Kokiu keliu nueis „Sardo“

į Vilniuje, Vilniaus gatvėje, esantį restoraną „Sardo“ užėjome dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia jis – ne tinklinis, todėl įdomus. Antra – suviliojo pavadinimas. „Sardo“, matyt, reiškia „Sardiniją“, o tai turėtų reikšti, jog čia tiekiamas itališkas (nors sardai šiukštu nevadina savęs italais) maistas.

Su svečiu, daug laiko praleidžiančiu Italijoje, keliaujame „ragauti Sardinijos“. Salos virtuvės potyrių valgiaraštis nežada: kam teko joje lankytis, žino – sardų virtuvėje apstu patiekalų iš avienos ir žuvų. Iš daržovių labai populiarūs artišokai – jų ten auga neužmatomi laukai; bet kur gausi paragauti avies sūrio pecorrino – nuo kieto ir aštraus iki minkšto ir saldaus. Sardai valgo daug makaronų patiekalų, ryžių ir picų, jos ten labai populiarios. Tuo tarpu „Sardo“ meniu sudaro Lietuvoje senokai tradiciniu tapęs Viduržemio jūros šalių virtuvės „rinkinukas“: brusketės, salotos ir makaronai su krevetėmis, midijomis, kalmarais. Iš žuvų – lašiša ir dorada, iš mėsos – jautienos kepsnys.
Bingo! Aptinku ir ypatingą sardinišką pagardą – bottargą. Tai pasūdyti ir džiovinti arba rūkyti kefalių (kartais – ir tunų) ikrai, juo, žada valgiaraštis, pagardinti spagečiai su tigrinėmis krevetėmis ir brusketė su tokiomis pačiomis krevetėmis. Dar vienas Sardinijos ambasadorius – į sūrių rinkinį įtrauktas peccorino sūris.
Klausių padavėjos, kodėl „Sardo“. Ji nuoširdžiai atsako, jog todėl, kad turi giminių Sardinijoje. Ne, prisipažįsta, sardų patiekalų jie negamina. Restoranas veikia neseniai, nuo vasaros (kai pagalvoji, ne taip ir neseniai), todėl vis dar ieško savo kelio.

Ne Saulės užtemimas kaltas
Svečiams akivaizdžiai matomos restorano kelio gairės, be abejo, yra jame gaminami patiekalai. Ragausime.
Užsisakome dvi sriubas – dienos, t. y. trintą žirnių, ir aštrią tuno. Pirmoji gardi, beveik kreminė, nosį ir gomurį kutena keptos šoninės kvapas ir skonis.
Aštrios tuno sriubos pažadas nuvilia. Juodu ant balto parašyta, jog išvirta ji su natūraliu žuvies sultiniu, pagardinta žalioje citrinoje (suprask, jos sultyse) marinuotais pomidorais. Na, sultinio skonis geras, bet lūpos nelimpa, – taip būna, kai valgai tikrą žuvienę. Tuno gabaliukai primena ne ką kita, o žuvies atplaišėles iš konservų dėžutės. Ir odeles nuo pomidorų skiltelių, ko gero, vertėtų nulupti prieš dedant juos į sriubą. Darbo nedaug, o įspūdis būtų kitas.
Čia reiktų pasakyti, jog sriubos stalą pasiekia maždaug 5–7 min. skirtumu.

Sulaukus jautienos nugarinės kepsnio su ryžiais nusivylimas auga. Patiekta ji gražiai, sekant madomis: lėkštė balta, ovali, didelė, čia – mėsos šmotelis, čia – keptų daržovių spalvota krūvelė. Mėsa su skoniu, „mėsiška“, tačiau sausa. Iškepta kiek labiau, nei buvo prašyta, bet juk ne tragedija. Daržovės sau būdingą skonį taip pat turi, ryžiai atskirame indelyje niekuo neypatingi, o viską sudėjus – vaizdas už skonio potyrius daug geresnis. Patiekalas tiesiog nuobodus – sukramtei ir pamiršai. Jei jau skaičiuojam pinigus, už panašią kainą visai netoliese, taip pat ne tinkliniame restorane, gali gauti nepalyginti skanesnį kepsnį. Ir nors esame perspėti, kad tai – ne sardų virtuvės restoranas, vis tiek su ilgesiu prisimenu, jog sardai mėsą kepa kelias minutes, mat mėgsta, kad ji būtų sultinga ir „žalia“. Tokia ji ten ir būna. Ar artėjantis Saulės užtemimas kaltas, ar dar kas nors, bet ožkos sūrio salotos irgi nedžiugina. Teisybė – salotų lapeliai švieži, traškūs, puikiausiai dera burokėliai ir kedro riešutai. Ir sūris skaniai užkeptas ant skrebučio, bet kažkas čia ne taip. Kai gaunu padėkliuką su aliejumi, balzamiko actu, pipirais ir druska, dingteli, kur šuo galėtų būti pakastas: visų tų pabarstų ant padėkliuko skonis primena „Optima linijos“ produktus. Taip, jie valgomi, tačiau neturi nei skonio, nei kvapo, ir jei tokios pat kokybės produktais gardinami patiekalai (arba – jei jie apskritai gaminami iš tokios kokybės produktų), nieko iš to nebus.

Keista, bet miela
Aptarnavimas čia keistas. Jeigu reikėtų apibūdinti jo stilių, galėtum sakyti: išsiblaškęs, mielas paslaugumas. Nepalieka įspūdis, jog tuosyk, kai pietavome, padavėja buvo užsiėmusi kitais svarbiais reikalais. Kita vertus, ko paprašai, to tuoj pat ir gauni – ir vandens (be išties brangaus „S. Pellegino“ – 0,75 l – 3 Eur, paprašęs gausi ąsotėlį vandens nemokamai, tai pliusas), ir duonos, ir įrankius, ir dar su malonia šypsena.
O štai vyno korta – varginga. Vien todėl, kad restorane, pavadintame „Sardo“, itališko vyno yra vos kelių gamintojų po kelis vynus. Ką jau kalbėti apie sardiniškąjį.
Ar restoranas tinka verslo pietums su svarbiu partneriu, kurio pritarimą dėl vykdomo projekto reikia gauti? Ne, vargu ar jo skonio receptoriai nusiųs į smegenis palaimos signalą.

Kelias – be ženklų
Po pietų buvo liūdna. Ir gaila, kad geroje vietoje, puikias patalpas (restoranėlio erdvės išsidėsčiusios per tris lygius, dėl interjero nesiginčysim, jis savotiškas) turintys jo savininkai neturi koncepcijos. Nors maitinimo įstaigų aplink gausu, taigi ir konkuruoti yra su kuo, ir į ką lygiuotis.
O gal nenori ieškoti. Nes pietų metu žmonių čia yra: kas ateina dienos pietų (jų kaina taupantiems nebloga: du patiekalai už 4 Eur), kas – tik kavos (beje, ji skani ir kainuoja beveik dvigubai daugiau nei Sardinijoje).
Vakare – kitas reikalas. Grįždama iš darbo vakarais mėgstu „pakontroliuoti“, kiek maitinimo įstaigose sėdi lankytojų, – tai įdomu ir šį tą sako. „Sardo“ jų nedaug, kartais ir visai tuščia, kaip ir greta esančiuose sūrio „Džiugas“ namuose, tačiau šie dar visai nauji. O štai aplinkinėse tinklinėse kavinėse ir picerijose žmonių apstu.
Visaip bandau gerinti įspūdį apie „Sardo“. Aptinku, jog svetainėje „Tripadvisor“ restoranas vertinamas gerai – 9 žmonės mano, kad jis puikus, 1 – kad baisus. Pirmieji giria, kad maistas čia geras, kad tai vieta, kur norisi sugrįžti. Man nesinori, bent jau tol, kol „Sardo“ atsikvies kokį virtuvės šefą sardiną iš salos, kurios garbei jis pavadintas, o restoranas įgaus savo veidą.