Didžioji Europos transformacija: keliai ir šalikelės

Europos šalys, regis, iš esmės imasi tvarkyti savo saugumo užtikrinimo ir galimos agresijos atgrasymo reikalus: dėliojami ginkluotės užsakymo, pirkimo, kaupimo planai, ieškoma papildomų finansavimo šaltinių: tam vilties suteikė Europos Komisija, išrašiusi planą su įspūdinga 800 mlrd. Eur suma.

Šalys vis dažniau prabyla apie galimas jungtines pajėgas regionuose, Prancūzija siūlo galimybę plačiau išskleisti savo branduolinį skėtį, svarstoma apie didžiausių Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės (JK) lyderystę stiprinant europiečių saugumą etc.

Nes atrodo, kad Senasis žemynas dar ilgai nebus saugus, ypač kai netoliese karaliauja diktatoriškas Rusijos režimas. Karas ir svetimų teritorijų gviešimasis jam yra būdas slėpti vidines šalies problemas, kurių tenykštė masė nemato, apakinta pseudopatriotinių lozungų ir Kremliaus skleidžiamos mantros „priešas prie vartų“.

Todėl naivu būtų manyti, kad V. Putinas sustos. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu ką nors išgirsime apie Rusijos taikius ketinimus nutraukti karą Ukrainoje. Kol kas girdime tik tuos pačius grobikiškus reikalavimus pripažinti jų nuosavybe net ne iki galo užgrobtas sritis, sumažinti Ukrainos armiją, neleisti ten NATO taikdarių, pakeisti Ukrainos valdžią ir pan.

Iš Kremliaus skrieję teiginiai, neva paliaubos duotų laiko Ukrainos kariams atsikvėpti ir dar geriau apsiginkluoti, išties yra niekiniai ir tik dar kartą įrodo rusų ketinimus kariauti toliau ir į jokias derybas dėl teisingos taikos nesileisti.  

Ketvirtadienį, kovo 13 d., Putinas pareiškė, kad Rusija sutiktų nutraukti karo veiksmus Ukrainoje, bet esą „yra niuansų“: „Šis nutraukimas turi užtikrinti ilgalaikę taiką ir pašalinti pirmines krizės priežastis.“

Po šituo „bet“, „niuansais“ ir „pirminėmis priežastimis“ iš tiesų slypi tas pats Rusijos apetitas – ne tik nuolat vardijami „teisėti Rusijos interesai“ (interesai svetimose žemėse!), bet ir tie, kurie buvo išdėstyti 2021 m. gruodį, t. y. kvestionuojama NATO plėtra, Aljanso pajėgumų buvimas naujose narėse ir kt.

Išvakarėse politiniai apžvalgininkai prognozavo: vargu ar Putinas ištars kategorišką „ne“ JAV ir Ukrainos derybininkų sutartoms paliauboms. Mat žinojo, kiek tai rusams galėtų kainuoti: JAV buvo užsiminusios, kad tokiu atveju galėtų taikyti Rusijai stipresnes jos ekonomiką alinančias priemones ir iki dantų apginkluoti Ukrainos karius.

Nors Kremliaus vadovas apie paliaubas nieko konkretaus nepasakė, bet progos viešai pademonstruoti reveransą D. Trumpui nepraleido – padėkojo JAV prezidentui už tai, kad jis „skyrė tiek daug dėmesio konflikto Ukrainoje sureguliavimui“.

Kol agresorius mėgina visaip išsisukinėti ir laviruoti, o JAV vadovo reakcija ir sprendimai sunkiai prognozuojami, Ukrainos paramos misiją toliau tęsia Europos šalys: kone kasdien pasirodo pranešimų apie naujus karinės pagalbos paketus agresoriaus niokojamai šaliai.

Nesnaudžia Europa ir savo kieme, suvokianti, kad, kaip sakė Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen, dabar „svarbus tik vienas dalykas – greitis“.  Ši šalis paskelbė apie 70% padidintas karines išlaidas. Tikėtinas būsimasis Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas baigia kurti specialų šimtų milijardų eurų vertės fondą Bundesverui ir t. t.

Kaja Kallas, ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams, neseniai pareiškė, kad „mes, europiečiai, turime priimti šį iššūkį“ – vadovauti laisvajam pasauliui.

Ar Europa pasirengusi tapti geopolitine galybe?

Pagal gyventojų skaičių, technologinį išsivystymą, ekonomikų dydį ir galią Europa lengvai galėtų būti laikoma didžiąja galia. Tačiau, pasak „Politico“, žemyno ateitis priklausys ne tik nuo to, kaip jo valstybės sugebės savo ekonominę galią paversti gynybiniais pajėgumais.

Norėdama iš tiesų tapti didžiąja galybe, Europa turės sukurti politinę struktūrą, kuri leistų jai imtis lyderystės – tokios, kurios iki šiol ėmėsi JAV. Tačiau tokios struktūros kūrimo perspektyvos susiduria su didelėmis kliūtimis.

Šiuo metu žemyno centre yra dvi galingos institucijos: NATO ir ES. „Tačiau nė viena iš jų negali būti lengvai paversta Europos savigynos ir galios projektavimo priemone. Pirmiausia, JAV dominuoja NATO nuo pat jos įkūrimo. Galima įsivaizduoti Aljanso reorganizaciją į JAV ir Europos sferas, kai žemyno karinė vadovybė būtų priskirta Europos pajėgoms, o vyriausiojo karinio vado – vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado (SACEUR) pareigos būtų patikėtos ne amerikiečiui, o europiečiui. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad kuri nors galinga Europos valstybė užleistų šį postą karininkui iš varžovės Europoje“, – teigia Peteris Roughas ir Abramas Shulsky, Hudsono instituto vyresnieji bendradarbiai.

Aljanso lyderis visada buvo amerikietis ir todėl tarp europiečių nebuvo politinės konkurencijos. Jei SACEUR pareigos būtų patikėtos europiečiui, kas galėtų varžytis dėl tokio posto? Žinoma, realiausios pretendentės būtų galingiausios Europos šalys – Vokietija, Prancūzija, JK.

„Be to, Aljanso Europos pusė būtinai apimtų daug valstybių, kurių užsienio politika gali prieštarauti pagrindinių Aljanso galybių politikai. Ir net jei šiuos lyderius pavyktų įtikinti atsisakyti veto teisės tam tikru klausimu, gali tekti gerokai užtrukti, kaip parodė užsitęsęs Švedijos stojimo į NATO procesas“, – rašo „Politico“.

Tačiau, kalbant apie sprendimų priėmimų greitį, Europa praloštų, bent jau Europos Sąjunga tikrai – jau ir dabar sunkiai pasiekiamas konsensusas kai kuriais Bendrijai svarbiais klausimais. Todėl siekiant sukurti bendrą bloko valdymo struktūrą reikėtų beprecedenčio masto biurokratijos centralizavimo. Tik, kaip sako apžvalgininkai, sunku įsivaizduoti Europos vyriausiąjį vadą, kuris būtų pranašesnis už Prancūzijos ar Vokietijos štabų viršininkus.

Be to, Europa tebėra labiau nacionalinių valstybių mozaika nei federacinė sistema. Taigi, pasak leidinio, kol blokas nevirs kuo nors panašiu į Jungtines Europos Valstijas, bendromis pastangomis projektuojant žemyno galią būtina, kad pagrindiniai jo dalyviai suformuotų daugiašalį karinį štabą.

Toks istorinis precedentas buvo Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau manoma, kad panašios struktūros sukūrimas šiuolaikinėje Europoje keltų keletą sudėtingų klausimų.

Pavyzdžiui, kiek šalių joje dalyvautų? ES narių skaičius yra daug didesnis, nei leistų bet kokia biurokratinio efektyvumo koncepcija. O jei visos šalys negali dalyvauti, tai kurios turėtų?

„Be to, jungtinis štabas, atsakingas už žemyno pajėgų suvienijimą ir įrangos įsigijimą, taip pat gali sukelti vidinių sunkumų tose šalyse, kuriose kariškiai nėra pagrindiniai užsienio politikos veikėjai“, – nurodo „Politico“.

Dar viena galima problema: bet koks susitarimas, kuriame pirmenybė teikiama didesnėms Europos valstybėms, reikalautų, kad mažesnės šalys, įskaitant tas, kurios yra labiausiai pažeidžiamos Rusijos revanšizmo, prie vadovybės prisijungtų per vieną iš didžiųjų valstybių. Tokia formali nelygybė būtų esminis bloko įkūrimo ideologijos pažeidimas.

Tad aišku, kad europinis blokas, norėdamas tapti didžiąja galybe, Europos gynybine autonomija, turėtų sukurti tam tikrą naują organizacinę struktūrą. Kaip rašo Hudsono instituto analitikai, Antrojo pasaulinio karo metais JAV ir Jungtinė Karalystė galėjo sėkmingai projektuoti savo galią, nes jas siejo ne tik bendra kalba, bet ir bendras politinis paveldas. Europos tautos turi kur kas mažiau bendrų bruožų. Ir tik laikas parodys, ar jos pasirengusios priimti iššūkį įveikti savo skirtumus.  

Tik to laiko nederėtų pernelyg „erzinti“ ir ignoruoti.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)