Islamo ištakos. Artimųjų Rytų aukso amžius

Publikuota: 2015-11-22
Astroliabija buvo galima išmatuoti Saulės aukštį virš horizonto. „Matton“ nuotr.
Astroliabija buvo galima išmatuoti Saulės aukštį virš horizonto. „Matton“ nuotr.
 

Pačius protingiausius kalifas subūrė į Išminties rūmus. IX a. Bagdado bibliotekoje dirbo geriausių mokslininkų grupė, biblioteka pavadinta Išminties rūmais. Joje po vienu stogu įvairius mokslus gvildenę iškiliausi eruditai pasiekė daugybę laimėjimų.

„Islamo ištakos. Artimųjų Rytų aukso amžius“ – trečioji VŽ pateikiamo straipsnių ciklo dalis apie islamo religiją. Apie pranašą Mahometą, Koraną, ir Musulmoniškąją Ispaniją skaitykite savaitgalį.

Ahmadas al-Yaqubi buvo sužavėtas. IX a. šis geografas ir istorikas ištyrinėjo Indijos ir Šiaurės Afrikos karalystes, keliaudamas aplankė daugybę klestinčios kultūros miestų. Tačiau niekas jo taip nepakerėjo kaip Bagdadas – musulmonų imperijos sostinė. Al-Yaqubi rašė, kad mieste gyvena tokie šviesūs žmonės, kad apie tokį išprusimą galima tik pasvajoti.

„Nėra labiau išsilavinusių žmonių už jų mokslininkus, labiau apsiskaičiusių – už jų eruditus, geriau išmanančių sintaksę – už jų gramatikus, tvirtesnių – už jų Korano tyrinėtojus ir turinčių daugiau žinių – už jų gydytojus“, – rašė susižavėjęs al-Yaqubi.

Bagdadas pelnė mokslininkų miesto vardą dėl kryptingos raidos. Prieš šimtmetį kalifas al-Mansuras buvo įsteigęs Išminties rūmus – susibūrimo vietą protingiausiems beveik visų mokslo sričių atstovams. Kalifo spendimas įkurti Išminties rūmus buvo visai suprantamas, nes islamo kultūra buvo atvira mokslui.

„Ieškokite žinių visur, net Kinijoje“, – sakė Mahometas, mokslo vyrus laikęs savo įpėdiniais.

Mokymasis suteikė statusą

Kalifas al-Mansuras taip pat domėjosi filosofija, astronomija ir „tais žmonėmis, kurie dirba šiose srityse“, – rašė arabų istorikas Saidas al-Andalusi. Todėl kalifas skyrė daug lėšų svarbiausių filosofijos ir gamtos mokslo veikalų vertimui iš graikų, hindų ir persų kalbų į arabų kalbą.

Norėdamas susisteminti gausybę žinių, jis pagal persų pavyzdį įsteigė karališkąją biblioteką. Taip buvo pradėti kurti Išminties rūmai – institucija, pavertusi mokslą musulmonų visuomenės pagrindu.

Visi visuomenės sluoksniai netrukus ėmė domėtis mokslu. Visi – nuo kalifo patarėjų iki paprastų žmonių – aktyviai rėmė naujus mokslus. Netrukus mokslas tapo būtinas norint užimti aukštą padėtį visuomenėje, o nauja, žiniomis paremta socialinė hierarchija pakeitė senąją, grįstą kilme ir giminystės ryšiais.

Mokslininkai ir žinių ištroškę žmonės iš Artimųjų Rytų ir Europos plūdo į Bagdado Išminties rūmus, o arabų kalba tapo svarbiausia mokslo pasaulio kalba. Mokslininkai tyrinėjo senus, klasikinius veikalus, bet taip pat rėmėsi senovės graikų, indų, persų žiniomis ir atradimais.

Mokslo plėtrą rėmė kalifas al Ma’munas, al Mansuro proproprovaikaitis, sukvietęs geriausius pasaulio mokslininkus į Išminties rūmus.

Al-Ma’muno valdymo metu, pirmoje IX a. pusėje, rūmai klestėjo, o musulmonai buvo užkariavę beveik visas mokslo šakas. Dauguma tyrimų buvo vykdomi kalifo iniciatyva, pvz., stebėtinai tikslūs Žemės rutulio perimetro skaičiavimai.

Žinių nepavyko sunaikinti

Išminties rūmuose tyrinėjimai buvo vykdomi kelis šimtmečius – iki 1258 metų. Žemes, esančias netoli Bagdado, ėmė puldinėti mongolų gentys, o netrukus jos įsiveržė ir į didingąjį miestą. Užpuolikai elgėsi žiauriai ir negailestingai, žudė gyventojus, degino bibliotekas. Kalifo akyse jie iki pamatų sudegino jo rūmus, o jam pačiam nukirto galvą.

Išminties rūmai buvo sulyginti su žeme, o daugybė mokslininkų nužudyta. Pasakojama, jog miestas buvo taip nuniokotas, kad netoli tekėjusi Tigro upė pajuodo nuo į ją sumestų raštų rašalo.

Nors Išminties rūmai buvo sugriauti, o Bagdadas žlugo, musulmonų mokslo tradicijos nenutrūko. Kaire, Damaske ir kituose didžiuosiuose miestuose buvo tęsiamas mokslininkų darbas, o per vertimus, keliones, susirašinėjimą jų žinios pasiekė ir Vakarų pasaulį.

ĮDOMU

Arabai sukūrė alkoholį

Musulmonai gyvai domėjosi fizika ir chemija, o jų atradimai ir metodai praskynė kelią šiuolaikiniams fizikams, pvz., Albertui Einsteinui.

Distiliacija: Kol dauguma viduramžių chemikų domėjosi alchemija, arabų mokslininkas al-Kindi gilinosi į mįslingą meną. Jis dirbo turėdamas aiškų tikslą – metalus ir augalus išskaidyti į sudedamąsias dalis, kad būtų galima ištirti jų sudėtį ir savybes. Al-Kindi taip pat norėjo išsiaiškinti, kodėl vynas svaigina. Jis kaitino vyną specialiose vamzdeliais sujungtose kolbose. Alkoholis išgaruoja žemesnėje temperatūroje negu vanduo. Pasinaudojęs primityviu distiliatoriumi, al-Kindi pirmasis išskyrė gryną alkoholį.

Musulmonai naudojo alkoholį medicinos tikslams, taip pat kvepalams ir kosmetikai gaminti.

infogr.am::infogram_0_is_arabu_kalbos-8

Optika: Mokslininkas al-Hassanas ibn al-Haythamas – dar žinomas Alhazeno vardu – visiškai nepritarė senovės graikams, kurie manė, kad žmogus regi, nes akys skleidžia šviesą. Alhazenas teigė, kad iš tiesų akys sugeria šviesos spindulius. Ilgą laiką jis eksperimentavo su šviesa, šešėliais bei spalvomis ir bandymus kruopščiai aprašė. Daugelio istorikų teigimu, Alhazeno tyrimų metodai leidžia jį laikyti pirmuoju šiuolaikiniu mokslininku. Savo darbuose jis teigė, kad šviesa sudaryta iš dalelių. Šią teoriją įrodė Einsteinas ir 1921 m. buvo apdovanotas Nobelio fizikos premija.

Skirstymas į kategorijas: Savo veikale „Paslapčių knyga“ chemikas al-Razi (Vakarų pasaulyje dar vadinamas Rhazesu) suskirstė chemines medžiagas į keturias kategorijas: gyvūnines, augalines, mineralines ir išvestines iš šių trijų kategorijų. Mineralines medžiagas pagal savybes jis dar suskirstė į šešias grupes – šiuolaikinėje periodinėje cheminių elementų lentelėje cheminės medžiagos suskirstytos vadovaujantis tuo pačiu principu. Pats grupavimas gerokai skyrėsi nuo dabartinių cheminių medžiagų kategorijų, tačiau mintis skirstyti medžiagas vadovaujantis stebėjimais ir eksperimentais, o ne filosofiniais pamąstymais, buvo revoliucinga. Tai buvo šiuolaikinės mokslinės minties raiška.

Visatos paslaptys ėmė skleistis Bagdade

Išminties rūmuose viena svarbiausių disciplinų buvo astronomija. Musulmonų mokslininkai padėjo pagrindus šiuolaikinio požiūrio į Visatą formavimui.

Observatorija: Nuo pirmųjų islamo dienų musulmonai studijavo dangaus kūnų judėjimą, nes reikėjo nustatyti, kada kalbėti penkias kasdienes maldas. Be to, musulmonų kalendorius paremtas Mėnulio fazėmis, todėl reikia stebėti Mėnulį. Tai itin svarbu per ramadaną, kai musulmonai visą mėnesį pasninkauja iki sutemų.

Kalifas al-Ma’munas (768–833 m.) rėmė astronominius tyrimus ir įsteigė pirmąsias observatorijas, jos buvo skirtos kosminės erdvės tyrimams. Observatorijos buvo pastatytos Bagdade ir Damaske. Šie miestai tapo astronomijos mokslo centrais. Musulmoniškose observatorijose buvo sudaromi Mėnulio kalendoriai, apskaičiuojama planetų padėtis danguje, kruopščiai aprašomos žinomos žvaigždės.

Stebėjimai buvo labai tikslūs. Pvz., musulmonų astronomai apskaičiavo, kad metus sudaro 365 dienos, 6 valandos, 10 minučių ir 8 sekundės. Šis skaičius vos 62 sekundėmis skiriasi nuo šiuolaikinių mokslininkų skaičiavimų.

Astroliabija: Penkių kasdienių islamiškų maldų laiką lemia dangaus kūnų padėtis, todėl kas dieną meldžiamasi skirtingu metu. Norėdami sužinoti, kada laikas melstis, musulmonai pasinaudojo senovės graikų išradimu – astroliabija. Nedidelis prietaisas rodė, kokia dangaus kūnų padėtis konkrečioje vietoje konkrečiu metu.

XV a. portugalų jūrininkai patobulino arabų sukurtą astroliabiją ir pritaikė ją navigacijai. Šis įtaisas tapo sekstanto pirmtaku.

Visata: Astronomas Mikalojus Kopernikas, parašęs knygą, kurioje Saulę pavadino pasaulio centru, XVI a. pateko į juodąjį Katalikų bažnyčios sąrašą. Vėlesniais laikais mokslininkai šia knyga žavėjosi, o Koperniką imta laikyti šiuolaikinės astronomijos tėvu.

Tačiau istorikai mano, kad toks apibūdinimas nėra visiškai teisingas. Koperniko astronominiai atradimai neabejotinai svarbūs, bet juos nulėmė pirmtakų darbai. Musulmonai abejojo graikų astronomo Ptolemajo teorija, jog Žemė yra Visatos centras, ir teigė, kad pasaulio centras yra Saulė. Jie atliko Saulės judėjimo skaičiavimus ir matematiškai įrodė, kad Ptolemajas klydo.

Kai kurie istorikai mano, kad XV a. Kopernikas, studijuodamas Italijoje, perskaitė musulmonų astronomų al-Tusi ir Ibn al-Shatiro raštus. Tarp Koperniko naudotų prietaisų buvo ir tokių, kuriuos naudojo tik Artimųjų Rytų astronomai.

Arabai išmokė europiečius skaičiuoti

Algebra: Musulmoniškoje Arabijoje buvo itin domimasi aritmetika ir tai padėjo atsirasti matematikos mokslui. Didžiausią įtaką mokslo plėtrai padarė persų mokslininkas al-Khwarizmi (apie 780–850), parašęs veikalą „Knyga apie papildymą ir priešpriešinimą“ ir padėjęs modernios algebros pagrindus (žodis „algebra“ kilo iš knygos pavadinimo). 1145 m. knyga buvo išversta į lotynų kalbą, tuomet algebra tapo žinoma Europoje.

Al-Khwarizmi grindė savo teorijas, kurias vadino „al-gabr“ (išvertus iš arabų kalbos reiškia atkūrimą), senovės Indijos matematikų darbais. Al-Khwarizmi mintys buvo revoliucingos. Jis parodė, kaip apskaičiuoti nežinomuosius sprendžiant lygtis. Algebra padėjo matematikai tapti abstrakčiu mokslu, leidžiančiu mokslininkams diskutuoti nesiremiant konkrečiais skaičiavimais.

Šifrų perskaitymas: Šifrus mėgo karaliai ir generolai, jų prireikdavo, kai tekdavo siųsti slaptus pranešimus. Tokį slaptą pranešimą siuntėjas užšifruodavo sukeisdamas abėcėlės raides vietomis, pvz., jeigu raidės perkeliamos per tris vietas, raidę „a“ pakeičia raidė „d“.

Ši šifrų sistema buvo naudojama iki IX a., kai arabų matematikas al-Kindi, analizuodamas Koraną, pastebėjo, kad raidžių dažnis tekste skiriasi. Pavyzdžiui, ženklas, atitinkantis raides „a“ ir „l“, yra dažniausias arabų kalboje. Al-Kindi suprato, kad šias žinias galima pritaikyti nustatant, ką kuri šifro raidė reiškia. Jo sukurtas metodas padėjo kriptologijos pagrindus.

Skaitmenys: Arabiški skaitmenys į Europą pateko vienuolio Gerberto dėka. X a. šis vienuolis studijavo matematiką musulmonų užimtoje Ispanijoje. Arabiški skaitmenys pasirodė tokie naudingi, kad net šlykštūs gandai neatgrasė tuometės prietaringos Europos nuo gremėzdiškų romėniškų skaitmenų pakeitimo arabiškais.

Nulis buvo naujas skaitmuo, vėliau turėjęs didelę reikšmę plėtojant teorinę matematiką.

Kraujo apytaka: Gydymo meno istorija buvo aprašyta 1924 m., kai Egipto gydytojas rado 700 metų senumo rankraštį. Knyga, kurią 1242 m. parašė Sirijos mokslininkas Ibn al-Nafis, pasakoja, kad kraujas žmogaus kūne cirkuliuoja ratu. Ibn al-Nafis aprašė, kaip veikia du širdies vožtuvai ir kaip kraujas į plaučius perneša deguonį.

Tik 1957 m. buvo pripažinti Ibn al-Nafio atradimai. Iki tol buvo manoma, kad kraujotakos sistemą pirmasis 1628 m. aprašė britas Williamas Harvey.

Vaistinė: Specializuotos parduotuvės, pardavinėjančios vaistus, Bagdade buvo paplitusios dar IX amžiuje. Vaistinės buvo privačios, tačiau valdžia jas griežtai kontroliavo, o žinios, kaip maišyti, saugoti ir laikyti vaistus, buvo perduodamos sūnums iš kartos į kartą. Parduotuvėse nuolat lankydavosi valstybės pareigūnų ir tikrindavo vaistų svorį bei grynumą. Sukčiai arba tie, kurie parduodavo negrynus vaistus, buvo viešai baudžiami fizinėmis bausmėmis, kad visi pamatytų, jog nelestina piktnaudžiauti visuomenės pasitikėjimu.

Arabų vaistininkai kruopščiai aprašė savo darbą, o jų raštai galiausiai pateko į Europos mokslininkų rankas ir buvo išversti į lotynų kalbą. Europoje buvo itin populiarūs Andalūzijos mokslininko Ibn al-Vafido raštai. Per vertimus farmacijos menas paplito visoje Europoje.

Skiepai: XVIII a. pradžioje anglų ambasadoriaus žmona, ledi Mary Wortley Montagu, išgirdo, kad turkai gali apsaugoti vaikus nuo raupų – tereikia juos užkrėsti nestipriu virusu. Ledi Montagu įkalbėjo ambasados gydytoją užkrėsti jos pačios sūnų, o 1718 m. grįžusi į Angliją, ėmė populiarinti skiepus. Tačiau ledi Montagu siekiams nepritarė nei Bažnyčia, nei medikai.

Persilaužimas įvyko 1724 m., kai Emmanuelis Timoni, ambasadoriaus Stambule šeimos gydytojas, nusiuntė mokslinį pranešimą apie skiepus mokslo draugijai „Royal Society“. Netrukus skiepai paplito Anglijoje ir Prancūzijoje.

Technikos išradimai

Robotas: Jau XIII a. musulmonai naudojo mechaninius pagalbininkus. 1206 m. genijus al-Jazari savo knygoje aprašė 50 mechaninių prietaisų. Vienas iš tokių prietaisų – į žmogų panašus robotas, patiekiantis arbatą. Kitą, pramogai skirtą įtaisą sudarė valtis ir keturi mechaniniai muzikantai. Įtaisą buvo galima nustatyti taip, kad muzikantai grotų įvairias melodijas ir rodytų daugiau negu 50 grimasų bei judesių.

Vandens siurblys: Norint racionaliai naudoti vandenį, kurio ištekliai Artimuosiuose Rytuose riboti, reikėjo išradingumo ir techninių įgūdžių. Nei vieno, nei kito netrūko išradėjui al-Jazari. Maždaug 1200 metais jis sukonstravo penkis vandens siurblius, o vienas iš jų padarė technikos perversmą. Al-Jazari sukūrė išmoningą sistemą, sudarytą iš krumpliaračio ir stūmoklio. Vanduo buvo pumpuojamas į kanalą, o iš jo patekdavo į laukus. Jo išradimai, pvz., sudėtingas alkūninis velenas, vėliau buvo plačiai naudojami Europoje ir prisidėjo prie XV a. technikos pažangos.

Vandens malūnas: Musulmonai dar VII a. visuose Artimuosiuose Rytuose pradėjo statyti vėjo malūnus. Vėjas buvo išnaudojamas grūdams malti ir vandeniui pumpuoti, o vanduo – laukams ir sodams laistyti. Istorikai mano, kad vėjo malūnus į Europą atvežė krikščionys kryžiuočiai XII amžiuje.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau