Virtuvė: odė žiobriams
Ponas Česlovas pasakoja tokios parduotuvėlės idėją parsivežęs iš Paryžiaus – ten su šeima išvaikščiojo begales jų, esančių aplink kiekvieno rajono turgaus gatvę.
„Landžiojome po jas, uostėm tuos kvapus ir nuotaikas, ir labai jiems pavydėjau. Dabar ir aš visa tai turiu. Tik norisi, kad tų parduotuvėlių Užupyje būtų daugiau“, – šypteli p. Česlovas. Užupį sako pasirinkę dėl auros, kuri labiausiai priminė tų mažų Paryžiaus parduotuvėlių dvasią.
Apie žveją ir žuvis
Abejonę, kad kažin ar vien dėl auros atidaromos parduotuvės – verslas su savo rizika, skaičiais ir pan., p. Česlovas atremia sakydamas:
„Kaip „Šturmai“, taip ir parduotuvė radosi be išskaičiavimo. Daug kam tai sunku suprasti, ypač bankams. Nes jie prašo skaičių, o aš neskaičiuoju, neklausiu savęs, kada tai atsipirks. Pagrindinis variklis ir skaičius yra aistra darbui, kurį žiauriai myliu.“
Skaičiai, anot jo, buvo reklamos versle, tuos verslus jis turi ir dabar.
„Šios parduotuvės nebūtų, jeigu nebūtų „Šturmų“. Supratau, kad mūsų šeima, sakau tai ne tik už save, bet ir už žmoną Astą, negali gyventi be žuvų, – nusišypso p. Česlovas. – Nes tai, ką mes darome, yra gyvenimo būdas, ir man neatsibosta kiekvieną dieną galvoti apie žuvis.“
Klausantis p. Česlovo kyla paika mintis: ar tik nebus jis praeitame gyvenime buvęs kokia sidabrašone lydekaite? O kai pareiškia, kad norėdamas prekiauti žuvimis turi ir tapti žuvimi, žmogumi Ichtiandru, pokalbio dalyviai draugiškai nusikvatoja.
Pašnekovas apie žuvis kalba beveik eilėmis: sako, turi susitapatinti su jų gyvenimo būdu – žinoti, kada jos eina, kada jas geriausiai gaudyti, kada duoti ramiai išneršti, o išneršus leisti pailsėti kaip ir kiekvienai moteriai, – pabranginti ją, pasaugot.
Pagaliau – turi žinoti, kas ją gaudo, ir ilgai stebėti tuos gaudytojus. Nes žvejo energetika taip pat labai svarbu – svarbu, kaip žvejas elgiasi gamtoje, šeimoje, kaip jis iš tinklo ištraukia žuvis. Ponas Česlovas prisimena turėjęs progų stebėti Bretanės, Normandijos žvejus. Sako, bandąs tai perteikti mūsų žvejams. Tie, kurie jį supranta, dirba kartu.
„Tai va, kur mano mintys – su žuvimis“, – šypteli pašnekovas.
Su žuvimis susijusi ir kita jo aistra – kulinarija, o jis esąs komandos, kuri gamina „Šturmų“ virtuvėje, narys.
„Žmogus Ichtiandras“ mosteli į vitrinoje ant ledo gulinčius šlakius, va, kokie gražuoliai, ir sako pirmas dienas labai stebėjęsis, kad miestiečiai nepažįsta žuvų, žino tik karpius ir lašišas, net ešerio nepažįsta, ką jau kalbėti apie starkius. Todėl jam dar labiau norisi būti Vilniuje, pasakoti ir rodyti, kokios nuostabios žuvys gyvena mūsų vandenyse.
Parduotuvėje parduodamos tik Kuršmarių ir Baltijos priekrantės žuvys – nei kitų jūrų, nei Lietuvos upių ir ežerų žuvų čia nėra; gaudomos jos griežtai laikantis įstatymo – kai negalima, tai negalima. Anot p. Česlovo, iki rugsėjo dar bus lašišų: pasiganiusios Baltijoje per Kuršių marias jos eina į upes. Starkių bus iki draudimo juos žvejoti gegužę ir birželį. Ponas Česlovas pasakoja, kad rudenį ir žiemą, žvejojant ant ledo, laimikiai įspūdingi, bet žmonės tuo metų laiku į Šturmus atvažiuoja tik savaitgaliais, ir tai – nedaug jų. Dabar Vilniaus parduotuvė galės pademonstruoti tuos laimikius – pvz., rudenį jie pagauna starkių, sveriančių iki 15 kg.
Nei druskos, nei pipirų
Pašnekovas dėsto „Šturmų“ virtuvės filosofiją – nesūdyti ir nepipirinti žuvų. Gink Dieve, nespausti citrinos. Ne vien todėl, kad citrinos Lietuvoje niekada neaugo, bet ir todėl, kad mūsų žuvys yra labai švelnios, jų žuviena ne tokia intensyvi, kaip Viduržemio jūros ar vandenynų žuvų, ir citrina ją tiesiog „suvalgo“.
Tas pats su druska ir pipirais – kam norisi, gali užsiberti ant pagamintos žuvies, bet p. Česlovas moko pirkėjus išsiversti be jų ir pajusti natūralų žuvų skonį, „išmokti skaityti jos mėsą“, o papildomų skonių gauti iš daržovių ar padažų. Sako, su pardavėju Laurynu Dapšiu jiedu parduoda ne vien žuvis, dar prideda ir idėjų, ką su tomis žuvimis daryti. Pvz., karamelizuotos morkos labai tinka prie keptų stintų „filiukų“, nėgės – su burokėliais, ukrainietišku būdu su šermukšniais rauginti obuoliai tobulai derės su lynais.
„Šturmų“ restorane gaminamų padažų ir daržovių Vilniaus parduotuvėje taip pat yra. Tai – iš noro edukuoti ir eksperimentuoti, juolab kad kiekvienas padažas ar daržovių pagardas kuriamas konkrečiai žuvų rūšiai. Įsibėgėjęs pasakoti apie virtuvę p. Česlovas sako nustebina vilniečius, kai pataria žuvis kepti orkaitę įkaitinus iki 100–140 laipsnių karščio, ne daugiau.
„O kai grįžta ponios ir džiaugiasi, kad pavyko – ir be druskos, ir be pipirų, ir vos 140 laipsnių orkaitėje iškepti tiesiog tobulą žuvį, apima jausmas, kad dėl tokių akimirkų verta gyventi. Va tokia mūsų pradžia Vilniuje, ir ji pasiteisino“, – kalba p. Česlovas.
Žiobrių pasakos
Parduotuvės „kulinarijos skyriuje“ p. Česlovas aiškina apie žuvų rūkymą. Tada ima vytintą žiobrį, – meiliai, tarsi auksinę žuvelę, kuri tuoj išpildys visus jo norus. Anot pašnekovo, ir „iki Šturmų“ jis labai mėgo vytintus žiobrius, bet pats jų nevytino. Sykį nusprendė pabandyti.
„Padariau esminę klaidą, paskubėjau, ir galiu garsiai pasakyti būsimiems vytintojams, kad žiobrius, skirtus vytinti Lietuvoje, reikia gaudyti pasirodžius pirmoms stiprioms šalnoms, stipriam minusui“, – dėsto p. Česlovas.
Pasak jo, žiobriai iš jūros į marias pradeda eiti rugsėjį ir tada nustoja maitintis. Šiurkščiai tariant, iki šalčių jie išsituština, išsivalo, juose nebelieka maisto iš jūros likučių, kurie apkartina žuvieną. O gal, svarsto pašnekovas, jie tiesiog neranda maisto mariose, nes yra jūrų gyventojai.
„Vytindamas žiobrius galvoju apie vyndarius, ypač „eisweino“ gamintojus. Jie laukia derliaus: bus tas minusas, nebus, peršals vynuogės, neperšals. Taip pat ir su žiobriais, tik bėda, kad belaukiant to minuso gali užšalti marios ir liksi išvis be žuvų“, – šypteli pašnekovas.
Taigi – tais pirmaisiais metais, nepaisydamas senų žvejų perspėjimų, jis ėmė ir nusipirko žuvų „neišlaukęs minuso“. Ir ką gi – žiobriai buvo kartūs.
„Žinoma, galima ir tokius valgyti, bet tai blogai. Taigi – pirma pamoka: reikia įsiklausyti į senolių patarimus, įsigilinti, kodėl jie taip sako“, – kuo rimčiausiai kalba p. Česlovas.
VERSLO TRIBŪNA
Privatų prekių ženklą „Well Done“ lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ pristatė 2023 m. balandžio viduryje. Per šiuos pustrečių metų jis tapo vienu populiariausių prekių ženklų Lietuvoje – jį žino daugiau nei 80 proc. šalies gyventojų. „Maximos“ Pirkimų departamento vadovas Marius Tilmantas įsitikinęs, kad erdvės augti dar yra ir jau po trejų metų privačios etiketės produkcija gali sudaryti trečdalį visų prekybos tinklo pardavimų, o „Well Done“ bus svarbi šios dalies dalis.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
Vilniuje ruošiamasi dideliam viešosios erdvės projektui: 1,2 h plote Naujininkuose, prie Tūkstantmečio bei Dariaus ir Girėno gatvių, bus įrengtas Tūkstantmečio skveras, kuris atskleis šios teritorijos neišnaudotą potencialą. Vilniaus m. savivaldybės užsakymu projektą plėtojanti Vilniaus vystymo kompanija išrinko darbų rangovą – UAB „Eika Construction“.
Šiandien vartotojų dėmesys yra išskaidytas, todėl norint pasiekti tikslinę auditoriją, reklamos priemones reikia pasirinkti strategiškai, o vienos jų – dažniausiai nepakanka. Reklama skirtingose medijose didina prekės ženklo atpažįstamumą ir leidžia efektyviai pasiekti skirtingus vartotojų segmentus.
Antroji jo išmokta pamoka – bandomieji traukimai: pagauni žiobrių, įpjauni ir pažiūri į jų vidurius. Jeigu jie žali arba žalsvi – vytinimui netiks, reikia palaukti, kol viduriai bus švarūs. Kitas svarbus dalykas, vardija p. Česlovas, kad žvejodami vyrai netraiškytų žiobrių, neperspaustų tulžies, kuri irgi duoda kartumo.
Žiobrių sūdymą p. Česlovas vadina didžiąja paslaptimi. Pasak jo, yra dviejų sūdymų – šlapiojo ir sausojo – šalininkų. Jis pats bandęs sūdyti vienaip ir kitaip, kol liko sausojo sūdymo gerbėjas. Sūdant šiuo būdu perrinkti žiobriai, atmetus sutraiškytuosius, dedami į medines dėžes 45 laipsnių kampu: juosta druskos, juosta žiobrių... Dėžes su žuvimis p. Česlovas laiko plius 8 laipsnių Celsijaus temperatūroje, tai – jo atradimas.
„Kiek dienų laikau, nesakysiu, – paslaptis. Laikau, kol žiobris druskos pasiima tiek, kiek jam reikia. Kiti meta į sūrymą, bet žuvys tada peršlampa, tampa skudurinės. O mano žiobriukas sausas“, – glosto žuvį p. Česlovas.
Paskiau, išimtos iš druskos žuvys triskart plaunamos vandeniu ir keliauja į vėdinamą palėpę – vytintis. Anot pašnekovo, anksčiau jie kiekvieną žiobrį smeigdavo ties uodega ant vinies. Tada kelis kartus per dieną tikrindavo vis palaižydamas, kas išteka iš žuvies: vanduo, vanduo, kol pajunti varvantį tauką. Tuomet kiekvieną žiobrį apvertę smeigdavo ant vinies prie galvos.
„Kas yra žiobris? Tai žuvis, dėl kurios ypatingų taukų gurmanai meldžiasi“, – paklausia ir pats atsako p. Česlovas.
Todėl, supratę, kad pro mažą prie uodegos likusią skylutę iš 1,5–2 tonų žuvų išvarva ne vienas ir ne du kilogramai to gurmano gomurį užburiančio tauko, praėjusiais metais kiekvieną žiobrį užuot prismeigę perrišo virvute, už kurios jį dabar pakabina ant to paties vinies.
Po kurio laiko, pasakoja p. Česlovas, žuvys ventiliuojamos – pralaužiamos žiaunos, kad į vystančios žuvies kūnelį patektų kuo daugiau oro. Taip trunka nuo savaitės iki trijų, priklausomai nuo oro. Kai drėgna, procesas ilgesnis, kai šalčiau – vytinimas stoja. Ideali temperatūra vytinimui – nuo 0 iki plius 8 laipsnių. Dar po kelių procedūrų Šturmuose rengiamas „žalio žiobrio božolė“, ragavimai, paskiau dar kurį laiką žuvys brandinamos plius 6–8 laipsnių temperatūroje.
Klausantis p. Česlovo nesunku patikėti, kad apie žuvis jis galvoja valandų valandas, – tiek pat gali ir šnekėti apie jas. Į klausimą apie mažiau poetiškus dalykus – konkurenciją – jis atsako:
„Kai manęs klausia, ar turiu konkurentų, sakau, taip, turiu, Paryžiuje, – į juos lygiuojuosi. Žinau porą parduotuvių, kurių savininkai patys važiuoja į Bretanę parsivežti žuvų. Jiems, kaip ir man iki Šturmų – tie patys 300 km. Jie kiekvieną dieną galvoja apie žuvis, kaip ir aš, ir tas kelias mums niekada neprailgsta.“
