A. Aslundas. Rusijos „meškų“ ekonomika
Pasak seno sovietinio posakio, žemės ūkiui kenkia keturios problemos: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Vadovaudamasis ta pačia logika, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl stagnacijos šalyje kaltina „išorės jėgas“ (nemažai ir pasaulines naftos kainas), nors dėl netikusios ekonominės politikos ir Vakarų sankcijų kaltas ne kas kitas, o tik jis pats.
Neatsitiktinai Vidurio ir Rytų Europos ekonominė padėtis skiriasi. Tos šalys, kurios įstojo į Europos Sąjungą, pagerino ekonomikos valdymą, ir jų BVP pradėjo artėti prie Vakarų Europos rodiklio. Nuo 2014 iki 2019 m. Vengrijos, Lenkijos ir Rumunijos ekonomika augo vidutiniškai atitinkamai 3,9%, 4,1% ir 4,7% per metus.
Tuo tarpu Baltarusijoje ir Ukrainoje šiuo laikotarpiu augimas buvo minimalus, o Rusijos ekonomika galėjo džiaugtis vos 0,7% vidutiniu metiniu augimu. Nors Rusijos BVP vienam gyventojui dar 2009 m. buvo didesnis (vertinant pagal perkamosios galios paritetą) negu Kroatijos, Lenkijos, Rumunijos ir Turkijos, nuo to laiko visos šios šalys ją pralenkė. Šiandien rusai jaučiasi sukrėsti sužinoję, kad jų padėtis prastesnė negu rumunų ir turkų. Iš ES narių tik Bulgarija liko skurdesnė už Rusiją.
Būdama taip arti ES bendrosios rinkos, Rusija galėjo augti sparčiau, jeigu būtų vykdžiusi protingą ekonominę politiką. Tačiau V. Putinas iššvaistė šalies gausų žmogiškąjį kapitalą per korumpuotą įdarbinimą per pažintis ir sistemingą deinstitucionalizaciją. Jo vykdytas teismų ir teisėsaugos politizavimas eliminavo bet kokį teisinės valstybės – būtinos privačių investicijų ir verslo vystymosi sąlygos – pretekstą. Matyt, V. Putinas mano, jog ekonomika ne tiek svarbi, kiek galimybė žudyti tokius oponentus kaip Borisas Nemcovas ir Aleksejus Navalnas.
„Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksas parodo V. Putino kleptokratijos gylį. 2020 m. Rusija buvo 129-a iš 176 šalių; Lenkija užėmė 45-ą, o Rumunija ir Vengrija abi buvo 69-oje vietoje. Žinoma, nė vienos iš šių Vidurio Europos šalių nepavadinsi švaraus valdymo bastionu, tačiau skirtumas glūdi tame, ar šalyje gerbiamos nuosavybės teisės.
Stokodama nuosavybės teisių saugumo ir spaudžiama Vakarų sankcijų, Rusija gali pritraukti tik kvailius ir vagis. Tarpsniu nuo 2008–2013 m. iki 2014–2019 m. vidutiniai metiniai tiesioginių užsienio investicijų srautai krito nuo 3,1% BVP iki varganų 1,4% BVP.
Metiniame kreipimesi į Federalinę asamblėją balandžio 21 d. V. Putinas, kaip įprasta, pažadėjo, kad „makroekonominis stabilumas bus tikrai pasiektas, o infliacija – pažabota“. Žinoma, investiciniai bankai ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prijaučia Rusijos konservatyviai makroekonominei politikai. Argi nenuostabu, kad šalis turi 573 mlrd. USD užsienio valiutos atsargų, jos federalinės valdžios skola siekia vos 18% BVP ir fiksuojamas stabilus einamosios sąskaitos perteklius? Iš tiesų makroekonominis stabilumas reiškia nedaug, kadangi jis tėra priemonė nuosekliam augimui pasiekti, o ne tikslas pats savaime. Bet kokios vyriausybės ekonominės politikos tikslas turėtų būti piliečių gerovės didinimas. Vis dėlto akivaizdus V. Putino siekis yra stiprinti vadinamąjį Rusijos suverenumą, kitaip sakant, savo paties diktatorišką valdžią.
Investicijų bankininkų pozicija kažkiek suprantama, žinant jų suinteresuotumą parduoti Rusijos obligacijas. Kyla klausimas, kodėl jiems pritaria TVF. Jei fondas neseniai perėjo nuo fiskalinio konservatyvizmo prie didesnio masto skatinimo priemonių visame pasaulyje palaikymo, Rusijos valdžia pasielgė priešingai. Akivaizdu, kad TVF reikia susivokti, ką jis išties palaiko.
Vakarų sankcijų griežtinimas – dar viena paties V. Putino susikurta problema. Balandžio 15 d. JAV vyriausybė uždraudė jai pavaldžioms finansų įstaigoms pirkti obligacijas Rusijos rubliais, o 2019 m. buvo uždraudusi Rusijos euroobligacijas užsienio valiuta. Rusijos centrinis bankas tvirtina, kad šių obligacijų emisijos mažytės, sudaro vos apie 61 mlrd. USD 1,5 trln. USD ekonomikoje. Tačiau taip teigiant ignoruojama JAV politikos reikšmė. Nors investicijų bankininkai dar gali pirkti Rusijos obligacijas antrinėse rinkose, jiems teks įvertinti riziką, kad kitu sankcijų raundu gali būti nusitaikyta ir į šiuos pirkimo sandorius.
Be to, nors didelei besiformuojančios rinkos ekonomikos šaliai normalu laikyti šimtus milijardų JAV dolerių valstybinėmis obligacijomis, Rusija tokios galimybės neturi. Tad JAV sankcijų kaina didesnė, negu atrodo. Iš Rusijos atimta galimybė prekiauti doleriais smarkiai riboja šalies investavimo galimybes ir stabdo augimą, o dėl V. Putino ir jo kraštutinių taupymo politikų gyvenimo lygis Rusijoje per praėjusius septynerius metus krito 11%.
Kaip galima liaupsinti tokias nehumaniškas politikas? Jei ekonomistai paprastai didžiausią dėmesį skiria realiajam (pakoreguotam pagal infliaciją) ekonominiam augimui, užsienio investuotojams rūpi šalies BVP vertė JAV doleriais. Rusijos atveju šis skaičius smuko daugiau kaip trečdaliu – nuo 2,3 trln. USD 2013 m. (prieš sankcijas) iki 1,5 trln. USD 2020 m. Pagal dabartinę JAV dolerio vertę Rusijos vertybinių popierių biržos vertė krito perpus ir siekia vos 53% 2008-ųjų gegužę fiksuotos aukščiausios vertės. Kuris rimtas investuotojas rizikuotų esant tokiai sparčiai besitraukiančiai ekonomikai?
Kiek Rusijos prastėjančius rodiklius nuo 2014 m. lėmė krintančios naftos kainos, o kiek Vakarų sankcijos ir augimo neskatinanti paties Kremliaus politika? Atlanto Tarybos ataskaitoje mudu su Maria Snegovaja teigiame, kad nuo 2014 m. Rusijos potencialus augimas turėjo siekti 5% per metus ir kad apytikriai pusę to skaičiaus – 2,5–3% BVP per metus – atėmė Vakarų sankcijos.
Tiesa, pastaruoju metu Rusija nėra vienintelė sunkumų patirianti besiformuojančios rinkos ekonomikos šalis. Vis dėlto nė viena jų neprisišaukė dabartinių kančių šitaip kenkdama pati sau.
Komentaro autorius — Andersas Aslundas yra Atlanto Tarybos Vašingtone vyresnysis mokslinis bendradarbis. Jo naujausia knyga, kurią 2019 m. išleido „Yale University Press“, vadinasi „Russia’s Crony Capitalism: The Path from Market Economy to Kleptocracy“ („Bičiuliškasis Rusijos kapitalizmas: kelias iš rinkos ekonomikos į kleptokratiją“). Project Syndicate, 2021.
