Nelaukim pinigų lietaus, pakrutinkim smegenis patys

„Daug ko norime, bet nėra pinigų“, – pridūrė keli. 

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad net pats klausimas kai kuriems pasirodė nevertas atsakymo. Lyg reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje, nė neverta, nes jie tėra stebėtojai iš šono. Ir jau vien šis „nusimetimas“, nurodinėjimas, kieno čia turėtume klausti, byloja apie žemą atskaitomybės lygį visuomenei arba baimę išsakyti savo poziciją, kad ir kokia ji būtų.

Tos pačios institucijos dažnai kritikuojamos dėl to, kad tapo per daug orientuotos į studentų „krepšelius“ ir pasinėrusios į paviršutinišką rinkodarą: viena po kitos gimsta a la madingos studijų programos, kurių vertė – abejotina.

Tai, jeigu jau žiūrime į universitetą per verslo vadybos prizmę, kodėl nepasimokyti geros vadybos iš kitų industrijų? Kad ir iš sporto, kur geri vadybininkai žino kiekvieno svarbaus žaidėjo kontrakto pabaigos datą ir reaguoja į rinkos pokyčius realiuoju laiku.

Gal šiek tiek azarto – norėti pritraukti žinomą tyrėją – nepakenktų? Kuo blogai išnaudoti atsiradusias galimybes savo labui? Aišku, tokia rigidiška institucija kaip universitetas labiau primena dinozaurą, kuris slenka iš paskos tendencijoms, o ne jas diktuoja.

Vien tai, kad mes turime mažokai mokslininkų, galinčių daryti giluminius visuomenės procesų tyrimus ir apie juos kalbėti viešai, kai ką pasako. Taip, mes turime savo srities žinovų-teoretikų, turime pripažintų mokslininkų gamtos moksluose. 

Bet kur, pavyzdžiui, tendencijas brėžiantys ekonomikos profesoriai? Ne veltui ir už pasiekimus ekonomikoje skiriama Nobelio premija. Tačiau mes dažniausiai turime tenkintis komercinių bankų analitikų komentarais.

Gerai, kiek nuklydome į kitą – universitetuose įvykusią apatiškumo viešajam diskursui – temą. 

Grįžkime prie galimybės pritraukti naujų tyrėjų, kur nuolat metama „Nėra pinigų“ korta.  

Nesiruošiame vertinti, ar šiuo metu skiriamos milijoninės valstybės dotacijos universitetams yra per didelės ar vos pakankamos išgyventi. Priešingai nei Donaldo Trumpo administracija, suprantame, kad tokio dydžio institucijas išlaikyti kainuoja, ypač kai įskaičiuoji ne tik dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo vietas, bet ir infrastruktūrą bei aptarnaujantį personalą. Mokslo tyrimai reikalauja dar daugiau – ir savaime suprantama, kad ne kiekvienas investuotas euras taps apčiuopiama mokslo pažanga.

Tačiau, o kas daroma, kad tas didesnis finansavimas atsirastų? Ar bent stengiamasi ieškoti kūrybiškų sprendimų? Šiuo metu daug kas vyksta pasroviui – viskas eina inertiškai, skundžiamasi mažu finansavimu, bet kur kūrybiškumas? Kur idėjos?

„Kategoriškai nesutinku kad pinigų nėra, – pabrėžia dr. Gintaras Valinčius, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas, ir nurodo kelias programas, skirtas būtent mokslininkams pritraukti, – tai kompetencijų centrų steigimas ir „Mano pirmoji komanda“. 

Jau kurį laiką ekspertai kuluaruose kalba, kad Lietuva per mažai naudojasi „Europos horizonto“ programa. Sukamės vien savo vidiniame rate, lyg ES galimybės būtų tik fonas. Gal ir šiuo atveju įmanoma pritraukti į šalies universitetus naujų tyrėjų, kurių stipendijų dalį sumokėtų ES?

Regis, tereikia sumanumo ir nepatingėti pasinaudoti galimybėmis.

Tiesa, VŽ straipsnyje LMT pirmininkas teigė, kad nemano, jog reikia vaikytis momentinių galimybių ir staigiai dabar bėgti vilioti JAV mokslininkų. Jo vertinimu, Europos konkurencingumas – sisteminė problema ir reikia ilgalaikių fundamentinių sprendimų, kad mokslininkai iš užsienio patys rinktųsi Senąjį žemyną.

Paklaustas apie priežastis, kodėl universitetai teigia, kad jiems trūksta pinigų, nors yra įvairių finansavimo programų, LMT pirmininkas kritikavo norą viską gauti: „Daugelis mokslo administratorių dažnai savo neveiksnumą pateisina pinigų stoka. Tačiau pinigų lietaus niekada nebus.“

„Jeigu šeimoje mes norime nusipirkti šaldytuvą ir neturime pinigų, tai ką mes darome? Mes pamažu kaupiame, kažkur pataupome, gal imame paskolą. Tad ir čia yra dar ES struktūrinių fondų lėšos, investicijos gali ateiti iš bendradarbiavimo su verslu“, – vardina jis.

VŽ nuomone, negali gyventi vien maldaudamas išmaldos. Investicijų reikia, ir didelių, bet ir dėl jų reikia pasistengti – sekti naujienas, domėtis, kokie kvietimai atsiranda, dalyvauti konkursuose, susitvarkyti vidaus struktūras, jei reikia – efektyvinti procesus.

Tai, kas galėtų tapti proveržiu, kol kas tėra blankus reagavimas į aplinkybes. Problema galbūt struktūrinė? Universitetai – sunkiasvorės, nepaslankios institucijos, kurios dažniau ne vadovaujasi vizija, o laikosi įprasto kurso.

Žinoma, negalime sakyti, kad nieko nedaro. Išties, visi universitetai jau dabar palaiko tarptautiškumą, dalyvauja tarptautinėse partnerystėse, vykdo mainų programas ir pan. 

Tačiau ar jie patys siekia žvaigždžių, kurias taip noriai savo komunikacijoje žada studentams? Ar patys parodo, kad yra ryžtingi, inovatyvūs ir turi didelių ambicijų? 

Šiek tiek parodo, bet kol kas labiau fragmentiškai, o ne sistemiškai.

Reikia, paprasčiausiai sakant, pajudinti sėdimąją ir įpūsti šiek tiek veržlumo į status quo. Didi istorija, garbinga praeitis ir alma mater tradicija – visa tai svarbu. Tačiau universitetas turi būti ne tik žinių archyvas, bet ir idėjų kalvė. Ir ta kalvė turi veikti daugiakryptiškai.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)