„Iliustruotoji istorija“: medžioklė Čilėje

Publikuota: 2016-11-19
Buvęs Čilės diktatorius Augusto Pinochetas Ugarte (1915–2006 m.) nebuvo nuteistas, , nors Čilės ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos reikalavo, kad būtų pradėtas teisinis procesas prieš žmogų, kurio sąžinę slegia ne mažiau nei iš 3.000 žmonių atimta gyvybė ir tūkstančių kankinimai. NNDB nuotr.
Buvęs Čilės diktatorius Augusto Pinochetas Ugarte (1915–2006 m.) nebuvo nuteistas, , nors Čilės ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos reikalavo, kad būtų pradėtas teisinis procesas prieš žmogų, kurio sąžinę slegia ne mažiau nei iš 3.000 žmonių atimta gyvybė ir tūkstančių kankinimai. NNDB nuotr.
 

1973 m. rugsėjo 11 d. tankai rieda link Santjago vyriausybės pastato, kuriame vilties netekęs prezidentas Salvadoras Allende užsidarė su automatu AK-47. Buvęs kariuomenės vadas Augusto Pinochetas Ugarte nori uzurpuoti valdžią bet kokiomis priemonėmis.

Laukdamas, kas bus, Salvadoras Allende greitu žingsniu vaikšto pirmyn atgal po prezidentūros La Moneda sales aukštomis lubomis. Prieš kelias valandas Augusto Pinochetas, vyriausiasis kariuomenės vadas, jam pateikė ultimatumą. Pasirinkimas gana paprastas: pasitraukti iš šalies prezidento posto ir saugiai išvykti iš šalies arba mirti.

65-erių Allende paskutinius trejus gyvenimo metus buvo demokratiškai išrinktas Čilės valstybės vadovas. Jis stengėsi, kad ši Pietų Amerikos valstybė būtų panaši į idealią valstybę, kokia buvo laikoma komunistinė Kuba, bet pastaraisiais mėnesiais visuomenė jo nemėgsta. Karinė chunta grasina perimti valdžią.

Tačiau Allende priima tvirtą sprendimą – atsisako pasiduoti. Jis iš visos širdies kovojo už socialinį Čilės teisingumą, tad šios kovos neketina baigti. 1973 m. rugsėjo 11 d. ryte Pinochetas išsiunčia du karinių oro pajėgų orlaivius „Hawker Hunter“, šie nedideliame aukštyje suka ratus virš Santjago. Prezidento rūmų link iš visų pusių rieda tankai.

Kareiviai užima strategines pozicijas gatvėse ir aikštėse, apsupa La Moneda, mieste tvyro slogi atmosfera. Kiekvieną minutę prezidentui artėjo galas, bet Salvadoras Allende nesileidžia išvaromas iš rūmų. Čilės gyventojai žino, kad jis nepasiduos. „Tai tikrai paskutinis mano kreipimasis į jus. Sakau tai jausdamas ne kartėlį, o nusivylimą. Aš neatsitraukiu. Šiuo pereinamuoju istorijos laikotarpiu aš paaukosiu savo gyvybę mainais į žmonių lojalumą“, – patikina jis, kalbėdamas per radiją kiek po devintos valandos ryto.

Po kalbos per radiją praeina kelios valandos ir visos valstybinės radijo bei televizijos stotys gauna Pinocheto įsakymą nutraukti transliavimą. Apie 12 val. lėktuvai „Hawker“ pradeda bombarduoti prezidentūrą. Paskui imama šaudyti papliūpomis ir pro langus mėtyti ašarinių dujų granatas. La Moneda akimirksniu virsta rūkstančiu pragaru.

Nusprendęs gintis iki paskutinės akimirkos, Salvadoras Allende čiumpa automatą AK-47, gautą iš draugo Fidelio Castro, Kubos prezidento. Kartu su ištikimais asmens sargybiniais jis šaudo pro prezidentūros langus, tačiau užpuolikų gerokai daugiau. Apie 14 val. jis pataria savo žmonėms pasiduoti. Jis pats nepastebėtas traukiasi iš šio chaoso ir eina į salę šiaurrytinėje rūmų pusėje. Atsisėda ant raudonos aksominės sofos, automatą įremia tarp kojų, nutaiko ginklą sau į galvą ir nuspaudžia gaiduką.

Po kelių minučių kariškiai randa krauju paplūdusius palaikus. „Užduotis įvykdyta. La Moneda užimta, prezidentas rastas negyvas“, – vienas iš karių radijo ryšiu praneša kariuomenės vadui Augusto Pinochetui į vadavietę Santjago pakraštyje. 130 metų Čilės demokratijos simboliu buvęs pastatas užimtas.

JAV išmuša pagrindą iš po kojų

Pinocheto karjera nėra ypatinga. Jis gimė 1915 m. Valparaiso uostamiestyje muitinės pareigūno šeimoje. Yra vyriausias sūnus. Sulaukęs 16-os pradeda karinę karjerą. 1932–1936 m. mokosi sostinėje Santjage karo akademijoje.

Jis greitai kyla karinės karjeros laiptais, rašo vadovėlius, dėsto kelių valstybių karo akademijose. Nesužiba nė vienoje srityje, tačiau yra paklusnus ir ištikimas. Kai marksistas Salvadoras Allende 1970 m. tampa šalies prezidentu, Pinochetas, kaip ir kiti generolai, yra ištikimas konstitucijai ir demokratijai, nors Čilės kariuomenė paprastai siejama su radikaliais dešiniaisiais.

Tačiau 1972 m. rudenį prasideda neramumai. Po atkaklaus vyriausybės bandymo nacionalizuoti Čilės pramonę, išdalyti žemę bežemiams ir įvesti griežtą kainų kontrolę Allende tampa nepopuliarus ne tik tarp Čilės vidurinės klasės, bet ir JAV, kurioms vadovauja prezidentas Richardas Nixonas ir valstybės sekretorius Henry Kissingeris.

Amerikiečiai baiminasi, kad Čilė netrukus taps komunistinės Kubos klonu. Nixonas vadovaujasi devizu „Make the economy scream“ – „Priversti ekonomiką kraujuoti“, todėl nutraukia visus prekybinius santykius su Čile, bandydamas pakenkti socialistiniam režimui. Pasitelkę CŽV – JAV centrinę žvalgybos valdybą – amerikiečiai finansuoja Čilės vežėjų streiką ir užtikrina, kad prekės nepasiektų parduotuvių lentynų. Be to, JAV skiria kelis milijonus JAV dolerių propagandos kampanijai: trys didžiausi Čilės laikraščiai juodina Allende ir pasakoja skaitytojams, kad prezidento vykdoma plataus masto nacionalizacija prieštarauja konstitucijai.

Didžioji gyventojų dalis taip pat nebepalaiko kairuoliško Allende projekto. Smulkieji ir stambieji verslininkai baiminasi, kad jų verslas gali netrukus atsidurti valstybės rankose. Parduotuvių lentynos tuštėja – ir dėl vairuotojų streiko, ir dėl to, kad jų savininkai nesugeba patenkinti paklausos. Neturtingieji dabar turi pinigų ir išgali nusipirkti prekių, apie kurias anksčiau tik svajojo. Ima trūkti net pagrindinių kasdienių prekių. Vidurinės klasės namų šeimininkės nuolat rengia masines demonstracijas priešais prezidentūrą. Moterims labiausiai trūksta jautienos – pagrindinio maisto produkto vidurinės klasės namuose, – taip pat kitų prekių, pavyzdžiui, konservuotų pomidorų, tualetinio popieriaus ir cigarečių.

Piktos moterys spaudžia kariuomenę

Čilė grimzta į gilią ekonominę ir politinę krizę. Infliacija šuoliuoja, gamyba staigiai mažėja, tad padėtis 1972 m. rudenį yra įtempta. Dešinieji reikalauja karinio perversmo, vidurinės klasės moterys rašo laiškus ir ragina ginkluotąsias pajėgas nuversti Allende. Į kiekvieną pareigūnui skirtą laišką jos įdeda baltą plunksną, tradicinį bailumo simbolį, o ant kareivinių grindų paberia grūdų, norėdamos parodyti, kad kareiviai – baikštūs viščiukai.

Taip pat būrys ekstremalių liberalių ekonomistų stengiasi patraukti karininkus į savo pusę – jiems dėsto, kaip pasikeistų Čilės ekonomika po perversmo. Galop nepasitenkinimas tampa toks didelis, kad kariuomenės vadovybė nusprendžia imtis veiksmų. 1973 m. birželio 29 d. kariuomenės dalis pamėgina nuversti Allende, bet vyriausiasis kariuomenės vadas Carlosas Pratsas ir artimiausias jo pavaldinys Augusto Pinochetas įsikiša ir sutrukdo įvykdyti blogai suplanuotą perversmą. Abu prisiekia ištikimybę vyriausybei bei demokratijai ir pažado laikosi. Bent jau kurį laiką.

Pinochetas stoja į priešininkų pusę

Per artimiausius mėnesius dešinieji ir keli karininkai verčia Pratsą atsistatydinti, o kariuomenės vadu Allende paskiria ištikimąjį Pinochetą. Nepasitenkinimas socialistų valdžia kyla dėl to, kad aukštus postus užimantys karininkai trukdo ryžtis galutiniam perversmui. Tačiau Pinochetas nenusileidžia – jis atsisako dalyvauti perimant valdžią.

Karininkai netrukus ima šnabždėtis, kad naujasis kariuomenės vadas – bailys. Šaipomasi, esą jis toks atsargus, kad nedrįsta atsisėsti prieš tai nenuvalęs kėdės. Tokia charakteristika žinoma ir karinių oro pajėgų vadui generolui Gustavo Leighui. 1973 m. rugpjūtį jis mėgina įkalbėti savo viršininką dalyvauti perversme.

„Ar supranti, kad mus gali nužudyti?“ – tokia pirmoji Pinocheto reakcija.

Tačiau per aukščiausiosios kariuomenės vadovybės posėdį 1973 m. rugsėjo 9 d. neryžtingas karininkas supranta, kad jis vienintelis priešinasi, tad nenoriai leidžiasi perkalbamas imtis veiksmų. Vos po 36 valandų jis pradeda karinį perversmą ir įsako kovoti su visais besipriešinančiaisiais. Istorikai iki šiol spėlioja, kodėl Pinochetas taip staigiai perėjo į kitą pusę ir ar apskritai jis rėmė demokratiją ir Allende. Gali būti, kad jo tikslas pirmiausia buvo palaikyti valdžią, tačiau prireikus stoti į priešininkų pusę.

Aišku viena: nors Pinocheto nežavėjo mintis apie perversmą, vos nuvertus Allende, jis ima rodyti žiaurumą. Karinę chuntą sudaro keturi aukščiausius postus užimantys karininkai, tačiau kariuomenės vadas save laiko savaime suprantamu vadovu. Perversmo dieną, rugsėjo 11 d., jis paskelbia šalyje nepaprastąją padėtį ir įsako pradėti visuotinį karą su jam nepritariančiais civiliais ir politikais.

Kitą dieną Pinochetas per radiją pareiškia, kad „tai ne valstybės perversmas, o karinis judėjimas, kurio tikslas – išgelbėti šalį“.

Savo kalboje kariuomenės vadas 11 mln. Čilės gyventojų patikina, kad jis netrokšta keršto ir absoliučios valdžios. „Nebus nei laimėjusių, nei pralaimėjusių“, – sako jis, tačiau veiksmai rodo ką kita. Tą pačią rugsėjo dieną, dar saulei virš Santjago nenusileidus, į miesto lavonines vežami kulkų suvarpytų ir sumuštų žmonių palaikai. Per vėlesnius septyniolika metų nė vienas gyventojas nebesijaus saugus.

„Ten kiaulių banda. Visas purvas, kuris šalies vos nepavertė griuvėsiais. Juos reikia sugauti, susodinti į lėktuvą be daiktų bei drabužių ir išmesti!“ – šaukia Augusto Pinochetas šalia stovinčiam asistentui.

Iškart po perversmo karinė chunta uždraudžia politinių partijų ir profesinių sąjungų veiklą, žiniasklaida griežtai cenzūruojama, atsisakyta teisėtvarkos. Be to, Pinochetas įspėja, kad visi, kurie „bus nepaklusnūs“, bus iš karto baudžiami mirtimi.

Karininkų nuomone, šalyje pilna „karingai nusiteikusių elementų“. Tie, kurie rėmė Allende arba pasisako už demokratiją, yra priešai. Pinochetas pradeda negailestingą tariamų ir tikrų priešininkų medžioklę. Diktatorius visur aplink mato priešus ir nuolat baiminasi pasikėsinimo arba perversmo. Tiesioginiu jo įsakymu karininkai vykdo masinius sulaikymus visoje šalyje. Žmonės, atsidūrę netinkamoje vietoje netinkamu laiku, suimami, internuojami ir uždaromi karininkų paskubomis įkurtose koncentracijos stovyklose.

Mirties karavano žudynės

Nacionalinis Santjago stadionas, Estadio Nacional, tampa viena liūdniausiai pagarsėjusių koncentracijos stovyklų. Dieną po perversmo, 1973 m. rugsėjo 12 d., 600 miesto Technikos universiteto studentų ir dėstytojų uždaromi stadione, sugrūdami į laikinas ant stadiono vejos, persirengimo kabinose ir rūsyje įrengtas kameras. Kaliniams (vėliau paaiškėjo, kad jie buvo pirmieji iš maždaug 40 tūkst. Estadio Nacional kalinių) užrišamos akys, jie ištisas paras tardomi. Karininkai juos žiauriai kankina elektros srove, spardo, vaikus ir suaugusiuosius plaka iki kraujo ir muša lazdomis. Daugelis neišgyvena – palaikų krūvos vežamos į morgus arba tiesiog išverčiamos gatvėse.

Kraujo praliejimas dar tik pradedamas. 1973 m. rugsėjo pabaigoje Pinochetas sraigtasparniu išsiunčia aukšto rango karininkų delegaciją į užduotį „Puma“. Tris savaites sraigtasparnis skraido iš vieno miesto į kitą, iš Čilės šiaurės į pietus ir vykdo bausmes. Ši akcija pavadinama „mirties karavanu“.

Pinocheto įsakymu kariuomenės vadovybė išsiveda 100 kalinių iš visoje šalyje esančių kalėjimų. Jie nuvežami į atokias vietas ir sušaudomi, sukapojami mačetėmis arba sudeginami. Vienintelis kalinių padarytas nusikaltimas – priklausymas valdančiajai partijai. Mirties patruliams nesvarbu, ar partijos narys jaunas, ar senas. Jauniausios aukos yra paaugliai, vyriausiems – daugiau nei 70 metų. Prieš nužudant daugeliui išduriamos akys ir sulaužomi kaulai, o palaikai suvarpomi kulkosvaidžių kulkomis. Paskui palaidojami, išmetami į sąvartynus arba dingsta be žinios.

Kai kurie išvengia sušaudymo, tačiau suvaromi į sraigtasparnius ir gyvi įmetami į jūrą.

Slaptoji policija sėja baimę

Pagrindinis bausmių tikslas – sukelti Pinocheto vyrų baimę, arba, Pinocheto žodžiais, „nubausti, kad pasimokytų kiti“. Ne visiems karininkams patinka tokios žiaurios represijos. Keli jų bando atsisakyti žudyti, bet tai rizikinga. Jeigu pasiseka, karininkai atleidžiami, tačiau dažniausiai besipriešinantieji patys įkalinami, kankinami arba negailestingai nužudomi.

„Akcijos tikslas – ne tik įbauginti Čilės gyventojus, kad jie nenorėtų priešintis, bet ir sukelti baimę, siaubą vadovams, kad net žemiausio rango karininkai būtų paklusnūs. Taip gali atsitikti ir tau!“ – vėliau duodamas parodymus aiškino Olegueras Benaventesas Bustosas. Jis buvo vieno kariuomenės pulko vado pavaduotojas. Pinochetui, visur matančiam priešus, baudžiamųjų veiksmų nepakanka. Siekdamas toliau persekioti ir bauginti gyventojus, Pinochetas įsteigia slaptą saugumo policiją DINA (Dirección de Inteligencia Nacional), kurioje darbuojasi žudymo ir kankinimo specialistai.

DINA uoliai persekioja garsius Allende rėmėjus, pavyzdžiui, nuverstą kariuomenės vadą Carlosą Pratsą, atsisakiusį dalyvauti kariniame perversme, persekioja net užsienyje. Jis nužudomas Buenos Airėse, Argentinoje, 1974 m. automobilyje sprogus bombai. Jam bent pavyksta išvengti ilgų kankinimų, kuriuos kenčia tūkstančiai kairiųjų, studentų ir dailininkų, uždarytų, pavyzdžiui, „Villa Grimaldi“ – viename iš šimtų šalyje veikiančių kankinimo centrų.

Kankinimo centras „Villa Grimaldi“ uždarytas tik 1978 m. Maždaug 4,5 tūkst. vyrų ir moterų kalinami klaustrofobiškose kamerose, kas dieną prievartaujami, kankinami vandeniu, elektros srove, mušami. Kaliniai dažnai verčiami stebėti, kaip kankinami kiti nelaimėliai, pavyzdžiui, kaip jų kojos pervažiuojamos automobiliu. Baisiausių valstybėje vykdomų kankinimų patiria kalinčios moterys: į pilvą joms grūdamos gyvos alkanos žiurkės arba vorai, jas prievartauja šunys ir moterų šeimos nariai vyrai.

Per kelerius metus Pinochetas Čilės visuomenę pakeičia neatpažįstamai: Čilė tampa priešų tauta, žmonės gyvena jausdamiesi nesaugiai ir nuolatinėje baimėje. Kaimynas išduoda kaimyną, šeimos nariai skundžia vienas kitą, prie policijos nuovadų rikiuojasi eilės žmonių, norinčių įteikti ilgus įtartinų asmenų sąrašus, nes tikisi, kad parodę norą bendradarbiauti nebus persekiojami režimo.

Tokie pokyčiai džiugina Pinochetą. Jis nuolat pabrėžia, kad būtina priversti kairiuosius nutilti. Jis tvirtina: „Jeigu gangrenuoja ranka, ją reikia nupjauti.“

Didėja pasipriešinimas diktatūrai

Ekonomika sparčiai auga. Režimas tautai taiko šoko terapiją, jam pavyksta pastatyti šalį ant kojų. Tačiau tik trumpam.

Po tokios šoko terapijos randasi naujų finansinių imperijų, jų savininkai kraunasi turtus ir turtingieji tampa dar turtingesni. Antra vertus, šalis patiria socialinį nuosmukį, didelį skurdą ir nedarbą.

Devintajame XX a. dešimtmetyje ekonomika pradeda klibėti. Kelios didžiosios bendrovės žlunga, o Pinochetas sulaukia kritikos iš visų pusių. Anksčiau jį nuoširdžiai rėmusi Bažnyčia ir buvusios kairiosios partijos ima reikalauti panaikinti diktatūrą. Protestai sulaukia tarptautinio dėmesio. Pinochetas tampa atstumtuoju. Net anksčiau jį rėmusios JAV atsuka nugarą dėl daugybės žmogaus teisių pažeidimų.

Tačiau Pinochetas nepaiso augančios opozicijos ir tvirtai žvelgia į ateitį. Jis įsitikinęs, kad dauguma pritaria jo vadovavimui, tad pasitikėdamas savimi 73 m. diktatorius 1988 m. spalį surengia rinkimus. Paaiškėja, kad padėtis yra visiškai priešinga. Didelei Pinocheto nuostabai, rinkimus laimi senas jo rėmėjas advokatas krikščionis demokratas Patricio Aylwinas. Diktatorius nenoriai pripažįsta savo pralaimėjimą, o kitą dieną po rinkimų pasirodo televizijoje ir piktai pareiškia sutinkantis su daugumos sprendimu. Tačiau tuo pat metu perspėja, kad „konstitucinėje režimo santvarkoje nebus jokių pokyčių.“

Pralaimėjusiam rinkimus Pinochetui tenka perleisti valdžią. Po 17 diktatūros metų šalis vėl tampa demokratiška. Tačiau buvęs vienvaldis Čilės vadovas imasi atsargumo priemonių. Prieš rinkimus jis pasirūpina, kad nepriklausomai nuo rinkimų baigties jis bus ginkluotųjų pajėgų vadas 8 metus. Šitaip Pinochetas užsitikrina, kad nebus bandoma atskleisti kariuomenės padarytų nusikaltimų.

Nors kaltinamas, kariuomenės vadas reiškia užuojautą aukoms ir jų artimiesiems. Jis didžiuojasi, kad esą išgelbėjo šalį nuo ekonominio nuosmukio. Pinochetas nereaguoja, kai po kelių dešimtmečių randama be žinios dingusių čiliečių palaikų. Gyvi likę aukų artimieji pyksta, kad karstuose guli ne vieno, o kelių žmonių kaulai.

Tačiau buvusio diktatoriaus nejaudina tautiečių likimai.

„Žmogų, kuris sudėjo kelių žmonių palaikus į vieną karstą, reikia pagirti, nes kaldamas mažiau vinių jis taupė Čilės vyriausybės lėšas“, – atkerta Pinochetas.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau