„La Moutarde“ – autentiškas Prancūzijos parašas

Vilniuje esantis bistro „La Moutarde“ iš pat pradžių pasirodo kažin koks paslaptingas. Pirmiausia nerandu namo nr. 22 Totorių gatvėje, ten esu pakviesta pietų. Tiksliau – namą randu, bet restorano ne, nes įėjimas į jį kiek atokiau, o apsižvalgyti toliau savo nosies ne kiekvienas sugeba.

Paskiau, jau po pietų ir prie kompiuterio ekrano, užsimoju ištyrinėti „La Moutarde“ meniu. Nepavyksta, – kad ir kokią svetainę atsiversčiau, vis tiek atsiremiu į feisbuko, kuriame nesu, sieną. Nė velnio, galvoju, nepasiduosiu ne vienus metus atlaikytam spaudimui „eiti į feisbuką“, – tegu tai ir toliau bus senamadiška ir kiek snobiška laikysena. Iš bistro pusės – taip pat senamadiška ir šiek tiek politiškai nekorektiška.
Matyt, „La Moutarde“ koncepcija ir būsianti tokia, kad bet koks „neregistruotas“ prašalaitis negalėtų atsivertęs tinklalapio pasižiūrėti, kas šiandien pietums, ką jau kalbėti apie visiems prieinamą svetainę, – jos tiesiog nereikia. Viena vertus, lankytojų nuo pernai rudens veikiančiam „autentiškam prancūziškam bistro“ (taip jie save vadina) netrūksta. Padavėja sako, kad susirengus čia pavakarieniauti, ypač savaitgaliais, staliuką reikia rezervuotis iš anksto. Kita vertus, vėlyvą pietų metą, apie 14 val., bistro tuščias, – gerą valandą teužimtos trys vietos iš maždaug 60-ies.
Nepavykus prasiskverbti per interneto džiungles skambinu telefonu, klausiu, kur skelbiamas bistro meniu. Mandagiai paaiškinama, kad meniu jie neskelbia, naujienas sekti galima tik feisbuke, o dienos pietų sriuba kasdien verdama ta pati – svogūnų ir morkų su apelsinais.

Pavadinimų klausimu
Kiek kryptelėjus temą į šoną reiktų įterpti sakinį pabodusia tema, – tai įsivyraujantys nelietuviški maitinimo įstaigų pavadinimai. Liežuvį nusilaužtum, vardindamas esančiąsias kilometro spinduliu aplink „La Moutarde“: „Le Gout“, „La Provence“, „Saint Germain“, „Da Antonio“ ir t. t. O būtų sau koks „Apetitas“, „Provansas“, „Pas šv. Germaną“, „Pas Antaną“, – ausį glosto. Bet ką gi, garstyčios tai garstyčios (išvertus „La Moutarde“ iš pranc. k.), virtuvė čia prancūziška, tad ieškosime sąsajų tarp bistro pavadinimo, valgiaraščio ir gėrimų meniu.
Minčių paieškoms prideda prie „La Moutarde“ pavadinimo parašytas žodis „bistronominis“, Lietuvoje tokio daugiau niekur kitur nepamatysi. Šis terminas, jungiantis du prancūziškus žodžius „bistrot“ ir „gastronomique“ prieš gerą dešimtmetį radosi Prancūzijoje. Dabar bistronominių restoranų gausu Ispanijoje, ypač Barselonoje, JAV, kitose šalyse. Bendriausia prasme terminas reikštų kasdienį puikų pietavimą, kurio sudedamosios dalys būtų: 1) aukštos kokybės, pageidautina – virtuvės meistro paruoštas maistas, jo porcijos didesnės nei haute cusine restoranuose, o kainos priimtinesnės; 2) jaukus ir demokratiškas interjeras, draugiškas aptarnavimas.

Prancūzijos parašai
Kad jau atėjome į bistro, ragausime tas dvi „budinčiąsias“ sriubas.
Prancūzų virtuvės parašą, svogūninę sriubą, mėgstu labai, tad gavusi baltą dubenį tuoj pat bedu šaukštą per storą sūrio ir skrebučio patalą. Prancūzai sako: kiek virėjų, tiek svogūninės receptų. „La Moutarde“ virtuvėje išvirta aksominio švelnumo, subtilaus salsvumo sriuba. Ji beveik kreminė, tiems, kas mėgsta būtent tokią, turėtų labai patikti. Kitiems labiau patinka skaidri, su svogūnų griežinėliais, bet kalba tuomet būtų ne apie skonį. Jis geras.
Kreminė morkų ir apelsinų sriuba nustebina. Užsisakėme tik iš įdomumo, su įtariuoju „nagi, pažiūrėsim...“. O ji buvo puiki. Neįkyriai salsva nuo morkų. Apelsino skonio ir lengvo aitrumo – lygiai tiek, kiek reikia, kad burnoje vaisiaus skonis suplazdėtų, paliktų lengvą poskonį ir nuskristų, užuot privertęs galvoti apie apelsinų džemą.
Keptas upėtakis nuskraidina į kokio nors Bretanės ar Šampanės miestuko restoranėlį. Lėkštėje – visa kepta žuvis, pabarstyta skrudintų migdolų drožlėmis, skiltė citrinos ir krūvelė daržovių. Šios troškintos garuose, todėl brokolių skonis skiriasi nuo šparaginių pupelių skonio, savo natūralų skonį turi ir upėtakis, švelniai pabarstytas tik pipirais ir druska. Žuvis tokia, kokią pats išsikeptum, išsitraukęs iš upelio.

Lėkštėje su anties krūtinėle – lygiai tas pats aiškumas: paukštiena, daržovės, vyno padažas. Be abejo, tokį stilių galima vertinti ir kaip per paprastą, valstietišką, bet juk aiškiai pasakyta: čia bistro, ne kokia haute cusine. O virtuvės meistras Manu Deu, teko girdėti iš „trijų šaltinių“, už maistą labai giriamas.
Dar vienas prancūzų virtuvės „identitetas“ – creme brulee, net banalu sakyti, primena „Ameliją iš Monmartro“: tarkšt šaukšteliu per traškią plutelę, ji įlūžta, tada kabini šaukštelį. Po pirmuoju, karamelės, skoniu veriasi švelnus ir gaivus kremo skonis. Nė kiek ne prasčiau nei restorane „Time“, į kurį dėl šio prancūzų gardėsio bent jau prieš kelerius metus žmonės eidavo specialiai.
Beje, pipirai ir druska tiesiogiai prisideda kuriant gerą virtuvės įspūdį, – jų gauni ne druskinėje ir pipirinėje (ir kaip dažnai joje rasi tokių rudų beveik bekvapių miltukų, kažkodėl vadinamų pipirais), o malūnėliuose. Pliusas ir nemokamas vanduo su citrinos griežinėliu.
Gerą įspūdį paliko ir šviežios austrės bei taurėmis pilstomas šampanas, pvz., „Veuve Clicquot Brut“ 120 ml – 6,25 Eur.

Prancūziškos dvasios čia išties daug. Interjeras primena tuos mielus prancūzų restoranėlius, kur vakarieniaudami svečiai sėdi taip arti vienas kito, kad kėdžių atkaltės trinasi viena į kitą. Na, tiek to, staliukai čia sustatyti kiek atokiau, ir dar nenušiurinti iki visiško mielumo.
Dėliojant pliusus reiktų paminėti ir gėrimų meniu, – jame vynas, kalvadosas, konjakas, šampanas, sidras. Pozicijų nedaug, tačiau pasirinkti yra iš ko. Aptarnavimas puikus.
Ar vieta tinkama verslo pietums? Rimtam pokalbiui, – kažin, vakare čia išties per daug triukšminga. Kai jau sukirsta rankomis, – taip. Geru maistu ir geru vynu palydėti reikalus dar niekam nepakenkė.