A. Aslundas. Paskutinis Putino pasispardymas?
Svarstomos įvairios Rusijos agresyvumo priežastys, tačiau svarbiausia – Rusijos ekonomikos nuosmukis ir tai, ar dėl to ši šalis tapo pavojingesnė. Ar Putinas tikrai ketina pulti Ukrainą? Jeigu taip, ką turėtų daryti Ukraina ir Vakarai?
Nuosmukis akivaizdus. Rusijos ekonomika visiškai neaugo nuo 2014 m. (galima sakyti, kad ji stagnuoja nuo 2009 m.), o Putinas aiškiai pasakė, kad jis nėra suinteresuotas užtikrinti ekonomikos augimą ar gerinti gyvenimo lygį. Skaičiuojant JAV doleriais, Rusijos BVP nuo 2013 m. buvusių 2,3 trln. USD 2020 m. susitraukė iki 1,5 trln. USD. Nuo 2014 m., kai Putinas pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą ir neteisėtai aneksavo Krymą, Rusijos realiosios disponuojamos namų ūkių pajamos (atsižvelgiant į infliaciją) sumažėjo 10%.
Negalėdamas nieko gero pasakyti apie ekonomiką, Putinas giriasi didelėmis Rusijos tarptautinių valiutų atsargomis ir maža valstybės skola. Atrodo, kad šie statistiniai duomenys patvirtina jo norą siekti valstybės „didybės“, tapusios jo paties kaip stipraus lyderio sinonimu.
Taigi Putinas bando sukurti šiuolaikinę Spartą – tik į savo karinį pajėgumą orientuotą valstybę. Nuo 2008 m. rugpjūtį Rusijos įvykdytos Gruzijos atakos, atskleidusios didelius karinius trūkumus, Kremlius ėmėsi esminės karinės modernizacijos, nors dauguma kitų Europos šalių toliau tęsė po Šaltojo karo pradėtą nusiginklavimą.
Gali būti, kad santykinė Rusijos karinė galia jau pasiekė aukščiausią tašką. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, Rusijos karinės išlaidos 2020 m. siekė 62 mlrd. USD, tačiau tais pačiais metais JAV karinės išlaidos sudarė 778 mlrd. USD, o Kinijos – 252 mlrd. USD.
Rusiją aplenkė net Indija su 73 mlrd. USD kariniu biudžetu.
Puikiai suprasdamas bloga lemiančius ženklus Putinas tikriausiai svarsto, kad norėdamas panaudoti Rusijos karinę galią turi tą daryti dabar, kol šalies ekonominis pagrindas dar pakankamai tvirtas. Ne mažesnė paskata Kremliui kalti geležį, kol karšta, gali būti ir šių metų žaliavų (ypač energetikos ir metalų) kainų augimas.
Menkstančios galios valstybės, kaip į kampą įvarytas žvėris, pačios pavojingiausios. Kaip knygoje „Destined fo War“ (liet. „Neišvengiamas karas“) mums primena Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius Grahamas Allisonas, Pirmąjį pasaulinį karą užpuldama Serbiją pradėjo silpstanti Austrijos-Vengrijos imperija. Dabartinėmis aplinkybėmis atrodo, kad rusai planuoja Antrąjį pasaulinį karą primenančią tankų ir artilerijos kampaniją; jeigu tai tiesa, Rusijos karo mašina pasenusi, lygiai kaip ir Putino požiūris į Ukrainą.
Šiuolaikinis taikus Vakarų skaitytojas gali susimąstyti, kodėl Putinas nori pradėti karą. Jis, žinoma, yra puikiai susipažinęs su Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro Viačeslavo fon Plevės palikimu – ministras pagarsėjo 1904 m. pareiškęs: „Kad išvengtume revoliucijos, mums reikia mažo pergalingo karo!“
Visai netrukus fon Plevė žuvo nuo revoliucionieriaus rankos. Nepaisant to, 1904–1905 m. prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas. Tas konfliktas nebuvo nei mažas, nei pergalingas – jis sukėlė 1905 m. revoliuciją.
Greičiausiai Putinas daugiau dėmesio skiria savo mažiems sėkmingiems karams Gruzijoje (2008 m.) ir Kryme (2014 m.), dėl kurių jo palaikymas buvo pakilęs į nematytas aukštumas. Šiuo metu gyventojų palaikymas smuko į naujas žemumas, o dėl visuomenės nepasitenkinimo Putinas padidino politines represijas iki tokio lygio, kokio nebuvo nuo tada, kai Sovietų Sąjungą valdė jo herojus Jurijus Andropovas (1982–1984 m.).
Siekdamas pateisinti vis ekstremalesnes represijas, Putinas padidino Kremliaus propagandos mašinos veikimą iki sovietinio lygio. Tačiau antivakarietiškas diskursas neįtikins gyventojų jo palaikyti. Tam Putinui reikia dar vieno labai sėkmingo karo. Kadangi Rusija neturi jokių šansų laimėti didelio karo prieš visus Vakarus, jai būtinas gerokai mažesnis karinis konfliktas. Štai todėl Putinas ir pasirinko Ukrainą, kurią jis vadina Vakarų vasale.
Tačiau mažas pergalingas karas neįmanomas ir Ukrainoje. Naujasis Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas neseniai tvirtino:
„Žmogiškoji kaina Ukrainai būtų katastrofiška, bet ukrainiečiai liūdėtų ne vieni. Rusija taip pat patirtų didžiulių nuostolių. Vaizdai su karstais, grįžtančiais į Rusiją iš fronto linijų Ukrainoje, kaip virusas pasklistų socialiniuose tinkluose ir jų netrukus nebegalėtų suvaldyti net Kremliaus cenzoriai. Didelis karas Ukrainoje įstumtų į krizę visą Europą.“
JAV žvalgybos agentūros perspėja, kad Rusija prie sienos su Ukraina sutelkė apie 175.000 karių. Tačiau tokio dydžio jėgos nepakaktų. Aktyviąsias Ukrainos karines pajėgas sudaro 250.000 didelę mūšių patirtį turinčių karių, pasiryžusių ginti savo tėvynę nuo priešų, kuriems tikriausiai rūpi tik gauti užmokestį.
1904 m. Rusija suklydo neįvertinusi Japonijos karinės galios. Japonijai laimėjus karą, caro valdžia buvo mirtinai susilpnėjusi, todėl įvyko revoliucija. 2022 m. Rusijos ir Ukrainos karas gali pasirodyti dar didesnė kvailystė, kurią Putinas vargu ar išgyvens.
Kremliui neturi būti leista šalies viduje gauti naudos iš karinės galios demonstravimo. Į Putino agresiją prieš Gruziją ir Ukrainą Vakarai atsakė tik ribotomis sankcijomis. Vakarų šalys privalo pasimokyti iš praeities klaidų ir tvirtai palaikyti Ukrainą. Vakarai turi ne tik remti Ukrainą kariniais ištekliais ir mokymais, bet ir įvesti itin griežtas sankcijas Rusijai. Joe Bidenas ir JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas pažadėjo tai padaryti. JAV ir jos sąjungininkės Europoje privalo įvykdyti pažadus.
Andersas Aslundas - Laisvojo pasaulio forumo Stokholme vyresnysis mokslinis bendradarbis
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2021.
