Motušės Kuraž palikuonys terorizuoja valstybės tarnautojus
Vienos lietuviškos įmonės, kad ir su nuostoliais, iš šalies agresorės pasitraukė, kitų gamyklos ne tik veikia, bet ir didina personalo skaičių.
Tokius vertelgas taikliai aprašė praėjusiame amžiuje kūręs garsus vokiečių dramaturgas Bertoldas Brechtas pjesėje „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ . Jos centre – Trisdešimties metų karą pragyvenimo šaltiniu pavertusi prekeivė, praradusi jame tris savo vaikus, tačiau amato nemetusi. Sakoma, kad kiekvienas karas turi savo motušę Kuraž. Deja, turi jų ir Lietuva. Akivaizdu, jog šie Lietuvos verslą visuomenės akyse kompromituojantys apsukruoliai puikiai supranta, kad priklausomybė nuo kruvinų rusiškų trigrašių yra mažų mažiausiai amorali, jie visaip stengiasi niekam nekristi į akis, nors gal kokiame siaurame ratelyje pasigiria, kad palaiko Ukrainą ir net pervedė kokius 5 Eur „Radarom“ akcijos metu.
Tačiau motušės Kuraž pasekėjams ramybės neduoda tai šen, tai ten žiniasklaidoje pasirodančios žinutės apie jų finansinius „pasiekimus“ iš kruvinos prekybos. Praėjusiai vasarai baigiantis, ir VŽ paskelbė eksporto į Rusiją ir Baltarusiją „lyderius“. Tai įmonės, kurios, jau karui kaip reikiant įsisiūbavus, galvojo atradusios naują aukso gyslą – prekybą su agresorėmis. Ir tokių turime ne vieną dešimtį. Šiuos Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) turimus duomenis pradėjome skelbti ir prie konkrečių įmonių profilių portale rekvizitai.lt. Esame įsitikinę, kad ši informacija reikalinga tiek visuomenei, tiek už sąžiningą konkurenciją, teisėsaugą ir finansus atsakingoms institucijoms, tiek ir kitoms bendrovėms, kurioms rūpi klientai, sava ir partnerių reputacija, skaidri ir atsakinga veikla. Pasidžiaukime – dauguma verslų nenori būti net netiesiogiai siejami su šalimis agresorėmis.
Tačiau besipelnantys iš tokio biznio gudruoliai, užuot nutraukę šią gėdingą prekybą, bando slėpti savo pėdsakus – pasitelkę valandinių įkainių skaitliukus užkūrusius advokatus, tiesiogine to žodžio reikšme ėmė terorizuoti mūsų valstybės tarnautojus.
Matyt, po „Vičiūnų“ rusiados supratę, kad jų amoralumą dangsčiusi uždanga griūva, jie suskubo samdytis viešai Ukrainą palaikančius, bet viduje principingumo stokojančius brangius advokatus. Šie be skrupulų ir taip galvos nuo popierių nepakeliančius valstybės tarnautojus užvertė įmantriai bauginančiu teisiniu slengu, komercinių „paslapčių“ ir BDAR burtažodžiais pagražintais raštais, reikalaudami neteikti žiniasklaidai informacijos apie klientą, kuris vėliau su jais atsiskaito tais pačiais Rusijoje uždirbtais pinigais. Ach, tiesa, juk jie nekvepia....
Ir atrodo, kad tokia taktika veikia – štai VMI maloniai kreipiasi į „Verslo žinias“, prašo pašalinti eksporto į agresores faktus apie konkrečias įmones.
VŽ jau anksčiau rašė apie skundais dėl „reputacijos“ užverstus teismus, kai viešus pinigus pasisavinę verslai reikalauja nuasmeninti jų pavadinimus viešose teismo nutartyse. Teisėsaugai ir teismams pradėjus slėpti nuteistųjų pavadinimus ir pavardes, viešojo intereso apsaugos imasi žiniasklaida. Žurnalistai atranda būdų iškasti ir paviešinti institucijų slepiamą informaciją, tačiau šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje jie neturėtų būti tie vieninteliai, kuriems tokie faktai prieinami.
Kad ir kiek visuomenei svarbių duomenų atvertume, atrodo, kad vis dar neturime bendros valstybės politikos. Ribotus resursus turinčios valstybinės institucijos negeba susitvarkyti su pagrindinėmis funkcijomis ir yra dargi paliktos vienos dorotis su abejotinos reputacijos klientams atstovaujančių advokatų mašina. Kol sąžiningas verslas trimituoja apie nebepakeliamą biurokratinę naštą, nuolat praleidžiamus skaitlingų derinimų terminus, stojančius ir valstybės biudžetui naudos nenešančius projektus, valdininkai priversti atmušinėti absurdiškas užklausas dėl spekuliantų ar nusikaltėlių „garbės ir orumo“. Gal todėl vis dažniau pasirenkamas ramaus gyvenimo kelias, kad būtų galima laiką efektyviai išnaudoti tiesioginiam darbui, o ne atsirašinėti įsižeidusiems gudručiams? Tik ar tai tas kelias, kuriuo norime eiti? Paakinti tokio nuolaidžiavimo, rasis vis daugiau valstybę, verslą ir advokatų bendruomenę kompromituojančių aktyvistų.
Naujoji valdžia kol kas žodžiais užsimojo mažinti biurokratiją. Premjerui Gintautui Paluckui ir Seimo pirmininkui Sauliui Skverneliui VŽ siūlo žemai kabantį vaisių – apginkite valstybės tarnautojus nuo tokio teisinio terorizmo. Ir atverkite dar daugiau duomenų, nes labiau nei teistumo tokie spekuliantai bijo viešos paniekos.
Kol diskutuojame, iš kur paimti pinigų gynybai, kokius mokesčius didinti, kol atsakingas verslas savanoriškai siūlo didinti pelno mokesčio tarifą, didžiausias tokių verteivų galvos skausmas – kaip išlikti nepastebėtiems. VŽ įsitikinusios, kad viešumas yra pigiausias ir geriausias vaistas gydyti sergančiai visuomenei arba atskiriems jos nariams. Klausykit, jei neturit nei gėdos, nei sarmatos verslauti su kremliniais, prašom, – atstatykite savo išpūstas krūtines viešai, parodykite savo veidą, naują limuziną ir papasakokite apie savo neįtikėtinai gudrų „verslo“ planą. Nes kol kas savo menamą galią, pagrįstą purvinais pinigais, gebate demonstruoti tik pasislėpę už advokatų kontorų nugarų.
