Į Austriją – vyno potyrių

Planas buvo per 12 dienų sukarti 6.000 km keliaujant po Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos vynines ir pamatyti vietas, kurias patogiai vykstant lėktuvu nėra lengva pasiekti. Į kelionę kompanija leidosi su lietuvišku biudžetu, ne mojuodami banko kortelių pluoštu, – įdomu buvo patikrinti, ar vyno pažinimas nereikalauja ypatingų lėšų.

Kelionei buvo pasirinktas „Peaugeot Expert“ vienatūris. Degalams ir kelių mokesčiams išleista 4.100 Lt be PVM. Kelionei sugaišta 12 parų. Aplankyta 12 vyninių. Paragauta 206 skirtingų vynų. Įspūdžiais iš Vokietijos ir Italijos jau pasidalinta (VŽ Nr. 127 ir Nr. 148). Šįsyk – apie Austrijos vyndarius ir vynus.

Nuostabioji Austrija

Sieną tarp visai neitališkios Italijos dalies Pietų Tirolio ir Austrijos įveikiame be sustojimo. Kalnai ir slėniai abipus jos beveik tokie patys, bet, reikia pripažinti, per automobilio langą matomas kraštovaizdis yra dar gražesnis. Net sunku tuo patikėti...

Kelionė iki Žemutinės Austrijos gana tolima, mums prireikė net penkių valandų, tad Kremsą pasiekėme beveik vidurnaktį. Kompaktiškas miestelis prie Dunojaus šiuo metu – populiari universitetinių studijų vieta. Nesunku tuo įsitikinti, siaurose gatvelėse matant šurmuliuojančias jaunų žmonių kompanijas.

Tokiu metu ne kažką nuveiksi vynuogynuose, tad su mus pasitikusiu „Sepp Moser“ vyninės savininku Niki Moseriu keliaujame... alaus. Gal ir gera tai idėja, nes lėtas pokalbis yra puikus būdas susipažinti su Niki Moserio vyno gamybos idėjomis. Moserio pavardė Austrijos vyno industrijoje gerai žinoma, tai Niki senelio Lenzo Moserio nuopelnas. Jis buvo inovatyvus vyno pramonininkas, sumanęs ne tik naujovišką vynuogienojų auginimo būdą, bet ir pradėjęs plataus masto vyno eksportą.

Dabar „Lenz Moser“ vyninė nebepriklauso šeimai, kita vertus, „Sepp Moser“ vyninė gerokai įdomesnė: neįprastai Austrijos vyndariams vynas čia daromas iš dviejuose skirtinguose regionuose užauginto derliaus. Kremso apylinkėse, Dunojaus slėnio terasose, auginamos vynuogės baltojo vyno gamybai, o iš Burgenlando regione užaugintų uogų spaudžiama sunka sodriam raudonajam vynui bei saldiesiems deimančiukams.

Tokia stilistinė vyno įvairovė išties neįprasta austrų vyndariams, bet tai nėra vienintelis „Sepp Moser“ vyninės ypatumas. Be taikomos biodinaminės praktikos, Niki Moseris garsėja kaip vienas retų pasaulio vyndarių, gaminančių vyną be sulfitų. Tokio tikrai norėsime paragauti!

Rytas vynuogynuose

Pakirdę iš miego šokame į automobilį, važiuosime į „Sepp Moser“ vyninę. Trumputė kelionė tampa kuriozu: pataikėme ne į to Moserio kiemą ir vaikštinėjame jame lyg savo valdose. Pasirodo, ši pavardė ne tokia reta.

Netrukus patenkame ten, kur taikėme. Rytinę kavą siurbčiojame Lenzo Moserio po karo statytame name su atriumu – stiklu dengtu dideliu vidiniu kiemu. Namui statyti buvo panaudotos subombarduotų Vienos namų detalės. Juokaujame, kad architektūra taip pat gali būti dinaminė. Gražus namas virsta griuvėsiais, paskui griuvėsiai virsta gražiu namu... Kalbant apie biodinaminę „Sepp Moser“ ūkio filosofiją, čia pat atriume randame puikiausią jos įrodymą: viename augalų vazone paukštis susisuko lizdą. Dėl to bet kokiu oru atriumo stogas paliekamas atviras.

Prieš išriedant į vynuogynus netikėtu vizitu mus nustebina senasis Seppas Moseris. Garbaus amžiaus vyras prižada prisijungti prie pietų, o mes sėdame degustuoti vyno. Ant stalo – 20 skirtingų vyno pavyzdžių. Įdomiausia, kaip visada, ragauti skirtingoje dirvoje augintų 'Riesling' bei 'Gruner Veltliner' veislių vynus. Toks jausmas, tarsi atidarinėtum dovanų dėžutes su gardėsiais. Vienose daugiau šviežių uogų, kitose – džiovintų vaisių, dar kitose – prieskonių. Degustacijos kulminacija – „Minimal“ vynas, baltojo ir raudonojo vyno pora, pagaminta be sulfitų. Baltasis šiek tiek tamsesnis nei įprasta „Gruner Veltliner“ vynui, jo kvape dominuoja pikantiškos bičių korių ir pikio natos, skonis stebina tyrumu. Raudonasis „Zweigelt“ intensyvios spalvos, kvapo ir skonio. Stebina tokiu pat tyrumu, o tai išties keista, nes abiejų gamybos esmė – ilgas ir lėtas vyno žaliavos pratinimas prie oro poveikio. Įprastai vynui apsaugą nuo oro poveikio suteikia sulfitai, o „Minimal“ atveju – laikas ir tas pats nieko nekainuojantis oras.

Einame į vynuogynus. Gaivus oras bei kopimas šlaitu aukštyn žemyn greitai visus prablaško. Įdomu stebėti niekur anksčiau nematytą lioso dirvožemį, jis atrodo tarsi smėlis, bet susiformavo nežinomu būdu.

Kyla apetitas, juolab kad esame kviečiami į Moserių namus Vienos šnicelio. Pjausnys buvo toks, koks gali būti tik Austrijoje. Jį iškepusi Andrea Moser yra penkių vaikų mama ir apie vyną puikiai išmananti moteris. Niki sako, kad kitų šalių vyną jo žmona supranta geriau nei jis. Bet kitų šalių vyno mes neragausime. Visi nekantriai žiūri į mažus butelaičius saldaus vyno. Pradedame nuo „Riesling Beerenauslese“ iš gretimų vynuogynų. Kremso apylinkėse toks retai gaminamas, nes kilnusis pelėsis čia ne toks dažnas kaip Burgenlando vynuogynuose. Antras saldusis vynas – „Sepp Moser Samling Trockenbeerenauslese Essenz“, 2005. Tai nebuvo geriausias kelionės saldusis potyris, bet vienas iš ryškiausiu gyvenimo įspūdžių – tikrai. Šis vynas – kilniojo pelėsio ir dėl netikėto sauso vėjo perdžiuvusių uogų derliaus stebuklas. „Essenz“ pavadintas jis ne veltui – šio nektaro litre yra net 430 g cukraus, bet jis nesulipdo burnos, nes vynas kupinas rūgšties.

Niki pasakoja, kad spaudžiant uogas dėl jų sausumo pirmąsias 15 min. iš preso net nebėgo sultys. Po tokio vyno ragauti bet kokį kitą būtų rizikinga, tačiau tiesiai iš fermentavimo rezervuaro dar paragaujame „šiaudų vyno“. Ne, jis ne iš šiaudų. Anksčiau toks buvo daromas ant šiaudų vytinant uogas, dabar „Sepp Moser“ ūkyje jos vytinamos šiltnamyje. Tai, beje, ne tinginio darbas, nes nuolat reikia išrinkti gendančias, o ne vystančias uogas. Ne veltui iš visų vytinto derliaus vynų Moserio gamintasis „Schilfwein“ man yra vienas tyriausių, nepaveiktas kitame vyne dažnai juntamos oksidacijos.

Prieš keliaudami į Burgenlandą sustojame nusipirkti „Sepp Moser“ vyno. Ko gero, tai paskutinė tokia stotelė, tad daugelis iki galo išverčia pinigines.

Burgenlando regione

Austrijos Burgenlando regiono pavadinimas saldaus vyno mėgėjui yra tarsi šventasis Gralis. Šis labiausiai į rytus nutolęs Austrijos kampelis įdomus ne šiuo faktu, o didelio ploto Noizydlio ežeru. Seklus ežeras per vasarą gerai įšyla ir prasidėjus šaltoms rudens naktims tampa rūko generatoriumi, o šis – puikiausia terpė kilniajam pelėsiui daugintis. Tuo vyndariai ir naudojasi, gamindami itin koncentruotus saldžiuosius iš įprastų 'Gruner Veltliner', 'Riesling', 'Welschriesling' vynuogių arba stebindami tokiais pat saldžiaisiais iš 'Chardonnay', 'Bouvier', 'Samling' ar net tamsiųjų uogų derliaus.

Klimato išskirtinumą išnaudoja ir raudonojo vyno gamintojai. Jie lanksčiai renkasi, ar naudoti gryną vietinių 'Zweigelt', 'Blaufrankisch' vynmedžių derlių, ar jį maišyti, ar naudoti visur augančių 'Cabernet', 'Merlot', 'Syrah' vynuogių veisles. Burgenlando raudonasis vien iš vietinės kilmės veislių yra gana panašus į burgundišką vyną, tiesa, turi ryškesnio vaisiškumo.

Burgenlandas – ne tik saldaus vyno, bet ir laukinių paukščių bei saugomų žvėrių karalystė, jie tiesiog šmirinėja tarp vynmedžių ir erzina vyndarius. Žvėrių čia tiek daug, kad silpnų nervų medžiotojams į šį regioną geriau nevažiuoti. Vaikštant po vynuogynus matyti sargybinių bokšteliai. Prieš nuimant derlių juose kiaurą parą budi prižiūrėtojai. Tai – vienintelė įmanoma apsauga nuo keturkojų bei dvisparnių.

Apetlono miestelio ir Ilmitzo ar Rorhdorfo vynuogynai ypatingi, vynmedžiai čia auga neįprastoje juodžemio dirvoje. Tik paskutinį pusšimtį metų vietiniai ūkininkai bando savo jėgas vyndarystėje, ilgainiui dalis jų atsisakė šio amato, ir dabar laukai atrodo tarsi milžiniški brūkšniniai kodai, nes siauras, bet ilgas eiles vynmedžių eiles skiria nevienodo pločio javų juostos.

Atsisveikindami su Niki Moseriu sėdame vakarienės. Pasirinkome vietą, kurioje patiekiama laisvai besiganančių galvijų mėsa iš Apetlono apylinkių. Ragaujame ne Niki gamintą vyną – smalsu, kas dar vyksta aplinkui. Bet desertui vis tiek užsisakome pirmojo, 2003 m. derliaus „Sepp Moser Schilfwein“ – norime įsitikinti, koks tas beveik devynmetis saldukas. Tyras, švarus, kitoks, nes tuomet gamintas naudojant ir 'Muscat' vynuoges.

Telieka paspausti vieni kitiems rankas ir ruoštis namo, į Lietuvą. Užmiegame lengvai, nors iki pat aušros miestelyje iš alaus užeigų sklinda maršų muzika.
***
Tekstas skelbtas spalio 12 d. dienraščio "Verslo žinios" priede "Savaitgalis".