2021-11-08 06:50

Kovai su šešėlinės ekonomikos Voldemortu atmestinas planas netinka

Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Vyriausybinė Šešėlinės ekonomikos mažinimo koordinavimo komisija sukūrė, o finansų ministrė patvirtino 37 punktų Šešėlinę ekonomiką ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį mažinančių veiksmų planą. Komisija žada akylai stebėti, kaip pavyksta siekti pažangos.

Didžiausią šio plano dalį sudaro priemonės skaitmenizuotai duomenų analizei – tai papildomų duomenų surinkimas, kriptovaliutų deklaravimas, mokesčių mokėtojų rizikos profilio atnaujinimas, preliminaraus automatinio deklaracijų vertinimo diegimas, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) veiklos robotizavimas, skaitmeninės duomenų analitikos diegimas.

Nemažai dėmesio skirta ir priemonėms, kurios turėtų paskatinti savanorišką mokesčių mokėjimą, taip pat rizikingų sektorių – statybos, transporto, automobilių remonto, viešojo maitinimo – kontrolei, galvojama apie atsiskaitymų grynaisiais ribojimą.

„Gerai, kad į šešėlio problemą pabandyta pažiūrėti sistemiškai ir buvo sukurtas šis planas – jei bent trečdalis priemonių bus sėkmingai įgyvendintos, naudos iš to bus“, – įvertina Kęstutis Lisauskas, EY partneris.

Tačiau šiam planui toli iki tobulumo. Ekspertas primena daugelį kitų valstybinių planų, kuriuos surašydavo ši ir ankstesnės Vyriausybės, – įvairios institucijos ir vėl į vieną krūvą sumetė savo siūlymus, o niekas nepasivargino pažvelgti į visumą.

Nenuostabu, kad plane atsirado aktualumą praradusių ar su šešėlio mažinimu menkai susijusių priemonių, kurios duotų minimalią naudą biudžetui, tačiau nemenką papildomą galvos skausmą verslui bei gyventojams.

Pavyzdžiui, siūloma įvertinti, ar reikia įpareigoti taksi automobiliuose privalomai naudoti kvitų spausdintuvus. Sunku suprasti, kodėl ši priemonė atsidūrė valstybiniame kovos su šešėliu plane – jo kūrėjams be jokių papildomų įvertinimų turėtų būti žinoma, kad didmiesčiuose tėra užsilikęs vos vienas kitas taksi, dar neišstumtas šioje rinkoje įsitvirtinusių pavežėjų, su kuriais atsiskaitoma „švariai“, t. y. banko kortele.  

Su šešėlio mažinimu nedaug bendro turi ir plane numatyta priemonė įpareigoti statytojus pateikti papildomų duomenų apie statybos leidimo numerį ir datą, jų savininką informacinėje lentoje prie sklypo ribos – bet kokia to nauda, jei niekas nepatikrins, kas vyksta tame statybos objekte, visai nesvarbu, bus kas nors toje lentoje nurodyta ar nebus.

„Greta rimtų priemonių įrašytos keistos ir neadekvačios. Mano galva, šį planą reikėtų šiek tiek „išravėti“, o prieš puolant įgyvendinti, pasiskaičiuoti, kokie galimi kiekvienos priemonės kaštai ir nauda. Būtų apmaudu, jei plano įgyvendinimas kainuotų daugiau, nei padidėtų biudžeto pajamos“, – apibendrina K. Lisauskas.

Daiva Čibirienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos (LBAA) vadovė, pastebi, kad plane netrūksta smulkių, kartais ne visada adekvačių ar taiklių priemonių, o kai kurios svarbios sritys taip ir liko nepastebėtos, pavyzdžiui, nė neužsimenama apie kontrolės veiksmų stiprinimą, gabenant krovinius geležinkeliu ir jūros keliais.

„Jei šešėlinės ekonomikos Lietuvoje mastas, kaip sako Finansų ministerija, yra 14,6% BVP, arba apie 8 mlrd. Eur per metus, vadinasi, vienam gyventojui metams tenka nelegalių pirkinių maždaug už 4.000 Eur, arba po 333 Eur per mėnesį. Tai didžiulės sumos. Jų negalėtų generuoti vien turgaus prekyba ar nelegalus statybos sektorius. Greičiausiai reikėtų kalbėti ir apie stambius nelegalius krovinius“, – svarsto D. Čibirienė.

Tačiau stebina tai, kad plane, pavyzdžiui, atsidūrė siūlymas atlikti analizę, kiek efektyvios sankcijos už įmonių finansinių ataskaitų nepateikimą Registrų centrui. Nepaisant to, kad puikiai žinoma, jog nemaža dalis ūkio subjektų finansinių ataskaitų neteikia, ir jokios sankcijos jiems netaikomos arba jos yra minimalios.

Bene įdomiausia tai, kad šešėlio mažinimo plane, kurio įgyvendinimo pažangą žada nuolat vertinti Vyriausybės šešėlinės ekonomikos mažinimo koordinavimo komisija, nematyti pagrindinio atskaitos taško, nuo kurio atsispiriant būtų matuojama sėkmė ar nesėkmė, – nėra įvardytas šešėlinės ekonomikos mastas, kurį norima sumažinti.  

Apsiribota tik tikslu iki 2030 m. šiuo metu esantį 25% PVM atotrūkį sumažinti iki ES vidurkio – 10%. Bet, kaip žinoma, PVM atotrūkis toli gražu neaprėpia visos šešėlinės ekonomikos.

„Nei Finansų ministerijos patvirtintame veiksmų dėl kovos su šešėliu plane, nei šio dokumento prieduose nepateikiama informacija apie šešėlio, kurį planuojama sumažinti, dydį. Šešėlis, regis, yra pavirtęs Voldemortu iš knygos apie Harį Poterį – net skirtingos valstybės institucijos kalba apie skirtingą šešėlio mastą, nekalbant apie kitus šaltinius“, – stebisi D. Čibirienė.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šešėlinė ekonomika 2019 m. siekė 13,1% bendrojo vidaus produkto (BVP), 2020 m. duomenys bus pateikti gruodžio pabaigoje. Finansų ministerijos duomenimis, 2019 m. neapskaitytos ekonomikos dalis siekė 14,6% BVP. Austrijos Linco Johanneso Keplerio universiteto profesorius Friedrichas Schneideris vertina, kad Lietuvoje šešėlinės ekonomikos mastas gali siekti 21,9% BVP. 

Vertinti ir skelbti oficialiai neapskaitytos ekonomikos dalį nuo BVP kaip tik ir numatyta naujajame Šešėlinės ekonomikos mažinimo plane, ši užduotis pavedama Statistikos departamentui.

„Tai gera priemonė, nes dabar šešėlio dydis Lietuvai yra skaičiuojamas pagal išvestinius ES dydžius. Jie visai netinka Lietuvai, kur kita gyventojų vartojimo krepšelio procentinė sudėtis. Tik gal pirmiau reikėjo atlikti tokį tyrimą, nusistatyti šešėlio mastą Lietuvoje ir tik tada fiksuoti jo pokyčius?“ – svarsto LBAA vadovė.

Būtų apmaudu, jei ir šiai Vyriausybei nepavyktų išjudinti įsisenėjusios šešėlinės ekonomikos problemos vien dėl to, kad kovos su šešėliu planas buvo parengtas kiek skubotai, atmestinai ir formaliai.  

VŽ nuomone, kilti į kovą su šešėlio Voldemortu reikėtų geriau pasiruošus, nors tai ir užtruktų dar šiek tiek brangaus laiko.

Finansų ministerijai, pasitelkus ekspertus ir verslo asociacijas, vertėtų dar kartą atidžiai planą peržvelgti ir jį patobulinti – atsisakant kai kurių institucijų padiktuotų smulkmenų ir paliekant prioritetines, tikrą naudą, o ne vien biurokratinius suvaržymus galinčias atnešti priemones.

Turėtų būti įvertinta ir šių priemonių kaina valstybei ir verslui, kad gautoji nauda iš šešėlio nebūtų mažesnė už biudžeto praradimus. Taip pat numatyta, kaip bus skaičiuojama kovos su šešėline ekonomika pažanga.

Antraip gali nutikti taip pat kaip su ankstesniųjų Vyriausybių kovos su šešėliu planais, t. y. nieko nenutikti.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791