Kiek dar ylų tūno maiše?
Tą rodo „Delfi“ gautas susirašinėjimas, vykęs birželio viduryje tarp prezidentūros Užsienio politikos grupės ir Užsienio reikalų ministerijos (URM).
„Nesiekiame visų sankcijų sektorinių užblokuoti, tik norime trąšas out, AAE in“, – rašo asmuo, pasirašantis vardu Skirmantė. Pasak portalo, tikėtina, kad tai yra Skirmantė Straigienė, prezidento Užsienio politikos grupės patarėja.
Šiuo klausimu buvo išsakytos pozicijos ir aukštesniu lygmeniu. Prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė rašė kitam URM pareigūnui:
„Labai bloga situacija su Astravo sankcijom, nes su procedūrom pavėluota, paramai teikti ceitnotas. Užtat su trąšomis gausim pirmiausia nuostolius savo verslui, o rusai perims baltarusių įmonę. Pamėginkime apginti LT interesus! <…>“, – rašoma patarėjos išsiųstame laiške.
Savi marškiniai – arčiau kūno? O Baltarusija, jau mėginanti žvanginti rusiškais ginklais, – toli? O sankcijos „backai“ gal labiausiai turėtų rūpėti tik Jungtinėms Valstijoms?
O mes tyliai patūnosime sau kamputyje ir „ginsime LT interesus“...
Po kelių dienų prezidento patarėjas Darius Kuliešius jau pareiškė, kad prezidentas Gitanas Nausėda palaikys ES susitarimą dėl sektorinių sankcijų Baltarusijai, nepaisant to, ar jis apims Lietuvai jautrų trąšų eksportą, ar ne.
Net nepuolant knaisiotis, ką rašė prezidento komandos žmonės, ar jų iniciatyva buvo suderinta su S. Daukanto aikštės rūmų šeimininku ir kada pasisuko nuomonių vėtrungė, stebina kitkas – kodėl šalies vadovas, kuris atsakingas už užsienio politiką ir strateginius aljansus, tylėjo iki tol, kol trąšų gabenimo per Lietuvą skandalas sprogo per visas siūles.
Galbūt prezidentui nebuvo laiko tuo pasidomėti anksčiau, nes labiau rūpėjo kritikuoti Vyriausybę dėl jos tai „per lėtos“, tai „per greitos“ vakcinacijos eigos? Kaip ir antivakserių gynimas, flirtas su įvairaus plauko maršistais, basomis mamomis beigi kepeniais ir ąžuolais.
Dabar G. Nausėda tik moralizuoja ir skubina du ministrus, penktadienį ir nusprendusius trauktis iš pareigų.
„Jei teigiama, kad ministrai pasirengę atsistatydinti, Vakarų praktikoje jie tai ir daro. Jie pateikia atsistatydinimo pareiškimą ir tada kitos institucijos priima atitinkamus sprendimus. Negalima laukti, kol sprendimai bus kažkieno įvertinti. Tai pirmiausia yra paties politiko atsakomybė“, – žurnalistams penktadienį sakė prezidentas.
Ar tik dviejų politikų?
„Prezidentas iš tiesų lygiai taip pat žinojo apie JAV administracijos sprendimą, žinojo apie terminus. Tiesa, kasdienė veikla nepriklauso prezidentui, bet tiek, kiek tai susiję su užsienio politika, o šiuo atveju visgi ta reputacinė žala, apie kurią ir prezidentas, raginantis ministrus trauktis, kalba, daugiausia yra grynai užsienio politikos klausimas. Ir man atrodo, kad iš tiesų ir prezidentas čia turėtų dalį atsakomybės taip pat prisiimti sau“, – LRT laidoje „Savaitė“ teigė Ramūnas Vilpišauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
Dabar, atrodo, jau lyg ir nebekvestionuojamas klausimas, ar JAV baltarusiškoms trąšoms įvestos sankcijos liečia ir Lietuvą. Nes kalbėti reikia apie solidarumą su strateginiais partneriais, apie nuostatą nebendradarbiauti su diktatorišku režimu, ir svarbiausia – apie galimą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui.
Atmetant į šalį juridinius / finansinius niuansus (kuriuos sutvarkyti nėra misija neįmanoma), nemalonu matyti ir girdėti, kaip įvairios institucijos painiojasi savo „parodymuose“. Žinojo / nežinojo, stabdyti / nestabdyti – taip dabar žaidžiamos pirštų vienų į kitus rodymo žaidynės. Ypač stebina susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio ir „Lietuvos geležinkelių“ (LTG) vadovo Manto Bartuškos vis naujas „tiesas“ atskleidžianti dvikova.
Štai M. Skuodis dar penktadienį kategoriškai neigė žinojęs apie LTG bandymus susitarti dėl „Belaruskalij“ mokėjimų aptarnavimo po gruodžio 8-osios. O vakar viešumoje pasirodę nauji duomenys rodo, kad tai nebuvo tiesa.
Įvairiausiomis versijomis apaugęs LTG gautas avansas byloja ne ką kita, o norą pratęsti verslo „sėkmės istoriją“. Kartu padedant kaimyninės šalies diktatoriui uždirbti pinigų. Valstybės valdomos įmonės vadovas lemena kažkokias pasakas apie „netikėto“ avanso (ne)grąžinimo kelius, paskui išaiškėja, kad buvo mėginimai ieškoti išeities lakstant po „fintech“ įmones ir t. t.
VŽ nuomone, aišku, kad susimovė kelios institucijos ir net jei bus galiausiai išsrėbta ši košė, puodo dugne liks svilėsių. Ar triumfuos teisybė atleidus iš darbo ministrus? Galbūt. Tačiau, ko gero, kur kas svarbiau politikams kuo skubiau ištaisyti klaidas ir išmokti šią skaudžią pamoką, nes vien tik savo „kailio“ aukojimas nenuplaus dėmių nuo šalies reputacijos.
