų tie atsakymai rūpėjo klausėjams – ministrui pradėjus atsiskaitinėti, dauguma opozicijos kėdžių salėje jau buvo atšalusios.
Statistika gana iškalbinga: iš užsiregistravusių 126 parlamentarų balsavo tik 93. Opozicija pasidarė sau pramogą – triukšmelį sukėlė, o patys – į krūmus.
Premjerė Ingrida Šimonytė stebėjosi, kad iš 45 klausimų ministrui nė vieno nėra apie politiką, o klausimais „provokuojama klaidingus teiginius patvirtinti kaip faktus.“
„Susidaro įspūdis, kad klausimai rašyti ne politiniam dokumentui, interpeliacijai, o kažkokiam tardymui – daug gandų lygio, daug spekuliavimo faktais, daug bandymų kurti šešėlius dėl paskyrimų, daug žongliravimo pavardėmis, bet nieko apie politiką, apie strategines kryptis, apie fundamentalius požiūrius“, – teigė ji. „Ministro balsas girdimas. Tik kurčias jo negirdi“, – tvirtino ministrė pirmininkė.
„Tačiau dar įdomesnis prezidentūros pareiškimas, jog klausimai ministrui yra pagrįsti. Čia jau tikrai norisi klausti pačios prezidentūros, ar užsienio politika nebėra prezidento prerogatyva, ar prezidentūra nedalyvavo nei Taivano atstovybės klausimo procesuose, nei ambasadorių skyrimo procesuose? Ir kas pasikeitė nuo vasaros, kai prezidento patarėjas Kęstutis Budrys opozicijos kalbas dėl interpeliacijos užsienio reikalų ministrui Kaliningrado tranzito istorijos įkarštyje pavadino „vienu liūdnesnių elementų“? – LRT Radijuje vakar stebėjosi politologė Rima Urbonaitė.
Apie tai, kad klausimai ministrui parengtoje interpeliacijoje yra pagrįsti, anksčiau yra sakiusi prezidento Gitano Nausėdos patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.
Tokia pozicija stebina ne tik politologus – su ja nesutinka ir premjerė. Ji irgi akcentavo, kad dalis užsienio reikalų ministrui adresuotų klausimų gali būti skirti ir prezidento komandai.
„Jeigu yra ministrų, kuriems aš turiu mažai priekaištų, tai G. Landsbergiui aš turiu labai mažai priekaištų“, – pabrėžė ji.
Interpeliacija G. Landsbergiui nėra pirmoji šiai Vyriausybei. Parlamento mažuma jau inicijavo tris patikrinimus – energetikos ministrui Dainiui Kreiviui, sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui ir žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui.
Seimo opozicija neatmeta, kad netrukus interpeliacija gali būti inicijuojama ir kitiems ministrams, o parlamento pasitikėjimą įsivertinti bus raginama visa Vyriausybė. Beje, tą patį siūlė padaryti ir pati premjerė – įvertinti visus kartu: bent jau daug laiko, ypač – parlamentinio, būtų sutaupyta.
„Matyt, opozicijos teisė interpeliuoti ministrus, kada ji mato reikalą tai daryti. Tik tiek, kad jeigu opozicija yra nusiteikusi interpeliuoti kas antrą ministrą, aš opozicijai jau kurį laiką turiu optimizavimo pasiūlymą, kad tegul interpeliuoja iš karto visą Vyriausybę, bus du už vieno kainą“, – rugsėjį teigė I. Šimonytė.
Žinant, kad kabinete yra 14 ministrų, premjerė teisi: opozicija pasiryžusi „persijoti“ beveik kas antrą Vyriausybės narį.
Parlamentinę kontrolę galima vykdyti įvairiais būdais, vienas iš jos įrankių – interpeliacija. Gana „sveikas“ būdas. Juolab kad bet kuriam valdžioje esančiam politikui kartais išties sveika pasitikrinti pasitikėjimą. Jeigu...
Jeigu, VŽ nuomone, iš tiesų jos iniciatoriams rūpėtų konkretaus ministro veiksmai, jo vykdoma politika, kurią galima būtų ne tik konstruktyviai kritikuoti, bet ir pateikti konstruktyvių pasiūlymų.
Tačiau vakarykštis šou Seime tik dar kartą parodė ne opozicijos bejėgiškumą ir net ne jos nesėkmę, kaip mėginta tai įvardinti – vyksta paprasčiausias darbo laiką ryjantis farsas, kai net jo užsakovams galiausiai nelabai rūpi turinys. Greičiausiai tai tik dar vienas „legalus“ mėginimas užsidirbti iš rinkėjų papildomų politinių taškų būsimuosiuose rinkimuose.
