Apie vyną, kuriam reikia kantrybės

Išgirdę Burgundijos pavadinimą vyno mėgėjai pirmiausia pagalvoja apie „Chardonnay“ ir „Pinot Noir“ vynus, būtent šiame regione jie gaminami geriausi, brangiausi pasaulyje. Tikslinant geografiškai – Burgundijos regione, Kot d’Oro departamente, Cote de Nuit (čia auginamos ’Pinot Noir’ vynuogės) ir Cote de Beaune (geriausios ’Chardonnay’ augimvietės) vietovėse.
Pasak p. Xaviero, Saint Aubin kaimelyje veikianti „Roux Pere et Fils“ yra tradicinė Burgundijos vyninė, ji priklauso penktajai kartai. Plėtra prasidėjo nuo 1855-ųjų, savininkams ėmus prie turimų 2 ha kasmet vis prisidurti žemės geriausiuose Kot d’Oro kampeliuose. Dabar šeimai priklauso 70 ha 13-oje kaimelių Cote de Nuits, Cote de Beaune ir Cote Chalonnaise vietovėse.
Keli jų pavadinimai vyno mėgėjui sako labai daug, pvz., Montrachet, Vougeot, Puligny, Gevrey Chambertin, – geriausi, pripažinti šių apeliacijų gamintojai padaro visame pasaulyje labai garsių vynų.

Vyną daro visi
Vyno gamybos procesui „Roux Pere& Fils“ vyninėje vadovauja broliai – Mathew Raux yra vyndarys, Sebastianas Roux kontroliuoja prekybą Vakaruose. Ponui Xavierui patikėtos Rytų Europos ir Azijos rinkos. Beje, jis yra vienintelis vyninėje dirbantis ne šeimos narys, tačiau, šypsosi svečias, su jais puikai sutaria, nes yra seni draugai. Todėl ir atėjo dirbti į šį ūkį.
Jo paties šeima vyno versle taip pat ne naujokai – dirba apie 200 metų. Ir pats p. Xavieras daro vyną iš ’Gamay’ veislės vynuogių. „Mano gyslomis teka vyndario kraujas“, – šypsosi jis. Tačiau, prisipažįsta, jaunystėje jo visai netraukė darbas vynuognuose ar rūsyje, todėl baigė aukštuosius vadybos mokslus.
Vėliau, matyt, pajutęs protėvių šauksmą, vis dėlto studijavo enologiją. Ir pats daro vyną iš specifinės Božolė regiono vynuogės ’Gamay’, tačiau, sako, jos reputaciją bus sugadinęs pigus, prastas božolė vynas, tradiciškai spaudžiamas tik iš ’Gamay’ veislės.

Svarbiausia – terrua
Paklaustas, kokia vyninė yra „Roux Pere& Fils“, p. Xavieras šypteli: „Viena vertus, ji tradicinė. Kita vertus, mūsų vyndarys jaunas, jam 34-eri, jis studijuoja ir nemažai keliauja po Australiją, Kaliforniją, kitur. Dabar Burgundijoje nauja mada – profesionalūs vietos vyndariai išvyksta pamatyti pasaulio, įgyti patirties ir vizijų. Todėl vyninėje deriname įvairius dalykus: pvz., rankų darbą ir technines priemones, 2–3 metų brandinimą statinėse. Tačiau bet kuriuo atveju savo vynais norime pademonstruoti Burgundijos skonį, Burgundijos terrua – tai svarbiausias dalykas.“
Iš tų mažųjų lopinėlių „Roux Pere& Fils“ ūkis kasmet gamina 15 skirtingų vynų, kai kurių – visai nedaug, apie porą tūkstančių butelių. 
Daugumoje vietų, pasakoja p. Xavieras, turimas dirvožemis labai intensyvus, minerališkas (tai puikiai buvo juntama ragaujamame vyne), kitur vynmedžiai auga tiesiog ant kalkakmenio (tai irgi atsispindi vyne – jie „užgrūdinti“, raudonieji ryškiai kvepia grafitu, asfaltu).

Vynas į rūsį
VŽ „Savaitgalio“ tikslas nėra išsamiai apibūdinti ragautų vynų aromatus, skonius, poskonius. Kam jie bus įdomūs, tas paragaus.
Apibendrinant visus šešis ragautus vynus, įdomiausia pasirodė tai, kad visi jie, net baziniai „Roux Pere & Bourgogne Chardonnay Les Murelles“ ir „Roux Pere & Bourgogne Pinot Noir La Moutonniere“, pirmiausia prašosi būti palaikyti rūsyje.
Na, tiek to. Bazinius galima ragauti ir dabar.
Dabar galima ragauti ir 2011 m. derliaus „Roux Pere & Bourgogne Gevrey Chambertin Vieles Vignes“ ir 2009-ųjų „Roux Pere & Bourgogne Vougeot Les Petits Vougeots“ (šio pagaminama labai nedaug, apie 2.000 butelių kasmet). Pastarasis vynas jau turi ’Pinot Noir’ vynuogėms būdingo džiovintų vaisių, šokolado, tvartelio aromatų, jie išsiskleidžia vyną palaikius taurėje, bet vėlgi – dar turi nemažai nirtumo, kurį suvaldo draugystė su rūsiu.
„Nusikaltimas tokį vyną gerti dabar, reikia jį guldyti į rūsį“, – sako vienas ragautojų.

Sutinku. Ir, kai pagalvoji, ar nebus malonu po kokių 20 metų atkimšti „Roux Pere & Bourgogne Montrachet les Enseignere“, 2012, vyno butelį – iškentėtą, išsaugotą.
Sutartina degustuotojų nuomonė – vynas į rūsį, sukėlė gaivališką diskusiją apie vyno edukaciją. Juk atsitinka kartais, kad žmogus ima ir nusiperka gero, brangaus vyno. Parsineša, atsikemša, gal net patiekalą kokį prie jo pasigamina. Paragauja vyno, užkanda ir, užuot pakilęs į devintą dangų, supranta, kad skonio receptoriai jam signalizuoja apie tikrų tikriausią jovalą burnoje.
Ir kas atsitiko? Ogi tam žmogui niekas nepasakė, kad tą vyną vertėjo pasidėti į rūsį ir palaikyti keletą metų, kad jis ten subręstų ir galėtų parodyti, ko išties yra vertas.
Apie kainas: ragauto vyno kaina, galvojant apie jo potencialą ir vietoves, iš kurių jis kilęs, – daugiau negu gera.